Nors aistruoliai iš Mindaugo tikėjosi olimpinio medalio, patyręs irkluotojas iš anksto sau jo nekabino, kad per daug neprisižadėtų. Jis taip pat nežadėjo ir vesti mylimosios, nors daug kas laukė vestuvių. Juk irklavimui reikšmės turi vėjas, meilei – jausmai.
Iki olimpinio finalo M.Griškonis buvo atsiribojęs nuo aplinkos, išskyrus irklavimą. Sportininkas norėjo susitelkti tik į pasirengimą ir startus ir apie nieką kita negalvoti, nes bet kokie išorės dirgikliai veiktų psichologiškai.
Iš to buvo aišku, kad irkluotojas siekia aukščiausių tikslų ketvirtoje per karjerą olimpiadoje.
Tik po finalo varžybų Tokijuje lietuvis vienvietės irkluotojas prasklaidė tylą: „Esu labai nepatenkintas, kad man nepavyko padaryti to, ką galėjau. Man nepavyko savęs išreikšti.“ Pajėgiam sportininkui Japonijoje kortas maišė ir vėjas.
„Ne visada laimi stipriausi – reikia ir sėkmės, ir tinkamų orų. Vieni irkluoja prieš vėją, kiti pavėjui. Kiekvienas individualus ir negalima žmonių lyginti“, – po dalyvavimo olimpinėse žaidynėse pripažino M.Griškonis.
Tad sportininkas prieš žaidynes nekabino sau medalio, nors daugelis gerbėjų prieš lemtingąjį finalą jau matė jį kaip prizininką. Mindaugas žinojo, kad jeigu ir jis iš anksto džiaugsis laimėjimu, niekada medalio nepamatys.
„Savo svajones laikykitės sau ir įgyvendinkite patys. Kai laimėsite, galėsite girtis visam pasauliui“, – jauniems sportininkams patarė irkluotojas.
Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse dalyvavusi maratono bėgikė D.Lobačevskė Tokijo olimpiadą stebėjo prie televizoriaus ekrano, nes pati šioje sporto šventėje nestartavo.
Vis vien būdama namuose Diana palaikė Tokijuje besivaržiusį buvusį mylimąjį irkluotoją, daugkartinį Europos čempioną, Rio de Žaneiro vicečempioną M.Griškonį, juk juodu drauge gyveno ir vienas kitą mylėjo dešimt metų.
Kas geriau, jeigu ne sportininkė galėtų suprasti sportininką ir žinoti, kiek ištvermės, pasirengimo reikia olimpiniams startams. Kad ir kas būtų, tokio nuoširdaus supratimo negali ištrinti nesusiklostę santykiai, juolab pora augina septynerių metų dukrą Atėnę, iš tėvų paveldėjusią judrumą ir energingumą.
Dukrų neragina sportuoti
Šįmet Diana su jaunėle dukra pradėjo bėgioti kartu, septynmetė nesunkiai įveikia porą kilometrų. Bėgikės pirmagimė Daisy (16 m.) iš ankstesnių santykių mėgsta važinėti dviračiu, tad kartais važiuoja greta bėgančios motinos. Tačiau D.Lobačevskė abiejų atžalų neragina sportuoti – kiek pačios nori, tiek juda. Motina nekuria planų išauginti sporto žvaigždžių.
Vyresnioji linkusi globoti gyvūnus, todėl norėtų studijuoti veterinariją. Jaunėlė džiaugiasi vasara, rugsėjo 1-ąją ruošiasi eiti į pirmą klasę.
Atėnė – gyvas sidabras. Ji labai daug su mama keliauja, mato jos gyvenimo būdą, treniruotes. Dukra turi ištvermės, matyti, kad auga labai stipri mergaitė.
„Bet aš noriu, kad ji džiaugtųsi kiekvienu savo gyvenimu etapu. Nenoriu jos nukreipti į profesionalų sportą, kai Atėnei – tik septyneri metai. Tegul džiaugiasi vaikyste – daug būna gryname ore, daug plaukioja. Ji – labai aktyvus vaikas, genai tikrai geri, bet šiandien negaliu pasakyti, kad auga olimpinė čempionė“, – sakė Diana.
Nereikia versti sportuoti, jeigu tuo pats žmogus nedega. Akivaizdu, kad auklėdama atžalas šia taisykle vadovaujasi ir rugpjūčio 7 dieną 41-ąjį gimtadienį švenčianti D.Lobačevskė, kuri neatmeta galimybės varžytis 2024 metais vyksiančiose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Sudėtingi metai
Į Rio de Žaneiro žaidynes pora vyko kartu, o įveikti atrankos barjerą į Tokiją pavyko tik Mindaugui. Tačiau Tokijo žaidynėse irkluotojas taip pat neišvengė skyrybų, tik kitokių – Rio de Žaneiro olimpiniai vicečempionai M.Griškonis ir Saulius Ritteris nebesėdo į dvivietę valtį, nes jųdviejų duetas iširo.
