Šiuo metu Monika su savo sužadėtiniu Terence'u gyvena Kenijoje, Tikos mieste netoli šalies sostinės Nairobio. Jos sužadėtinis kilęs iš Zimbabvės, tik, kaip ir ji, nuo jaunų dienų keliauja po pasaulį.
Mergina Lietuvą paliko tuojau po mokyklos baigimo. Gimtinėje ją vadino Eglės vardu, o užsienyje, kur žmonėms buvo sunku jį ištarti, ėmė prisistatinėti savo krikšto vardu – Monika. Išsikraustė į Norvegiją, ten ir studijavo, ir dirbo organizacijoje „Greenpeace“ administracinį darbą. Atostogų metu visuomet keliaudavo po pasaulį.
2012 m. mergina pajuto, kad Norvegijoje jai pabodo, ten per daug šalčio ir tamsos, dėl kurios puola niūri nuotaika, tad iš darbo išėjo ir metams iškeliavo pagyventi į Pietryčių Aziją – Indiją, Vietnamą, Malaiziją, taip pat aplankė Australiją.
Tuo metu jos galvoje jau kirbėjo mintis, kad norėtų gyventi kažkur kitur – ne Norvegijoje, ne Lietuvoje ir išvis ne Europoje.
Grįžusi į Norvegiją, vėl pradėjo studijuoti – Oslo Metropoliteno Universitete pasirinko plėtros studijas (angl. „development studies“), kuriose daug kalbama apie vadinamąsias trečiojo pasaulio šalis. Studentų laukė rimtas tiriamasis darbas – jie buvo 4 mėnesiams išsiųsti į Tanzaniją, kurioje turėjo gyventi tarp vietinių žmonių ir vykdyti jų apklausas.
Monikai dabar juokinga atsiminus, kaip baiminosi prieš kelionę. „Iki tol buvau aplankiusi visus žemynus, išskyrus Afriką. Viena keliavau ne tik po Azijos šalis, bet ir po Braziliją, Meksiką, ir viskas buvo gerai. Bet prieš kelionę į Tanzaniją baiminausi, klausiau draugės, kuri jau buvo ten apsilankiusi, ar man viskas bus gerai. Ji nuramino, kad tikrai nieko baisaus nenutiks. Dabar manau, kad daugelis mūsų, europiečių, Afriką įsivaizduoja neteisingai ir be reikalo jos baiminasi – iš tikrųjų, nors yra daug kultūrinių skirtumų, yra ir daug panašumų: žmonės taip pat nori, kad jų vaikams sektųsi gerai, jie rūpinasi savo artimaisiais ir panašiai“, – aiškino Monika.
Su šypsena prisiminė, kaip kartą Tanzanijoje nuėjo į poezijos vakarą, įsivaizduodama, kad ten viskas vyks gan primityviai, ir maloniai nustebo išgirdusi, kad vietinių skaitomi savo kūrybos eilėraščiai buvo įspūdingai aukšto lygio. Taip pat išvykstant jai buvo neramu, kas bus, jei reikės apsilankyti pas stomatologą, bet jau ne kartą pas jį lankėsi ir viskas buvo gerai. Tokių atvejų, kai Afrika paneigė jos išankstines nuostatas, buvo ir daugiau.
Egzotiškame žemyne pašnekovei ypač patiko žmonių vidinė ramybė, kurios taip trūksta europiečiams, ir tai, kad jie, turėdami mažiau, mąsto paprasčiau. Taip pat sujaudino jų nuoširdus tikėjimas Dievu.
„Dar keliaudama po Aziją ieškojau atsakymų į dvasinius klausimus – jų daug kas ieško Indijoje – bet aš jų ten neradau. O Afrika sustiprino mano tikėjimą Dievu ir atvėrė akis artimesniam santykiui su Juo. Mane sužavėjo tai, kad krikščioniškas tikėjimas čia yra labai kasdieniškas ir natūralus dalykas. Tarkim, atėjęs į susitikimą rimtas verslininkas pradžioje veikiausiai pasimels, o jau tada pradės tvarkyti reikalus. Žmonės mielai apie tai diskutuoja, ne taip, kaip Norvegijoje, kur laikoma, kad tikėjimas – kiekvieno asmeninis reikalas“, – pasakojo Monika.
Grįžusi į Norvegiją, ji vis mąstė apie tai, kad nori atgal į Tanzaniją. Tuo metu jai atrodė, kad toje šalyje atsiveria daug galimybių, galima susikurti darbo vietą nevyriausybinėje organizacijoje, dirbti ir taip būti naudinga vietiniams žmonėms. Kurį laiką dar dirbo Norvegijoje, bet netrukus pasiryžo viską mesti ir grįžti į Afriką.
