– Ar turite susikūrę savaitgalio tradicijų?
– Tradicijų turime, bet kartais mūsų pareigos ir darbai viską sujaukia, nes aš vadovauju gydymo centrui, o mano vyras Jonas Sąlyga – Klaipėdos jūrininkų ligoninei.
Svarbiausias dalykas – šeštadienį ar sekmadienį visai šeimai susirinkti pietų. Iš Gargždų atsivežame mano mamą, jei tik gali, prisideda vaikai. Susėdę prie stalo pasikalbame apie praėjusią savaitę, aptariame ateities planus.
Mūsų pietus į gerąją pusę pakoregavo pandemija.
Sūnus baigė politikos mokslus Didžiojoje Britanijoje, apgynė mokslų daktaro disertaciją ir laimėjęs konkursą netrukus išvyks dirbti į Helsinkį.
Kol dar neišvažiavo, prie pietų stalo sėdame visa šeima ir džiaugiamės kiekviena kartu praleista akimirka.
Dukra studijuoja Vilniaus universitete, baigė pirmąjį magistrantūros kursą. Jai paprasčiau prisijungti prie mūsų.
Dar mėgstame pasivaikščioti, stengiamės įveikti rekomenduojamus 10 tūkstančių žingsnių per dieną.
Nuo savo Labrenciškės – Klaipėdos priemiesčio keliaujame prie jūros, traukiame iki Girulių ar Olando Kepurės. Mėgstame pavaikštinėti ir Neringoje. Pasivaikščiojimai – tarsi savaitgalio ritualas.
– Ar per poilsio dienas pagalvojate apie darbą?
– Aš nuolat galvoju apie darbą, nemoku atsipalaiduoti, nemoku uždaryti darbovietės durų ir viską pamiršti, kažin ar to ir išmoksiu. Panaši situacija ir mano vyrui – ir šeštadienį, ir sekmadienį, dieną ir naktį gali kas nors nutikti, tuomet tik vadovas turi priimti sprendimus.
Tačiau bent vieną dieną stengiamės skirti poilsiui.
– Penktadienio vakaras: įžanga į savaitgalį prie vakarienės stalo ar darbas iki išnaktų?
– Penktadienio vakarais dažniausiai dirbu iki vėlumos, o vyras kantriai laukia namuose su paruošta vakariene. Tuomet kalbamės iki išnaktų, kartu pažiūrime kokį filmą.
– Šeštadienio rytą ilgai vartotės lovoje ar kaip įprastai mankštinatės?
– Rytą mes nesimankštiname, jei tik galima, niekur neskubame, ilgai gurkšnojame kavą, kartais peržiūriu vakarykštes žinias, nes vakare pritrūko laiko.
Stengiamės neskubėti, be vienuoliktos niekur neišsiruošiame.
Tai džiaugsmingi rytmečiai, nes nereikia kaip šiokiadieniais skubėti – darbai prasideda anksti, tenka keltis šeštą valandą ryto.
Tačiau ir savaitgaliais negali atsipalaiduoti, tenka sėsti prie kompiuterio. Šeštadieniais ir sekmadieniais dažnai vyksta profesinės tarptautinės konferencijos – jos trunka po keletą valandų. Taigi neretai tenka ir savaitgaliais padirbėti.
– Iš anksto galvojate, ką veiksite dvi ne darbo dienas?
– Norėtume, kad taip būtų, bet ne visada pavyksta. Susiplanuoji, o dėl vieno skambučio iš gydymo centro ar ligoninės viskas nueina vėjais.
Toks mediko darbas. Dabar dažniau viską darome iš anksto neplanavę.
– Ką mėgstate vilkėti ir avėti savaitgaliais?
– Geriausia apie tai negalvoti, svarbiausia – laisva apranga, kad niekas nevaržytų.
– Kam savaitgalį skiriate daugiausia laiko?
– Svarbiausia – susirinkti, pabūti visiems kartu, pasikalbėti. Tų gyvų pašnekesių labai reikia, tai dar labiau pajutome per karantino suvaržymus.
– Mėgstate ilsėtis vieni, su šeima ar draugų būryje?
– Mėgstame leisti laiką ir su draugais, bet savaitgaliais nelabai pavyksta – paprastai visi būna su namiškiais.
– Kaip geriausiai pailsite – sportuodami, tvarkydamiesi, skaitydami, žiūrėdami televizorių?
– Jonui geriausias poilsis – fotografija. Prieš keletą metų jau pasirodė jo įamžintų jūros vaizdų albumas, dabar jau baigiamas dar vienas. Jūra – didžioji jo meilė.
