Lietuvė ir indas apsigyveno Grigiškėse: „Savo ateitį atidavėme Dievui į rankas“

Vilnietės Adrės Modi (27 m.) gyvenimas pasikeitė po kelionės į Indiją. Pagyvenusi vienuolyne žurnalistė sutiko ne tik dvasingumo mokytojų, bet ir mylimąjį Jatiną (34 m.). Šiuo metu Grigiškėse įsikūrusi lietuvės ir indo šeima puoselėja indiškas tradicijas ir ketina lankytis Indijoje. Adrė dėl nieko nesigaili, juk nuotykis vedė tokiu keliu, kokio troško jos širdis.

Susilaukusi pirmagimio Adrė suvokė, jog didžiausias pokytis yra tas, kad daugiau nebegyvens tik dėl savęs.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Susilaukusi pirmagimio Adrė suvokė, jog didžiausias pokytis yra tas, kad daugiau nebegyvens tik dėl savęs.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Susilaukusi pirmagimio Adrė suvokė, jog didžiausias pokytis yra tas, kad daugiau nebegyvens tik dėl savęs.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Susilaukusi pirmagimio Adrė suvokė, jog didžiausias pokytis yra tas, kad daugiau nebegyvens tik dėl savęs.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Adrė su vyru Jatinu ir sūnumi Chinmaya džiaugiasi švaria lietuviška gamta, nes gyvena tolėliau nuo Vilniaus šurmulio.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Adrė su vyru Jatinu ir sūnumi Chinmaya džiaugiasi švaria lietuviška gamta, nes gyvena tolėliau nuo Vilniaus šurmulio.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Adrė su vyru Jatinu ir sūnumi Chinmaya džiaugiasi švaria lietuviška gamta, nes gyvena tolėliau nuo Vilniaus šurmulio.<br>K.Jasudaitės nuotr.
Adrė su vyru Jatinu ir sūnumi Chinmaya džiaugiasi švaria lietuviška gamta, nes gyvena tolėliau nuo Vilniaus šurmulio.<br>K.Jasudaitės nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
A.Modi pripažįsta, jog Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos automobilių spūstys gatvėse, labai karšta vasara, nemaloni žiema.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Jul 4, 2021, 8:25 PM

Indijoje dvasingumo ieškojusi A.Modi į Lietuvą grįžo tik tuo metu, kai laukėsi pirmagimio. Lietuvė norėjo gimdyti gerai pažįstamoje aplinkoje, todėl parvyko į gimtąsias Grigiškes.

Adrės paieškos Indijoje bei motinystė ją visiškai pakeitė – moteris dabar kitaip mato gyvenimą ir patirtimi dalijasi tinklaraštyje. O Jatinas, jeigu nebūtų buvusi tokia šalta pirmoji jo žiema Lietuvoje, daugiau priekaištų žmonos tėvynei neturėtų.

– Pirmieji jūsų tinklaraščio, kurį pradėjote rašyti prieš mėnesį, įrašai susiję su motinyste. Nieko keista, nes auginate sūnų Chinmayą. Kam iš tiesų ėmėtės rašyti – ar tai bus jūsų, kaip mamos, dienoraštis?

– Chinmayai jau metai! Na, o mano tinklaraštis atsirado iš nemenko saviraiškos poreikio. Prieš ištekėdama ir tapdama mama daug rašiau: penkerius metus dirbau žurnaliste žurnale „Raktas“, taip pat kartu su trimis pašnekovais parašėme po knygą.

Kai sutikau savo vyrą, aš jaučiausi tokia pervargusi nuo visų darbų, kad su džiaugsmu padariau kelerių metų profesinę pertrauką. Jaučiausi išsisėmusi ir kūrybiškai, eidama pokalbio nebejausdavau džiaugsmo.

Man brendo poreikis pradėti pasakoti savo istorijas, užuot vien rašius apie kitus žmones.

