Seniau Ivona buvo linkusi savo negalavimus nuo aplinkinių slėpti, o dabar apie juos kalba atvirai – jai norisi žmonėms paaiškinti, kokių negandų būna, ir įkvėpti optimizmo tiems, kuriems taip pat sunku. O tuos, kurie sveikata nesiskundžia, ji paragintų džiaugtis gyvenimu, užuot burbėjus dėl smulkmenų.
Moters bėdų kaltininkė – klastinga neišgydoma liga, išsėtinė sklerozė. „Tai – autoimuninė jaunų ir talentingų žmonių liga. Tai tokia liga, kai tu nori atsikelti, o negali. Nori paeiti, o negali. Nori greičiau bėgti, bet net ir pajudėti iš vietos nesugebi. Nori žiūrėti į gražias, žalias tolumas, bet nematai to. Tau atrodo, kad tuoj išsiliesi kaip poetas, o tavo kalba nerišli ir atrodai kaip apsivartojęs kažko, o jei dar ir paeiti nelabai sugebi, tai viskas – „tokia jauna, iš pat ryto ir jau girta“ – kažkada man teko tai girdėti“, – dėstė Ivona.
Ši liga pasireiškia įvairiai ir įvairiu intensyvumu, dažni jos simptomai – galūnų silpnumas, padidėjęs nuovargis, galvos svaigimas, koordinacijos sutrikimai, susilpnėjęs regėjimas, kalbos sutrikimas, depresija.
Oficialiai liga Ivonai diagnozuota kiek daugiau nei prieš metus, bet jos negalavimai prasidėjo dar paauglystėje. Vis nutirpdavo rankos, kojos, ji jausdavo didelį nuovargį. „Kai studijavau, būdavo, atsibundu ryte ir, rodos, visai neturiu jėgų keltis iš lovos. Kartais prisiversdavau kažkaip išsijudinti, o kartais – ne. Tada ramindavau save, kad esu tinginė – nenorėjau sau pripažinti, kad būdama tokia jauna visai neturiu sveikatos“, – pasakojo vilnietė.
Į paskaitas ji ėmė vėluoti. Kasdien išeidavo tuo pačiu metu, ir pradžioje universitetą pasiekdavo laiku, vėliau pavėluodavo keliomis minutėmis, o paskui – ir visu pusvalandžiu. Tiesiog eiti būdavo sunku ir jos tempas vis lėtėjo.
Ir laikyti egzaminus buvo sudėtinga – rodės, tikrai mokydavosi, atsakingai jiems ruošdavosi, bet atėjus atsiskaitymo laikui žinios tarsi išgaruodavo iš galvos.
Pagaliau baigusi rusų filologijos studijas, Ivona pradėjo dirbti vienos įmonės virtuvėje. Tačiau būdavo sunku visą darbo laiką išstovėti ant kojų (net ir valgyti reikėdavo atsistojus), tad iš darbo išėjo.
Vėliau bandė dirbti biure, bet ir išsėdėti per dieną prie kompiuterio buvo nelengva, svaigdavo galva, būdavo sunku susikaupti, be to, pradėjo jausti, kad akivaizdžiai silpsta regėjimas, tad ir to darbo atsisakė.
Diagnozės ji vis dar nežinojo. Tiksliau, kadangi nuo mažens turėjo bėdų su stuburu, sakydavo sau, kad jis dėl jos vargų ir kaltas – matyt, užspaustas kažkoks slankstelis, dėl to ir sunku paeiti, ir tirpsta rankos bei kojos.
Gydytojas, ja rūpinęsis nuo vaikystės, sakė, kad taip teoriškai gali būti, bet visgi nusiuntė ją pas gydytoją neurologę. Šioji, padarius kaklo nuotrauką, nustatė įgimtą kaklo defektą – vadinamąją Kimmerle anomaliją, kai dėl pasikeitusios vieno slankstelio formos galimi galvos kraujotakos ir kt. sutrikimai.
Tačiau neurologė patikino, kad tai nebus Ivonos bėdų priežastis, ir paragino tirtis toliau.
