Apie anūką Jurga sužinojo, kai jam buvo maždaug 8 mėn., ir jau netrukus priėmė sprendimą juo rūpintis, nes kitos išeities tiesiog nematė. Pasak moters, ji tuo metu gerai nė nesuvokė, kas vyksta, tik labai jaudinosi ir porą sykių teigia net buvusi priešinfarktinės būsenos.
„Neįsivaizdavau, kad gali būti taip sudėtinga – netikėtai gavau sunkios būklės vaiką, ir visiškai niekas nepaaiškino, kas vyksta, ką daryti, kiekvienos konsultacijos tekdavo ilgiausiai laukti eilėje...“, – atsiminė ji.
Nepaisant to, moteris mano, kad pasielgė teisingai. Ir rūpintis vaiku ji jau įprasto, visgi tai – jos anūkas.
Gabrielius – Jurgos sūnaus vaikas. Jos sūnus turi negalią, mišrų raidos sutrikimą, nors labai sveikata nesiskundžia, yra savarankiškas, gali dirbti.
Moteris prieš kelis metus matė, kad pas sūnų kelis kartus lankėsi draugė. Ši augo nepilnamečių globos įstaigoje Vilniuje, vėliau atvažiavo mokytis į Uteną, ir, pasak moters, ji su vyru mačiusi, kad iš tos merginos „nieko gero“ – prisakė sūnui su ja nebendrauti. Vaikinui tuo metu buvo 19 m.
Matyt, jiedu tėvų draudimo nepaisė ir susitikinėjo slapta.
Vėliau Jurga sužinojo, kad toji mergina nėščia, bet ją pašnekinusi išgirdo, kad vaikas ne jos sūnaus, kad ji turi kitą draugą.
Ši istorija jau ir prisimiršo, kai netikėtai vieną dieną moteris sulaukė Vaikų teisių apsaugos atstovų skambučio ir klausimo, ar neapsiimtų globoti vaikelio, kurio mama atsisakė, nurodydama, kad Jurga galimai yra jo močiutė.
Šią žinią netrukus patvirtino DNR tyrimas.
Gabrieliaus jo mama su draugu atsisakė po patirtos autoavarijos. Po to berniukas beveik nejudėjo.
Tokį, beveik nejudantį, anūką ir gavo močiutė. Tiesa, ji ir dabar nežino, kiek dėl Gabrieliaus sveikatos sutrikimų kalta patirta avirija, o kiek sveikatos problemų jis galbūt turėjo ir seniau. Juolab, kad vėliau sužinojo, kad būdamas 4 mėn. jis buvo iškritęs iš vežimėlio ir praradęs sąmonę.
„Be to, mamos draugės vėliau man sakė, kad ji kūdikį palikdavo vieną namie, o kad nesigirdėtų triukšmo, jį visą, ir galvytę, užklodavo antklode. Kurį laiką galvojau, kad gal dėl to jis toks tylus, beveik nereaguoja į aplinką, gal laikui bėgant tai praeis – bet jo būklė ir toliau negerėjo“, – pasakojo močiutė.
Suprantama, gavusi globoti anūką ji turėjo mesti darbą – iki tol dirbo viename prekybos centre.
Dabar ketverių su puse Gabrielius nieko nekalba, nemoka pats nei atsisėsti, nei atsistoti, jau nekalbant apie vaikščiojimą, sunkiai paima į rankas žaisliuką (nors grojančius ir žybsinčius žaisliukus jis mėgsta). Nė neaišku, ar jis daug supranta, tik matyti, kad savo artimuosius atpažįsta.
Jo pagrindinės diagnozės – diskinezinis paralyžius, mišrus specifinis raidos sutrikimas ir hidronefrozė (t.y., sutrikusi inkstų funkcija).
„Gerai tik, kad jis maistą pats sukramto, jei tas nelabai kietas, tad galiu pamaitinti jį pati, nereikia maitinimo per kažkokias žarneles“, – rado kuo pasidžiaugti pašnekovė.
Bet prasitarė, kad vakarais berniuko savijauta neretai būna prasta, būna, kad vakarais 2-3 valandas jis vis verkia, ir nė neaišku, ar jam ką skauda, ar kas nutiko. Sykį įsiverkusį berniuką net į ligoninės priimamąjį vežė, bet gydytojai niekuo nepadėjo, tik sakė, kad kartais tokie vaikai šitaip elgiasi.
