Prieš savaitę Jonas netoli savo bityno Zagurnų kaime už 12 km nuo Zarasų, prie žvyrkelio, vedančio link Ilgio ežero, pastatė gražų savitarnos kioskelį, ant kurio užrašė „Parduodu medų. Savitarna“. Pridėjo medaus stiklainių, pastatė seifą, užrašė banko sąskaitos numerį ir tikisi, kad žmonės gražiai pasiims prekę ir tvarkingai už ją atsiskaitys.
Kai kurie pažįstami sakė, kad tai – visiška nesąmonė, nes lietuviai ir medų, ir seifą pagrobs, ir viską nusiaubs, bet Jonas mano, kad žmonės taip nesielgs. Na, o jei kas paims medaus stiklainėlį ir nesusimokės – tegu skanauja į sveikatą.
Tiesa, gryniesiems pinigams visgi įrengė seifą, kad akivaizdžiai be priežiūros gulintys grynieji pinigai nekeltų bereikalingų pagundų.
Prie vyro tikėjimo, kad žmonės nieko blogo nedarys, prisidėjo tai, kad kioskelį jis statė prie keliuko, vedančio į vadinamąją šventą vietą, kurioje, kaip teigiama, dviem jaunuoliams 1967 m. buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Taigi žmonės, vykstantys į tokią vietą pasidairyti ir pasimelsti, tikrai neturėtų nusidėti.
Vyras pasakojo, kad panašų sumanymą prieš keliolika metų matė dokumentiniame filme apie Kanadą – ten rodyta, kad prie ežerų atvykę poilsiautojai iš panašių kioskelių gali įsigyti sliekų žvejybai ar kiaušinių. Jam irgi kilo noras kažką tokio padaryti (gal toks dalykas Lietuvoje jau ir egzistuoja, bet jam girdėti neteko), tik vis prisdabdydavo draugų reakcija, kai apie tai prasitardavo. Žmona Gitana vyrui lyg ir neprieštaravo, bet tokį sumanymą patyliukais vadino „komunistiniu“.
Visgi galiausiai Jonas pasiryžo, penkias dienas kalė, drožinėjo ir betonavo, ir savo sumanymą pavertė realybe.
Kol kas eksperimentas atrodo sėkmingas – bent jau pirmą savaitę niekas nieko blogo savitarnos kioskeliui nepadarė, nupirko nemažai medaus (vidutiniškai po 7-8 stiklainius per dieną) ir tvarkingai už prekes atsiskaitė – zarasiškis dar ir rado 50 centų viršaus.
Kai kurie pažįstami jam sakė, kad, nors medaus nelabai ir reikia, užsuks jo nusipirkti dėl to, kad gražus pasirodė toks sumanymas ir pasitikėjimas žmonėmis.
„Bitininkystė nėra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tai veikiau hobis, kuris man labai malonus“, – teigė Jonas.
Papasakojo, kad jo seneliai ir proseneliai buvo bitininkai, tad gal toks polinkis genetiškai paveldėtas. Tik jo tėvas bitininkyste neužsiėmė. Užtat pats Jonukas, mažas būdamas, darydavo tokį bandymą: paimdavo stiklainį, įberdavo į vidų cukraus, plastikiniame dangtelyje padarydavo skylių ir stebėdavo, kaip elgiasi į jį įskrendančios bitės (tiesa, dažnai pasitaikydavo vapsvų). Pasistiprinusios jos išskrisdavo lauk.
Užaugęs domėjosi bitininkyste, netgi gavo dovanų bitininko aprangą, nors dar neturėjo nė vieno avilio. O netrukus keli vieno seno mokytojo aviliai, šiam išvykus į globos įstaigą, liko be priežiūros, ir du iš jų įsigijo Jonas.
Taip nutiko prieš 26 metus. Dabar Zarasuose gyvenantis, bet didžiąją laiko dalį savo ūkyje leidžiantis vyras turi 32 avilius. „Juokauju, kad bičių pas mane tiek, kiek Lietuvoje likę gyventojų – apie 2,5 milijono“, – sakė pašnekovas.
Darbo kabinete laikė boružę
Mieliausias darbas vyrui – sudarinėti naujas bičių šeimynėles. Atidalina jaunų tvarkingų bičių būrelį, leidžia pačioms išmaitinti motinėlę, kuri dės kiaušinėlius, ir vis stebi, kaip joms sekasi. Malonūs ir kiti su bitėmis susiję darbai, išskyrus stiklainių ruošimą – šiuos labai rūpestingai šveičia, kaitina, kad viskas būtų sterilu.
Patinka Jonui ir kiti ūkio darbai – pats sklype pasistatė medinį namelį ir net įsirengė saulės bateriją, kuri aprūpina namuką elektra. Pats stato avilius ir siuva pagalves, reikalingas, kad bitutės šiltai peržiemotų.
Mėgsta vyras ir kitus gyvūnus – seniau turėjo arklį Šuriką, kuris sulaukė net 34 metų. Kai kas sakė, kad arkliai šitiek negyvena, bet pašnekovas (jis gyvulį įsigijo jau brandaus amžiaus) tikina, kad šio dokumentai nemelavo. Gal Šurikui ilgai išgyventi padėjo tai, kad šeimininkas jį vis palepindavo morkomis ir duona, ant kurios užtepdavo medaus?
Taip pat seniau, dirbdamas valstybės tarnyboje, Jonas savo kabinete per žiemą laikė iš kažkur atklydusią boružę. Ši visą dieną vaikščiodavo po jo darbo stalą. Pareigūnas vis sudrėkindavo kempinę, kad augintinė gautų drėgmės, pasiūlydavo krislelį cukraus ar trupinėlį šokolado. Nakčiai įdėdavo ją į dėžutę, o šią – į stalčių, kad valytoja netyčia vabalėlio nenuskriaustų. Pavasarį paleido boružę į laisvę.