Tokijuje dvivietę valtį 2000 m distancijoje irklavę S.Ritteris su Aurimu Adomavičiumi B finale atplaukė paskutiniai – liko dvylikti.
M.Griškoniui galbūt geriau vienam sekasi tiek gyvenime, tiek sporte, tad su mylimąja išsiskyręs olimpietis irkluoja vienvietę valtį. Irdamasis vienas kasdienybėje ir vandenyse Mindaugas sėkmingai įveikė sunkumus – vien į sportą susitelkti galėjęs irkluotojas Japonijoje parodė savo jėgą, juk iškovota šeštoji vieta tapo aukščiausiu jo, kaip vienvietės valties irkluotojo, rezultatu olimpinėse žaidynėse.
Šie metai M.Griškoniui ir D.Lobačevskei išskirtiniai ne tik dėl nutrūkusio bendro gyvenimo, bet ir dėl varžybų.
Maratono bėgikė apgailestavo, kad pandeminiais metais nebuvo daug startų. Kur ji buvo užsiregistravusi bėgti maratonus, jie keliskart buvo atšaukti.
„Tie metai buvo kaip amerikietiški kalneliai – per ilgai ruošiausi, tad kai teko dalyvauti atrankoje į olimpines žaidynes, buvau jau beveik išsikvėpusi. Todėl ir nepavyko man įvykdyti olimpinio normatyvo, kuris yra 2 val. 29 min. 30 sek. Tai – vienas aukščiausių normatyvų per žaidynių istoriją“, – patikino D.Lobačevskė, kurios asmeninis laikas bėgant maratoną yra 2 val. 28 min. 3 sek.
Įprastai sportininkė maratoną bėga du tris kartus per metus, todėl intensyviai rengiasi iki starto dienos. Jeigu likus dviem trims savaitėms bėgimas atšaukiamas, bėgikė tęsia treniruotes, nors geriausią fizinę formą būna pasiekusi tuo metu.
„Labai sudėtinga ilgai išlaikyti gerą sportinę formą ir psichologiškai, ir fiziškai, nes krūvis – labai didelis“, – įsitikino Diana, kuri ruošėsi maratoną bėgti balandžio pradžioje, o jis buvo atšauktas. Paskutinį savo maratoną iki Tokijo žaidynių ji bėgo gegužės pabaigoje Austrijoje, tačiau tai jau nieko nebelėmė.
Karjeros nebaigs
Nors D.Lobačevskė neišvyko į Japoniją, nesiruošia baigti sporto karjeros – planuoja kitąmet varžytis pasaulio ir Europos lengvosios atletikos čempionatuose.
„Einu mažais žingsniukais iki tų startų. Dabar nenoriu mesti sporto, toliau sieksiu įvykdyti pasaulio čempionato normatyvą, kuris yra toks pat kaip ir olimpinių žaidynių. Galvoti apie Paryžiaus žaidynes dar negaliu, nes jos palyginti toli“, – sakė pašnekovė.
Skirtingų sporto šakų atstovai D.Lobačevskė ir M.Griškonis skirtingai pajuto koronaviruso pandemijos gniaužtus – Diana bet kada galėjo apsiauti sportinius batelius ir bėgioti lauke, Mindaugą varžė tai, jog kiek laiko buvo uždarytos treniruoklių salės, juk irkluotojui svarbu ne vien treniruotis atviruose vandenyse.
„Mes, sportininkai, kai ruošiamės varžyboms, iškeliame sau tikslą ir einame jo link. Bet kai tikslo nebelieka, gyveni nežinomybėje, labai sudėtinga. Treniruojiesi ir nežinai, dėl ko treniruojiesi“, – sakė pandemijos galią patyrusi D.Lobačevskė.
Tačiau Dianos kasdienybė dėl priverstinės pertraukos nepasikeitė – sportininkė mažai sukiojosi virtuvėje, tad nepriaugo svorio. Jos gyvenimo būdas mažai kito, nes tiek pernai, tiek šįmet daug laiko praleido treniruočių stovyklose užsienyje. Tad karantiną jautė tik varžybų atžvilgiu.
„Kai pusantrų metų nedalyvauji varžybose, atbunki, prarandi kovos jausmą. Labai sudėtinga gyventi be varžybų, sportininkas turi rungtyniauti – matyti savo klaidas, tobulėti“, – įsitikinusi D.Lobačevskė.
Kartu bėgiodavo
Anksčiau Diana mėgo bėgioti su Mindaugu – pora taip stiprino fizinę ištvermę, tarpusavio santykius. Kadangi šįmet juodu išsiskyrė, treniravosi atskirai. Bet bėgikė visada palaikė ir palaikys buvusį gyvenimo partnerį.