Patirties, kaip viską palikti, jau turėjo – nebereikalingus baldus Norvegijoje galima tiesiog išnešti į kiemą ir žmonės pasiima, kam ko reikia.
Turi keliautojų genus
Tanzanijoje Monika kurį laiką keliavo po šalį kartu su masajų genčiai priklausančia bičiule, su kuria susipažino pirmosios kelionės metu. Užkopė į Kilimandžaro kalną („kai kopiu į kalnus, labai nuoširdžiai pasišneku su savimi“), lankė dykumoje gyvenančius masajus. Beje, kai ten būdama apsinuodijo maistu, vietiniai siūlė jai ir vakarietiškų vaistų, bet ji pasirinko vietinės gamybos augalinę priemonę, kuri tikrai greitai išgydė.
Nuolat lankėsi vietinėse bažnyčiose, kurių Tanzanijoje labai daug, ir vienoje jų, tarptautinei bendruomenei skirtoje bažnyčioje, 2017 m. gruodį sutiko savo būsimą vyrą Terence'ą.
Tačiau įsitvirtinti ir įsidarbinti šioje šalyje jai pasirodė pernelyg sudėtinga – žmonės iš užsienio į vietinę rinką įsileidžiami sunkiai, reiktų daugybės įvairiausių dokumentų.
Tanzanijoje pagyvenęs jos mylimasis ruošėsi kraustytis į Keniją ir ją kvietė kartu. „Nors mūsų santykiai buvo rimti, suabejojau, galvojau ir apie grįžimą į Norvegiją, kurioje gyvenant viskas būtų aiškiau. Keliems mėnesiams grįžau į Lietuvą – mano sesė čia kaip tik turėjo susilaukti vaikelio – o po to visgi apsisprendžiau ir grįžau į Afriką“, – dėstė Monika.
Pridūrė, kad jos draugas – toks pat užkietėjęs keliautojas, kaip ir ji. Tuojau po to, kai baigė mokyklą Zimbabvėje, jis persikraustė į Pietų Afrikos Respubliką. Po kurio laiko šią iškeitė į Tanzaniją, o šią – į Keniją.
„Visose kelionėse gali sutikti žmonių, kurie taip pat bastosi po pasaulį, ir tuojau pasijunti su jais turintis daug bendro. Kažkada skaičiau, kad mokslininkai atrado, jog egzistuoja specifinis keliautojo genas. Jeigu taip, mes su sužadėtiniu tikrai jį turime“, – sakė Monika.
Darbą gavo gimtadienio proga
Grįžusi į Keniją, ji vėl pradėjo studijuoti – prisidėjo tai, kad studentams lengviau gauti šalies vizą. Šįkart pasirinko bendruomenių vystymosi ir socialinio darbo studijas.
Bet iš ko ji gyvena? Pasak Monikos, kai išdrįsti iškeliauti į svetimą šalį, galimybių uždirbti atsiranda.
„Vieną dieną sulaukiau skambučio iš nepažįstamos lietuvės, suradusios mane per bendrus pažįstamus. Ji jau seniai gyveno JAV, o Kenijoje ruošėsi steigti skambučių centrą ir klausė, ar nenorėčiau prisidėti. Ką gi – mes sėkmingai tą skambučių centrą 2019 m. pabaigoje įkūrėme, ir aš iki šiol jam vadovauju. Tiesiog buvau reikiamu metu reikiamoje vietoje. O gal ir Dievas prie to prisidėjo – darbo pasiūlymo sulaukiau kaip tik per savo gimtadienį“, – pasakojo Monika.
Taigi dabar ji (kaip ir jos sužadėtinis) ir studijuoja, ir dirba. Dar nežino, kaip viskas klostysis, kai baigs studijas – norint ir toliau likti Kenijoje reikės gauti naują vizą, kas ne visada lengva.
Be to, šalyje, kurioje abu nėra vietiniai, per sudėtinga įsigyti nekilnojamojo turto, nors, kaip jau minėta, jiems norėtųsi turėti namą su daržu. Ką gi, kol kas gyvena nuomojamuose apartamentuose, kurie nelabai tesiskiria nuo europietiško būsto, tik pro langus matyti, kaip medžiais laipioja beždžionės.
Vyras ruošia vakarienę
Kaip ten bebūtų, sužadėtiniai rimtai nutarę šią vasarą susituokti, tik tai bus rami šventė Kenijoje, o su savo šeimomis atšvęs kada nors vėliau. Beje, šventė vyks vasarą mūsų laiku, o Afrikoje tuo metu bus žiema, bet oro temperatūra gali būti panaši, apie +18-20 laipsnių.