Daug dalykų susikaupė, apie kuriuos norėjau papasakoti – ypač pirmaisiais motinystės metais.

Su vyro ir kelių artimų žmonių palaikymu galiausiai išdrįsau dalytis savo rašiniais tinklaraštyje „Ananda in Time“. Nors laiko dabar neturiu daug, man tai yra atgaiva dvasiai – pasinerti į kūrybinį procesą, o paskui pasidalyti rezultatu su kitais.

Tai nebus mamos dienoraštis, tai bus mano sielos dienoraštis. Motinystė – tik viena tarpinė ir, žinoma, labai svarbi stotelė jame.

– Viename pirmųjų įrašų užsiminėte, jog sūnaus gimimas tarsi buvo ir jūsų gimimas iš naujo.

– Gimus sūnui iš tiesų ir pati gimiau iš naujo. Man gimdymas – tai lyg ritualas iš mergystės į moterystę. Didžiausias pokytis, matyt, yra tas, kad daugiau nebegyvenu vien sau – ypač pirmaisiais motinystės metais nuo manęs priklauso trapaus žmogučio gyvenimas.

Nuo to, ką suvalgysiu, priklausys ir mano sūnelio savijauta. Nebėra jokių poilsio dienų, jokių progų pabėgti ar atsitraukti nuo šios naujos atsakomybės. Nesvarbu, ar karščiuoju, ar nemiegojau visą naktį, ar kaip nors kitaip negaluoju – sūnui vis tiek esu reikalinga.

Iš pradžių prie to prisitaikyti buvo nelengva – juk visada labai mylėjau laisvę! Tačiau dabar šiame atsidavime ir nenutrūkstančioje tarnystėje patiriu didžiausią palaimą.

Žinoma, būna visokių dienų, o nuovargis kartais toks stiprus, kad atrodo, jog daugiau nebegaliu.

Bet kiekviena motinystės diena man yra kupina sakralumo, stebuklų ir nuostabiausių pamokų. Turbūt kiekviena mama sutiks, kad tik gimus vaikui sužinai, kaip stipriai gali mylėti.

Per šiuos metus jaučiuosi gerokai ūgtelėjusi – geriau pažinau save, savo vertybes, išmokau esant reikalui drąsiau pasakyti „ne“ ir patikėti, kad savo vaikui esu geriausia mama.

– Kūdikio pradėjote lauktis Indijoje, kurioje ištekėjote už mylimojo Jatino. Kodėl gimdyti grįžote į Lietuvą?

– Norėjau kuo natūralesnio gimdymo, o Indijoje sugriuvo visi mano turėti mitai: įsivaizdavau, kad moterys šioje šalyje gimdo kaip įmanoma natūraliau, skausmą malšina ajurvedinėmis žolelėmis, į gimdymą žvelgia kaip į sakralų procesą.

O štai Delyje, kuriame gyvenome, kone visos mano pažįstamos moterys pasakojo, kad gydytojų nurodymu joms buvo atliktas cezario pjūvis, nors tai ne visuomet buvo gyvybės ir mirties klausimas.

Vieninteliai gimdymo namai, kurių filosofija man pasirodė artima, buvo Keraloje, iki kurios reikėtų skristi tris valandas ir kur būtume visiškai vieni.

Beje, Indijoje kone kiekviena vidurinės klasės moteris gimdo privačioje ligoninėje. Tai reiškia, kad vien už gimdymą reikia pakloti apie du tris tūkstančius eurų. Valstybinėse ligoninėse gimdo neturtingieji, ten ir sąlygos ne tokios.

Kadangi Indijoje daug gyventojų, susidariau įspūdį, jog gydytojai neturi prabangos išlaukti su kiekviena gimdančia moterimi tiek, kiek jai reikia.

Lietuvoje, Trakų gimdymo namuose, kuriuose gimdžiau, tą naktį buvau viena gimdyvė.