Panika ir isterija
Ir štai praėjusių metų pradžioje atlikus magnetinio rezonanso tyrimą Ivonos smegenyse aptikta daug išsėtinės sklerozės židinių. „Gydytoja mane ramino, kad aš jauna, taigi turėčiau labai nepergyventi, nors liga nepagydoma, būklė gali būti kontroliuojama vaistais. O mane gydytojos klausantis apėmė panika“, – atsiminė moteris.
Apie išsėtinę sklerozę ji žinojo, nes tokia liga jau buvo diagnozuota jos sesei, tik ši apie savo savijautą vengė pasakoti.
Pašnekovė prisipažino, kad tądien grįžusi namo puolė į isteriją. Vyrui sakė, kad šis gali ją palikti ir susirasti sveiką moterį, jo už tai neteis, bet šis sakė jai, kad tai – visiška nesąmonė.
Pora kartu jau beveik dešimtmetį, susituokė prieš ketverius metus, santuoka buvo išlaukta, pažadus davė ne tik vienas kitam, bet ir prieš Dievą. Ir dabar, kaip sako pašnekovė, jų santykiai vis auga.
Moteris prisipažino, kad dabar, kai jaučiasi prasčiau, kartais papriekaištauja vyrui, kad šis nesupranta, kaip jai negera. Tuomet jis atsako, kad nenori akcentuoti jos ligos ir yra nusiteikęs bendrauti su ja kaip su sveiku žmogumi. Išties vyras ją labai palaiko ir supranta. Kaip ir sesuo, su kuria nuolat viena kitą guodžia, priklausomai nuo to, kuriai tądien paguodos reikia labiau.
O erzina Ivoną kai kurie aplinkiniai, kurie, nesuprasdami, kas per liga yra išsėtinė sklerozė, pataria: „Išsimiegok, pailsėk, ir praieis“ ar „Tau čia taip dėl nervų, reikia mažiau jaudintis“.
Beveik visi šalutiniai poveikiai
Nustačius ligą, Ivona buvo paguldyta į ligoninę. Ten jai lašinti hormoniniai vaistai, po kurių pagaliau pradėjo vėl jausti savo kūną – prieš tai ligai paūmėjus didelė jo dalis buvo visai nutirpusi. Vėliau ji išleista namo ir skirtas gydymas geriamais vaistais. „Prieš pradėdama juos gerti sąžiningai perskaičiau lapelį apie galimus šalutinius poveikius. Po kurio laiko supratau, kad jaučiu kone visus tuos, kurie buvo išvardyti – nemigą, apatiją, depresiją, maisto netoleravimą, dėl kurio daug ko nebegalėjau valgyti, ir kt.“
Tada geriami vaistai jai buvo pakeisti leidžiamais, tačiau daug streso kėlė pats jų leidimo procesas. Vyras vaistus leisti griežtai atsisakė, ji tą darė pati, bet tai buvo labai gąsdinantis procesas.
„Kartą vasarą su vyru nuvykome prie jūros, nusirengiau ir pasijutau labai nesmagiai – nuo injekcijų mano kojos buvo nusėtos mėlynėmis, žmonės žiūrėjo ir turbūt galvojo, kad aš narkomanė...“, – pasakojo moteris.
Iš pradžių atrodė, kad tie vaistai visgi padeda, bet ilgėliau juos vartojant ėmė nuolat krėsti šaltis, temperatūra neretai užkildavo iki 38-39 laipsnių, o rankos drebėdavo taip, kad net būdavo sunku nulaikyti puodelį vandens.
Tada vaistai vėl buvo pakeisti. Kolkas viskas lyg ir gerai, tik dar laukia kepenų fermentų tyrimas – nuo vaistų šie rodikliai gali pasirodyti smarkiai per dideli.
Meškiną primenantis gydytojas Bruno
Šiuo metu Ivona, daug išgyvenusi dėl to, kad yra tokia jauna ir tokia ligota, jaučiasi su savo būkle susigyvenusi ir gebanti džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad jai nustatytas neįgalumas.