Man patinka tapyti. Spalvos mane tarsi užburia, tai pats geriausias poilsis. Kai tik randu valandėlę, sėdu prie drobės.
Prieš keletą metų lankiau tapybos pamokas, ieškau jų internete, bet dažniausiai pamokos būna ilgos, negaliu tam skirti tiek laiko.
Pasikonsultuoju su šeimos draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku.
Tapau tik savo malonumui, niekam to nedemonstruoju. Vieną savo darbą padovanojau dukrai, vieną – vyrui.
– Jei nesate namisėdos, kur dažniausiai išsiruošiate – į kiną, koncertą, teatrą, sporto varžybas, restoraną?
– Visada mėgome Klaipėdos dramos teatrą – jo labai trūko per karantiną. Nueiname į koncertus, užsukame į naują kavinę.
Per pandemiją viso to labai trūko. Dabar einame ten, kur saugu.
– Ar savaitgalio poilsiui renkatės keliones į užsienį?
– Porą metų buvome pririšti prie Klaipėdos, iš Lietuvos niekur nekeliavome.
Norėčiau, kad viskas greičiau susidėliotų ir galėčiau nuskristi į Romą, – man šis miestas labai patinka. Galėčiau ten skristi kad ir kiekvieną savaitgalį, tik nežinia, kada tai galėtų įvykti.
Turiu draugę keliauninkę, esame nemažai pakeliavusios. Vyrą neretai stabdo darbas, tačiau stengiamės ištrūkti kartu bent savaitei.
Dabartinėmis aplinkybėmis didesnių kelionių neplanuojame – reikia ir savo pavyzdžiu rodyti kitiems, kad keliauti į užsienį kol kas nėra labai saugu.
Nuo pirmadienio atostogaujame. Planuojame pasiekti Anykščius, Pakruojį, Molėtus. Atostogausime Neringoje. Čia mums patinka: praleidi porą valandų, o jautiesi kaip dvi dienas pabuvęs.
– Jei mėgstate sukinėtis virtuvėje, kokiu patiekalu dažniausiai pasilepinate?
– Labai patinka sriubos ir save jomis lepinu, kiti mano šeimoje sriubų nelabai mėgsta.
Kartais iškepu obuolių ar vyšnių pyragą. Bet man piešti ar knygą paskaityti maloniau, negu pusę dienos virtuvėje praleisti.
Per darbus virtuvei nelabai lieka laiko, dažniausiai su šeima važiuojame pietauti į kavinę ar restoraną, o per karantiną rinkdavomės mūsų namuose, kepdavome visokius kepsnius.
– Kokius buities darbus ignoruojate poilsio dieną?
– Negaliu pasirinkti, ką ignoruoti. Dirbu tai, ką reikia. Mūsų kiemas nemažas, darbų visada daug ir jie niekada nesibaigia. O kai įsivažiuoji, tai ir pailsi. Daržų neturime, tik žolynai ir gėlės.
O kiek paukščių čiulbesio prisiklausai! Ir voveraičių, kitokių keturkojų svečių atklysta, šiemet aplink – gausybė žalčių.
– Ar mėgstate su bendradarbiais pasidalyti įspūdžiais, kaip praleidote poilsio dienas?
– Savo medicinos centre dažnai pasišnekame, ką nuveikėme.
– Kaip apibūdintumėte tobulą poilsį?
– Būtų gerai, kad galėtum susiplanuoti atostogas, uždaryti duris ir nebegalvoti apie darbą. Kur nors nuskristi ir ilsėtis žinant, kad nereikės skubėti pas pacientes.
O tuomet skaitytum, ką nori, vaikščiotum, kur nori, stebėtum, ką nori. Gal tai pavyks, kai pandemija pasibaigs.
O kol kas su vyru riedame dviračiais nuo namų iki jūros ir džiaugiamės tomis akimirkomis.
– Turite atskirą sąskaitą atostogoms ar stengiatės pailsėti neišlaidaudami?
– Dvejus metus normaliai neatostogavome. O juk atostogos – didžiausia šventė: pinigų nešvaistome, bet galima ir paišlaidauti.
– Idealus laisvadienis – tai...
– Tokių pastaruoju metu buvo ne vienas, kai po dešimties metų studijų į Klaipėdą grįžo sūnus ir įstrigo Lietuvoje aštuoniems mėnesiams. Kai visi galėjome būti kartu.
Dar geriau tapo, kai visi vakcinavomės ir galėjome apkabinti mamą.
Svajojame apie tuos laikus, kai visos negandos pasibaigs, – tuomet iškart nusipirksime bilietus ir skrisime į Romą.
Bet turbūt sutiksite, kad svarbiausia – ne kur laisvadienis, o su kuo.