Čia gyvena mano mama, kuri padėjo laikotarpiu po gimdymo. Negana to, savojoje žemėje pasisėmiau daug stiprybės, kurios tikrai reikėjo gimdant.

– Iš Indijos atvyko ir jūsų vyras, tačiau dėl karantino jam nebuvo leista dalyvauti gimdyme.

– Sugriuvo visi mano planai. Norėjau gimdyti dalyvaujant ir vyrui, ir dulai, tačiau viskas susiklostė kitaip. Bet gimdymas vienai nebuvo toks ir baisus.

Tiesą sakant, būdama viena galėjau geriausiai atsipalaiduoti, ir viskas įvyko sklandžiai.

Tiek mano akušerė, tiek visas gimdymo personalas buvo nuostabūs, jaučiau didelį palaikymą, o priežiūra po gimdymo irgi buvo aukščiausio lygio. Vienintelis blogas prisiminimas – protu nesuvokiamas reikalavimas gimdant ryšėti veido kaukę. Žinau, kad nemažai moterų dėl tokių karantino taisyklių pasirinko gimdymą namuose.

– Su šeima gyvenate tolėliau nuo Vilniaus šurmulio, gamtos apsuptose Grigiškėse. Ar šioje vietovėje jaučiatės prigiję?

– Kol kas mums čia patinka. Esame nei Vilniaus centro šurmulyje, nei visiškame užmiestyje. Susisiekimas su miestu patogus.

Šalia yra Trakai ir daugybė nuostabių ežerų. Čia gimiau ir užaugau, šios žemės man labai brangios.

– Sūnui suteikėte nelietuvišką vardą. Ką jis reiškia?

– Chinmaya reiškia „nežemiškas“. Indijoje, kai gimsta vaikas, vedų astrologas kaipmat sudaro jo gimimo žemėlapį. Pagal tam tikrą žvaigždžių padėtį, kurioje yra Mėnulis vaiko horoskope, nustatomi skiemenys, kuriais palanku pradėti vaiko vardą. Sakoma, kad tuomet vardas jam teiks stiprybės ir gyvenimo kelyje suteiks visų reikalingų savybių.

Lietuviškai dar sūnų vadiname Majumi, Majuku.

– Kokią matote savo šeimos ateitį?

– Savo ateitį atidavėme Dievui į rankas. Vien tai, kaip atsidūrėme Lietuvoje, buvo nesuplanuota. Kol neprasidėjo pandemija, pasvajodavome gyventi gamtoje, šalia upės, gerti švarų vandenį, kvėpuoti švarų orą.

Delyje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: nuolatinis oro užterštumas, milžiniškos spūstys gatvėse, labai karšta vasara, kai oras įkaista iki 45 laipsnių, ir atšiauri žiema, kai temperatūra nukrinta ir iki nulio, o namai nėra nei apšiltinti, nei šildomi, todėl kelis mėnesius būna labai šalta ir nemalonu.

Kadangi Jatino verslas Indijoje, Delyje, tuo metu kur nors išsikraustyti atrodė neįmanoma. Kasdien jis turėjo pasirodyti biure, taip pat dalyvavo įvairiuose susitikimuose.

Užklupus pandemijai vyro verslas persikėlė į virtualiąją erdvę ir šiuo metu visi darbuotojai dirba iš namų, iš įvairių pasaulio kampelių.

Gerai, kad laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Indijos yra vos pustrečios valandos, kitu atveju dirbti būtų sunkoka. Kai Jatinas pradeda darbus, Indijoje jau būna maždaug vienuolikta valanda.

Todėl dabar namus pamažu kuriame Lietuvoje, kur ir gimė sūnus. Tačiau nesame prisirišę prie vienos vietos.

Ketiname reguliariai lankytis Indijoje. Ten gyvena mano vyro tėvai. Ši šalis yra ir mano dvasiniai namai – niekur kitur pasaulyje nemačiau vienoje vietoje gyvenant tiek šventų ir ypatingų asmenybių. Bendravimas su jomis pakyli, įkvepia ir augina – vien dėl to norisi vis grįžti į šį kraštą.

