Su užsieniečiu susituokusi lietuvė: „Indijoje sugriuvo visi mano turėti mitai“

Vilnietės Adrės Modi (27 m.) gyvenimas pasikeitė po kelionės į Indiją. Pagyvenusi vienuolyne žurnalistė sutiko ne tik dvasingumo mokytojų, bet ir mylimąjį Jatiną (34 m.). Šiuo metu Grigiškėse įsikūrusi lietuvės ir indo šeima puoselėja indiškas tradicijas ir ketina lankytis Indijoje. Adrė dėl nieko nesigaili, juk nuotykis vedė tokiu keliu, kokio troško jos širdis.

A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara.<br> K.Jasudaitės ir asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara.<br> K.Jasudaitės ir asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu Grigiškėse įsikūrę Adrė ir Jatinas dažnai gamina indišką maistą ir žiūri indų filmus.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 2, 2021, 8:07 PM

Indijoje dvasingumo ieškojusi A.Modi į Lietuvą grįžo tik tuo metu, kai laukėsi pirmagimio. Lietuvė norėjo gimdyti gerai pažįstamoje aplinkoje, todėl parvyko į gimtąsias Grigiškes.

Adrės paieškos Indijoje bei motinystė ją visiškai pakeitė – moteris dabar kitaip mato gyvenimą ir patirtimi dalijasi tinklaraštyje. O Jatinas, jeigu nebūtų buvusi tokia šalta pirmoji jo žiema Lietuvoje, daugiau priekaištų žmonos tėvynei neturėtų.

– Pirmieji jūsų tinklaraščio, kurį pradėjote rašyti prieš mėnesį, įrašai susiję su motinyste. Nieko keista, nes auginate sūnų Chinmayą. Kam iš tiesų ėmėtės rašyti – ar tai bus jūsų, kaip mamos, dienoraštis?

– Chinmayai jau metai! Na, o mano tinklaraštis atsirado iš nemenko saviraiškos poreikio. Prieš ištekėdama ir tapdama mama daug rašiau: penkerius metus dirbau žurnaliste žurnale „Raktas“, taip pat kartu su trimis pašnekovais parašėme po knygą.

Kai sutikau savo vyrą, aš jaučiausi tokia pervargusi nuo visų darbų, kad su džiaugsmu padariau kelerių metų profesinę pertrauką. Jaučiausi išsisėmusi ir kūrybiškai, eidama pokalbio nebejausdavau džiaugsmo.

Man brendo poreikis pradėti pasakoti savo istorijas, užuot vien rašius apie kitus žmones.

Daug dalykų susikaupė, apie kuriuos norėjau papasakoti – ypač pirmaisiais motinystės metais.

Su vyro ir kelių artimų žmonių palaikymu galiausiai išdrįsau dalytis savo rašiniais tinklaraštyje „Ananda in Time“. Nors laiko dabar neturiu daug, man tai yra atgaiva dvasiai – pasinerti į kūrybinį procesą, o paskui pasidalyti rezultatu su kitais.

Tai nebus mamos dienoraštis, tai bus mano sielos dienoraštis. Motinystė – tik viena tarpinė ir, žinoma, labai svarbi stotelė jame.

– Viename pirmųjų įrašų užsiminėte, jog sūnaus gimimas tarsi buvo ir jūsų gimimas iš naujo.

– Gimus sūnui iš tiesų ir pati gimiau iš naujo. Man gimdymas – tai lyg ritualas iš mergystės į moterystę. Didžiausias pokytis, matyt, yra tas, kad daugiau nebegyvenu vien sau – ypač pirmaisiais motinystės metais nuo manęs priklauso trapaus žmogučio gyvenimas.

Nuo to, ką suvalgysiu, priklausys ir mano sūnelio savijauta. Nebėra jokių poilsio dienų, jokių progų pabėgti ar atsitraukti nuo šios naujos atsakomybės. Nesvarbu, ar karščiuoju, ar nemiegojau visą naktį, ar kaip nors kitaip negaluoju – sūnui vis tiek esu reikalinga.

Iš pradžių prie to prisitaikyti buvo nelengva – juk visada labai mylėjau laisvę! Tačiau dabar šiame atsidavime ir nenutrūkstančioje tarnystėje patiriu didžiausią palaimą.

Žinoma, būna visokių dienų, o nuovargis kartais toks stiprus, kad atrodo, jog daugiau nebegaliu.

Bet kiekviena motinystės diena man yra kupina sakralumo, stebuklų ir nuostabiausių pamokų. Turbūt kiekviena mama sutiks, kad tik gimus vaikui sužinai, kaip stipriai gali mylėti.

Per šiuos metus jaučiuosi gerokai ūgtelėjusi – geriau pažinau save, savo vertybes, išmokau esant reikalui drąsiau pasakyti „ne“ ir patikėti, kad savo vaikui esu geriausia mama.

– Kūdikio pradėjote lauktis Indijoje, kurioje ištekėjote už mylimojo Jatino. Kodėl gimdyti grįžote į Lietuvą?

– Norėjau kuo natūralesnio gimdymo, o Indijoje sugriuvo visi mano turėti mitai: įsivaizdavau, kad moterys šioje šalyje gimdo kaip įmanoma natūraliau, skausmą malšina ajurvedinėmis žolelėmis, į gimdymą žvelgia kaip į sakralų procesą.

O štai Delyje, kuriame gyvenome, kone visos mano pažįstamos moterys pasakojo, kad gydytojų nurodymu joms buvo atliktas cezario pjūvis, nors tai ne visuomet buvo gyvybės ir mirties klausimas.

Vieninteliai gimdymo namai, kurių filosofija man pasirodė artima, buvo Keraloje, iki kurios reikėtų skristi tris valandas ir kur būtume visiškai vieni.

Beje, Indijoje kone kiekviena vidurinės klasės moteris gimdo privačioje ligoninėje. Tai reiškia, kad vien už gimdymą reikia pakloti apie du tris tūkstančius eurų. Valstybinėse ligoninėse gimdo neturtingieji, ten ir sąlygos ne tokios.

Kadangi Indijoje daug gyventojų, susidariau įspūdį, jog gydytojai neturi prabangos išlaukti su kiekviena gimdančia moterimi tiek, kiek jai reikia.

Lietuvoje, Trakų gimdymo namuose, kuriuose gimdžiau, tą naktį buvau viena gimdyvė.

Čia gyvena mano mama, kuri padėjo laikotarpiu po gimdymo. Negana to, savojoje žemėje pasisėmiau daug stiprybės, kurios tikrai reikėjo gimdant.

– Iš Indijos atvyko ir jūsų vyras, tačiau dėl karantino jam nebuvo leista dalyvauti gimdyme.

– Sugriuvo visi mano planai. Norėjau gimdyti dalyvaujant ir vyrui, ir dulai, tačiau viskas susiklostė kitaip. Bet gimdymas vienai nebuvo toks ir baisus.

Tiesą sakant, būdama viena galėjau geriausiai atsipalaiduoti, ir viskas įvyko sklandžiai.

Tiek mano akušerė, tiek visas gimdymo personalas buvo nuostabūs, jaučiau didelį palaikymą, o priežiūra po gimdymo irgi buvo aukščiausio lygio. Vienintelis blogas prisiminimas – protu nesuvokiamas reikalavimas gimdant ryšėti veido kaukę. Žinau, kad nemažai moterų dėl tokių karantino taisyklių pasirinko gimdymą namuose.

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?
Gyvai
Gyvai: komentarai apie Vilniuje kilusį gaisrą ir situacijos suvaldymą