Ar visgi lietuvaitei nebaisu tekėti už afrikiečio dėl kultūrinių skirtumų? „Tikrai ne, jis ilgą laiką gyveno vakarietiškoje Pietų Afrikos Respublikoje ir mes mąstome panašiai. Dar jis man labai patiko tuo, kad turi tvirtą tikėjimą ir tvirtus įsitikinimus, kas teisinga ir kas – ne, paremtus Biblijos mokymu“, – sakė Monika.
Pridūrė, kad išties Afrikoje yra šeimų, kur vyras laikomas šeimos galva, o moteris viena turi rūpintis buitimi. Bet jos gyvenimo draugas – ne tokių įsitikinimų, namų ruošos jis nevengia. Tarkim, būna, kad ji iš darbo grįžta vėliau už vyrą, ir tuomet jis pagamina vakarienę – kad ir tradicinės kukurūzų miltų košės, vadinamos sadza, mėsos su riešutų sviestu ar troškinį su šalyje ypač paplitusiais lapiniais kopūstais.
Vaiką augina visas kaimas
Ar labai skiriasi gyvenimas Kenijoje ir Tanzanijoje? Monika pastebėjo, kad neveltui Kenijos sostinė Nairobis laikomas Rytų Afrikos verslo centru – žmonės šalyje verslūs, ambicingi, greitai mąstantys ir nelabai mandagūs.
Na, o Tanzanija ekonomiškai silpnesnė, bet žmonės mandagesni, ramesni ir labai bendruomeniški, palaikantys vieni kitus. Tai – šalis, kuriai tinka posakis, kad čia vaiką augina visas kaimas. Ir jei koks kaimo gyventojas sunkiai susirgs, visas klanas svarstys, kaip galėtų jam padėti. O Kenijoje jaunos merginos dabar nori su savo vyru apsigyventi atskirai, ne su jo šeima, kaip buvo įprasta seniau.
Monika įsitikinusi, kad lietuvių ir kiti europiečių požiūris į Afriką dažnai neteisingas (ir jos toks buvo, kol čia dar negyveno).
„Mes paprastai manome, kad afrikiečiai – visiški vargšai, jų šalys neišsivysčiusios, ir jiems labai reikia mūsų paramos. Taip, jie tikrai turi mažiau nei europiečiai, bet jiems mažiau ir reikia, jie ir taip jaučiasi gerai. O vakarietiškos šalys ir Kinija nori išnaudoti čia esančias iškasenas ir kitus išteklius, ir tą dažnai daro, papirkdamos valdininkus, kurie rūpinasi tik savimi. Jei nebūtų tokio turto grobstymo, afrikiečiai būtų labai turtingi, bet užsienio šalys tuo nesuinteresuotos. Jos vietinius dažnai vaizduoja kaip nepajėgiančius spręsti savo problemų, bet tai – netiesa, žmonės puikiai jas suvokia“, – aiškino Monika.
Pridūrė, kad vietiniai, pavyzdžiui, masajai turi bandas karvių, kurias pardavę gautų tūkstančius dolerių, bet mes į juos žiūrėdami galime galvoti, kad jie skurdūs piemenys, nes jie nedėvi „Gucci“ ar „Prada“ drabužių, bet jie savo turtus suvokia visiškai kitaip.
Trikdo vienas dalykas
Dar pašnekovė pajuokavo, kad europiečiai, užuot deklaravę, kad nori Afrikai padėti, galėtų patys kviestis misionierius iš jos, kad tie juos pamokytų, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena ir nuoširdžiai bendrauti tarpusavyje.
Monika prisiminė ir istoriją, kaip į vieną Kenijos kaimą buvo įvestas vandentiekis – iki tol vietinės moterys eidavo vandens parsinešti labai toli. Tačiau ir gavusios vandenį vietoje, jos taip pat kasdien traukdavo į kelią, nes buvo įpratusios šitaip vaikščioti, o eidamos šnekučiuotis apie gyvenimą – tai buvo savotiška jų socializacija. Taip pat keliaudami toli parsinešti vandens žmonės gali bendrauti su Dievu ir dėl to gerai jaustis.
Vienas iš nedaugelio dalykų, kuris lietuvaitę Afrikoje trikdo – perdėtas vietinių dėmesys. Nairobyje žmonės jau prie visko įpratę ir dėmesio į ją nekreipia, o Tikoje, kurioje gyvena ir dirba, ji vis sulaukia įdėmių žvilgsnių. Ir dar tas savotiškas vietinių humoro jausmas – jie pamatę šviesiaodę gali mestelėti kažkokį komentarą tam, kad pralinksmintų bičiulius ir visi drauge pasijuoktų.