– Ar Jatinui patinka mūsų šalies gamta, žmonės?

– Lietuvos gamtą jis pamilo iš pirmo žvilgsnio. Labai vertina švarius ežerus, upes, miškus. Tiesa, tik žiema galėtų būti trumpesnė – šiemet buvo pirmoji jo žiema Lietuvoje – paskutiniais mėnesiais ji atrodė nebepakeliama.

Lietuviai jam patinka, nes yra paprasti ir nuoširdūs.

Tačiau mūsų kultūroje jam trūksta bendruomeniškumo ir šiltumo, kurį patirdavo Indijoje.

Čia dominuoja individuali kultūra, o žmonės vieni kitų arti neprisileidžia.

– Kokiomis kalbomis šeimoje šnekate? Kokių tradicijų laikotės? Esate labiau lietuviška ar indiška šeima?

– Tarpusavyje kalbamės anglų kalba. Su sūnumi ir aš, ir mano šeima kalbame lietuviškai, o Jatinas su juo stengiasi kalbėti hindi kalba. Labiau panašėjame į indų šeimą – mūsų namuose dažnai garuoja indiško maisto, kurį gaminu, kvapas, skamba indų muzika ar mantros. Rytais abu darome jogos pratimus. Retsykiais pasižiūrime ir indišką kiną, ypač patiko serialas „Mahabharata“.

Chinmaya charakteriu nė kruopele neprimena lietuvio. Jis jau nuo penkto–šešto mėnesio su pasimėgavimu ragauja indišką maistą ir jį mėgsta daug labiau nei lietuvišką.

Vaikas taip pat nepaprastai myli žmones, mėgsta bendrauti, ką nors veikti. Jo netrikdo triukšmas ar daug žmonių, priešingai, rodos, šurmulyje jis jaučiasi savas.

– Vilniaus universitete baigėte žurnalistikos studijas, tačiau pasirinkote dvasinių paieškų kelią į Indiją. Ar svajojote sukurti šeimą su indu?

– Nuo vaikystės mane domino egzistencinės temos. Paauglystėje dvasinės paieškos atvedė į krikščionybę, o vėliau, neradus atsakymų į savo klausimus – ir į Rytų tradicijas. Kai baigiau žurnalistikos studijas, pasirinkau netradicines „magistro studijas“ – išvykau pusmetį pagyventi Indijos ašrame. Tai buvo vienas sodriausių patirties pusmečių mano gyvenime.

Tada dažnai sakydavau, kad niekada nenorėčiau ištekėti už indo, – mūsų kultūra ir mentalitetas rodėsi labai skirtingi. Tačiau likimas nusprendė pasijuokti iš mano planų.

Tiesa, Jatinas nėra tipiškas indas – jo labai plati pasaulėžiūra, jis atviras naujoms kultūroms, kartais rodosi, kad Europoje savo mentalitetu jis netgi pritampa geriau nei Indijoje.

– Nesigailite dėl nieko?

– Jei galėčiau grįžti atgal kelerius metus, kai dar gyvenome Delyje ir man buvo labai sunku, jaučiausi vieniša, nesutikau nė vieno širdžiai artimo žmogaus, pasakyčiau sau, kad netrukus šis etapas pasibaigs. Ir pažvelgčiau į tuos keletą metų kaip į didelį nuotykį.

Mūsų tarptautinė šeima man labai patinka – papildėme vienas kitą. Be to, mudu nepaprastai vertiname dvasinę Indijos kultūrą – tai mus labai suvienija. Žinoma, egzistuoja kultūriniai skirtumai ar iššūkiai, tačiau meilė viską nugali.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
Gyvai: Lietuvos banko valdybos pirmininko G. Šimkaus spaudos konferencija