Be vyro, ją labai palaiko ir ištikimas draugas landsyrų veislės šuo Bruno. Šį įsigijo dar prieš sužinodama išsėtinės sklerozės diagnozę. Šunį turėjo ir seniau, kai jo neteko, labai išgyveno, o po kurio laiko suvokė, kad nori naujo draugo, ir ne bet kokio, o didžiulio, „XXL“ veislės. Mąstė net ir apie airių vilkogaudį, bet atbaidė tai, kad šie gyvena trumpai.
Galiausiai akys užkliuvo už skelbimo apie vieno veislyno parduodamą landsyrą. Su vyru sutarė, kad nuvažiuos jo „tik pažiūrėti“. Šuniukui buvo 4 mėn., įsivaizdavo, kad jis bus nedidukas, ir jį išvydę labai nustebo – jis jau buvo tokio dydžio, kaip suaugęs labradoras, svėrė apie 35 kg.
„Atgal važiuojant jau buvo aišku, kad jis bus mūsų – vyras tik paklausė, ar noriu, kad šunį jis man padovanotų, ar metamės jam per pusę. Ir taip gavau geriausią savo gyvenimo dovaną“, – pasakojo Ivona.
Šuo jai labai padėjo išsijudinti ir daug vaikščioti – judėjimas sergant išsėtine skleroze yra labai svarbus, nes jei užsisėdi vietoje, išsijudinti tampa vis sunkiau ir sunkiau. „Jei graži diena, būna, per dieną mes su Bruno įveikiame net iki 30 km – ryte nueinu 10 km juo viena – apiename Vingio parką, miesto centrą, o vakare kartu su vyru ir šuniu įveikiame dar kokius 15 km. Taip malonumą deriname su nauda“, – sakė vilnietė.
O ar didelio ūgio šuo negali jos kažkur nutempti ar pargriauti? Pasak Ivonos, jis pakvailiodavo, kai buvo mažesnis, o dabar yra išauklėtas ir elgiasi kultūringai. „Seniau kairė ranka manęs klausė mažiau, bet kadangi šunį, kaip ir rekomenduojama, vedžiojuosi kairėje pusėje, ta ranka taip sustiprėjo, kad net tapo stipresnė už dešinę“, – pastebėjo pašnekovė, kurios didžiulis šuo klausosi labiau nei jos vyro.
Tiesa, vis dar būna rytų, kai Ivonai atsikelti ir išsijudinti būna labai sunku. Tada ji pasidžiaugia tuo, kad šalia namo dalies, kurioje gyvena – nedidelis aptvertas kiemelis, į kurį galima išleisti šunį atlikti reikalų, o vėliau ji visgi susiima ir keliauja kartu į miestą.
Pasak šeimininkės, šuo gerai jaučia jos nuotaikas. Kai ji jaučiasi prastai, jis linkęs prisiglausti, „paguosti“, ir net gatvėje suloja ant kitų šunų, kad šie nelįstų į kompaniją ir netrukdytų šeimininkei ramiai eiti savo keliu, nors šiaip jau Bruno yra gerietis ir loti nelinkęs.
Tiesa, geriau jaustis padeda ne tik vaistai bei šuo, bet ir kiti pagalbiniai būdai – artimieji, atsikratymas toksiškais, į neviltį varančiais žmonėmis, mėgstamiausia veikla (jai tai fotografavimas), bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, kurių dėmesį dažnai patraukia jos keturkojis palydovas.
Bruno šią vasarą sueis 2 m., jis sveria apie 55 kg, bet gali dar keliolika priaugti. Ivona nusiteikusi, kad kai šuo dar kiek paūgės ir taps dar gudresnis, laikys su juo egzaminus ir pasistengs, kad jis taptų terapiniu šunimi. Ji yra pastebėjusi, kad šis meškinas padeda geriau jaustis ne tik jai, bet ir kitiems žmonėmis, ir yra įsitikinusi, kad Bruno oficialiai gali būti naudingas ligoniams.