Nors Diana ir Mindaugas nebuvo susituokę, kartu gyveno dešimt metų, tai jiems reiškė kaip santuoką, tik ji buvo sudaryta meilės, o ne oficialių popierių pagrindu.
„Nepatekau į olimpines žaidynes, todėl ir išsiskyrėme, – karčiai pajuokavo Diana. – Niekas dėl to nekaltas. Gyvename atskirą gyvenimą, aš džiaugiuosi kiekviena akimirka, mes einame toliau.“
Jie drauge treniravosi, vykdavo palaikyti vienas kito į varžybas, vienas kitą pasitikdavo grįžtančius iš jų. Viskas tarsi buvo gerai. „Buvo graži šeima, mes mylėjome vienas kitą. Išsiskyrėme, nes daugiau nebegalėjome būti kartu“, – nedaugžodžiavo sportininkė.
Diana palaikė visą Lietuvos rinktinę, nors jos sporto šakos tautiečiai šiose žaidynėse nesivaržė: „Komanda nedidelė, žinau, kad atranka buvo labai sudėtinga, žinau, ką ji reiškė. Didelė pagarba tiems sportininkams, kurie dalyvavo Tokijo žaidynėse. Dėl visų nuoširdžiai sirgau, linkėjau jiems išpildyti didžiausius savo norus.“
Sportininką užplūdo dvejopi jausmai
M.Griškonis liepos 30 dieną vykusiame Tokijo žaidynių finale nė karto nebuvo pakilęs aukščiau šeštosios vietos – 2000 m distanciją jis įveikė per 6 min. 57,60 sek. Nuo triumfavusio graiko Stefano Ntousko jis atsiliko net 17,15 sek. Tai geriausias M.Griškonio rezultatas vienvietėje valtyje olimpinėse žaidynėse, tačiau sportininkas pabrėžė tikėjęsis geresnių skaičių. Apmaudu, kad prieš pat startą pasikeitė vėjas.
S.Ntouskos buvo lietuvio treniruočių partneris, juodu yra treniravęsi kartu Graikijoje. Bet oro sąlygos Japonijoje buvo palankesnės graikui – jis viskuo maksimaliai pasinaudojo ir stipriai nustebino varžovus.
„Man nepavyko savęs išreikšti. Ne tiek psichologiškai, kiek techniškai. Tos oro sąlygos buvo labai nepalankios, – kalbėjo M.Griškonis. – Kita vertus, džiaugiuosi – tai buvo geriausias mano rezultatas vienvietėje olimpinėse žaidynėse. Su vienviete patekti į olimpinį finalą – didelis darbas.“
Pažintį primena vasariška nuotrauka
M.Griškonis 2012-aisiais trečiąkart tapo Europos čempionu. Tuomet sportininką kalbinau ne tik apie irklavimą, bet ir apie draugystę su žinoma bėgike D.Lobačevske.
Prieš interviu pasiūliau drauge nusifotografuoti, nes Mindaugas ir Diana buvo labai gerai nusiteikę. Ši nuotrauka papuošė mano asmeninį albumą. Jį vartant smagi fotografija, kurioje Mindaugas vilki trumparankovius šviesius marškinėlius, išryškinančius jo vasarišką įdegį, o Dianos šortai atidengia dailias, lyg nulietas kojas, visada priverčia mane nusišypsoti.
Rašinio herojai buvo nuoširdūs ir atviri pašnekovai. Kasdienybėje, manau, jie tokie pat. Tuo metu kaip tik ir paaiškėjo, kad Mindaugas ir Diana – pora. Tačiau buvo sunku juos sutikti renginiuose, vakarėliuose.
D.Lobačevskė tuomet patikino, kad ji ir Mindaugas – treniruočių, o ne vakarėlių liūtai. Todėl jie vienas kitą gerai supranta, žino, kiek jėgų kainuoja pergalės.
Labai džiaugiausi, kai 2013 metais Hamburgo maratoną laimėjo D.Lobačevskė, širdį glostė tai, kad bėgikės žodžiai ankstesniame interviu buvo pranašiški.
2016-aisiais Mindaugas ir Diana vyko į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. M.Griškonis ir Saulius Ritteris užėmė antrąją vietą dviviečių porinių valčių klasėje. D.Lobačevskė olimpinę maratono trasą įveikė septyniolikta – tai didelis lietuvės laimėjimas žaidynėse.
Vyliausi, kad šių laimėjimų įkvėpti Mindaugas ir Diana žengs prie altoriaus, juolab jie jau augino dukrą, kuri prieš olimpiadą Brazilijoje buvo beveik dvejų metų.
Vestuvių maršas nenuskambėjo, bet garsių šalies sportininkų širdys susijungė, plakė vienu ritmu. Toks netgi buvo rašinio, kai kalbėjausi su irkluotoju ir bėgike, pavadinimas. Jie tada kartu treniravosi – bėgiojo parke, jautė tą širdžių plakimo ritmą.