„Net šunį gaila atiduoti...“
Kalbėdami apie rūpinimąsi Gabrieliumi, vis minime jo močiutę Jurgą, nors visgi kartu gyvena ir jo tikras tėtis. Tačiau jis, pasak mamos, mažu vaiku rūpintis nemoka, neturi įgūdžių, maisto jam paruošti nesugebėtų. Tiesą sakant, tėtis savo vaiko net ir prisibijo, tad pagrindinis rūpestis tenka močiutei. Ji šiuo metu laikoma laikinąja Gabrieliaus globėja, vėliau jai turėtų būti pripražinta nuolatinė globa.
Mažyliu rūpintis padėdavo ir moters dukra, jo teta, bet ji šiemet baigė mokyklą ir ruošiasi studijuoti sostinėje. Kažkiek padeda ir Gabrieliaus senelis, bet jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir neretai po porą savaičių būna išvykęs.
Paklausta, ar kartais neapima bejėgiškumas ir nekyla minčių sunkią negalią turinčio vaiko atiduoti į globos įstaigą, močiutė atsakė: „Ką jūs, net šunį būna gaila atiduoti, o čia juk vaikas...“
Ir pridūrė, kad, kiek jėgos leis, stengsis, kad berniukas kuo geriau jaustųsi ir išmoktų pats bent jau atsėsti.
Nutiko ir gerų dalykų
Darbo dienomis nuo 8:30 iki 15 val. Gabrielius dažnai laiką leidžia darželyje – lanko specialią jo grupę (ir joje yra pats silpniausias). Didžiąją laiko dalį ten jis sėdi specialioje kėdutėje.
Be to, močiutė nuolat vežioja berniuką į įvairias sanatorijas ir reabilitacijas. „Jei to nedarytume, jis būtų visai susuktas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Seniau šeima tenkindavosi vien valstybės kompensuojamomis reabilitacijomis, bet sykį darželio socialinė darbuotoja Rūta patarė pasisieškoti rimtesnės pagalbos.
„Esu jai dėkinga, taip pat labai dėkoju organizacijai „Gelbėkit vaikus“, jos vadovei Rasai Dičpetrienei bei Utenos skyriaus atstovei Daivai ir kitiems mums padėjusiems žmonėms. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ dėka Gabrielius gauna privačią kineziterapiją ir netgi lankėsi brangiai kainuojančiuose užsiėmimuose su specialistais iš Slovakijos Visagine. Po jų jis tikrai sustiprėjęs, tiesiau laiko galvytę, daugiau pasijudina ir tiesiog atrodo sveikesnis. Nenuleisime rankų ir toliau“, – sakė močiutė.
Norintieji prisidėti prie tolesnių Gabrieliaus reabilitacijų sužinos, kaip tą padaryti, čia.
Seniau net neturėjo vonios
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atstovė papasakojo: „Apie Gabrielių sužinojome iš organizacijos „Gelbėkit vaikus“ padalinio vadovės. Utenos regione močiutės Jurgos ir visos šeimos atsidavimas bei pastangos dėl anūkėlio sveikatos nepaliko abejingų, tačiau reikėjo didesnio ir rimtesnio finansinio indėlio, intensyvesnio emocinio palaikymo.
Susipažinome su Gabrieliumi, pabendravome su močiute Jurga, išsiaiškinome pirmiausia vaiko sveikatos, o paskui ir visos šeimos buities gerinimo poreikius. Padedant Lietuvos žmonėms, jau kurį laiką kas mėnesį mokame už Gabrieliaus privačius profesionalius masažus Utenoje, taip pat norėjome padovanoti jam reabilitaciją Slovakijoje.
Dėl pandemijos močiutė su Gabrieliumi negalėjo išvykti, bet taip sutapo, kad specialistai iš Slovakijos su visa reikalinga įranga atvyko į Lietuvą ir Gabrieliaus reabilitacija su profesionalais galėjo vykti čia pat, Visagine.
Po masažų ir reabilitacijos berniukas sustiprėjo, ėmė lenkti į priekį galvytę, ėmė ilgiau išlaikyti rankoje žaisliuką – ir Lietuvos, ir užsienio specialistai mato Gabrieliaus pažangą.
Taip pat Gabrieliaus šeimai skyrėme lėšų prie namų įsirengti gėlo vandens gręžinį ir į namus atsivesti vandentiekį bei įsirengti vonią tam, kad močiutei nereikėtų nešioti Gabrieliaus prausti į greta esantį pastatą. Beje, vonios priestato statymo ir įrengimo darbus atliko pats Gabrieliaus senelis.
Tikime, kad palengvėjus buičiai ir gerėjant anūkėlio fizinei pažangai, močiutei Jurgai bei visai Gabrieliaus šeimai nepritrūks jėgų bei motyvacijos nelengvoje kasdienybėje. Nepaliksime Gabrieliaus šeimos vienos ir toliau, kas mėnesį finansuosime jo sveikatai gerinti būtinus masažus.“
