Jaunystėje, kai Holivudo aktoriams nei grožiu, nei talentu nenusileidžiantis R.Adomaitis ypač daug filmavosi, atsigauti po darbų važiuodavo į sodybą netoli Molėtų, prie Želvos ežero.
Vaikštant po ypač gražioje vietoje įkurtą sodybą kaip miražas pro akis pralėkė filmai, kuriuose jis vaidino: „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Tas saldus žodis – laisvė“, „Kentaurai“, „Karalius Lyras“, „Velnio nuotaka“, „Sadūto tūto“ – stulbinanti išvaizda, aštrus protas, išskirtinis balsas, kuris ir dabar beveik toks pat, kurį atpažinsi iš daugelio kitų balsų. Tik Regimantas jau sunkiai vaikšto, nes skauda kojas ir daug ką yra primiršęs.
Režisieriai išvaizdų, aukšto ūgio lietuvių aktorių vertino ir dažnai kvietė filmuotis. Jis filmuodavosi ne tik Lietuvos, bet ir „Lenfilm“, „Mosfilm“, Odesos bei kitose kino studijose, taip pat ir užsienyje. Nors grįžęs iš filmavimų laisvo laiko aktorius kartais turėdavo dieną, o kartais – tik pusdienį, vis tiek lėkdavo į sodybą ir šokdavo į ežerą. Adomaičiai nemėgo važiuoti ilsėtis į Palangą.
Sodyboje visas vasaras leisdavo ir jo jau šviesaus atminimo žmona aktorė ir vokalistė Eugenija Bajorytė ir trys sūnūs: Vytautas (48 m.), Gediminas (44 m.), Mindaugas (40 m.). Čia jie užaugo. Kai Regimantui darbų sumažėjo, sodyboje juodu su Eugenija praleisdavo laisvas dienas visais metų laikais.
Baigęs kino ir teatro aktoriaus karjerą vasarą R.Adomaitis visada gyvena sodyboje.
Rąstų name – atviros erdvės, įžengęs į jį jautiesi laisvai, nesuvaržytas. Židinio kambaryje ant sienos – išskirtiniu grožiu apdovanotos jo žmonos Eugenijos fotografija.
„Jau dešimt metų, kai Eugenijos neturiu“, – liūdnai tarė Regimantas, žvelgdamas į žmonos portretą.
Pro sodybą vinguriuojantį upelį aktorius vadina neįtikėtinai – Rio Grande. „Rio Grandė upė skiria Jungtines Amerikos Valstijas nuo Meksikos. Bet ji prasideda čia“, – rimtu veidu šmaikštavo R.Adomaitis, rodydamas upelį pro virtuvės langą.
Regimantas mus pavaišino šviežiais agurkais su medumi. Jo sodyboje stovi keli aviliai, tačiau užsiimti bitininkyste jis nemoka. Tvarkytis su bitėmis padeda netoliese gyvenantis žmogus, su kuriuo seniai susidraugavo.
„Jis – didelis bičių žinovas, turi daug avilių. Kai spiečių bitės ant vienos slyvos sukrovė, nuvažiavau pas jį: ką daryti? Jis atvažiavo, susėmė bites ir paragino ieškoti avilio. Radau avilį, jis suleido tą spiečių į avilį ir taip viskas prasidėjo.
Po to dar vienas spiečius kažkur įsimetė, tai pastačiau antrą avilį. Paskui aktorius Juozas Budraitis per jubiliejų padovanojo man avilį. Tai dabar kieme stovi trys aviliai“, – pasakojo R.Adomaitis.
Regimantas juokavo, kad sodyboje užveisė ir gluosnių plantaciją savo reikmėms. Kažkada, kai gyveno prie Mūšos, išmoko iš vytelių pinti bulvinius krepšius. Paskui šį darbą pratęsė čia.
Beveik kiekvieną savaitgalį sodyboje jį aplanko jauniausias sūnus Mindaugas su žmona Egle, rečiau – Vytautas su žmona. „Vaikams ir dabar čia patinka. Mindaugas, kaip ir aš, turi norą gyventi kaime. Aš esu pusiau kaimietis. Visa mano vaikystė prabėgo kaime prie Mūšos upės, už Pasvalio.
Tėvas buvo užtvenkęs Mūšą ir pastatęs vandens malūną. Bet vanduo dar prie vokiečių pragraužė tą užtvanką, malūną sugriovė. Liko stovėti pusė namo ant Mūšos kranto.
Matyt, tie prisiminimai man ir padiktavo įsikurti ant Rio Grandės kranto“, – dėstė R.Adomaitis.
Sūnus Gediminas, kuris gyvena Londone, vasaros pabaigoje planuoja tėvą aplankyti.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
