O štai vilnietis, parašiutininkas Marius Čiūta (31 m.) dar ir pats primokėtų, jei jam tik kas pasiūlytų, kad ir čia pat dabar atlikti kelis suktukus iššokus iš malūnsparnio, kuriuos pristabdė įsigalioję pandeminiai apribojimai.
Nespėjus užsidegti žaliai šviesai ir vėl valstybėms atverti savo sienų užsienio piliečiams, Marius kartu su tokia pačia smagiai išprotėjusia draugų kompanija gegužės mėnesį pasileido į dar vieną kelionę ieškoti ekstremaliausių pojūčių ir, kaip pats sako, to tikro gyvenimo skonio. Mums bekalbant jis viešėjo Austrijos Alpėse, na, o dabar ruošiasi vėją gaudyti žaviosios Italijos kalnuose.
– Nenustebinsiu, tikriausiai, pasakydama, kad, kai ruošiausi mūsų interviu, ieškojau kuo daugiau informacijos apie jus. Mano akį patraukė viena antraštė, kuri skelbė, kad esate žmogus, mokantis skraidyti. Kaip pats paprastai apibūdintumėte tai, kuo užsiimate?
– Esu parašiutininkas. Savo karjerą pradėjau šokinėdamas iš lėktuvų ir pasiekęs tam tikrą kvalifikaciją norėjau stipresnių pojūčių – dėl to pradėjau šokinėti nuo visų įmanomų dalykų (juokiasi). Žmogus, kuris moka skraidyti? Na... dar reikia pasistengti, kad išmokčiau gerai skraidyti, bet po truputį judu link to.
– Dabar užsiimate tuo vadinamu BASE jumping‘u (aut. past. – šokinėjimu). Galbūt jūs, kaip šios sporto šakos atstovas, galėtumėte plačiau papasakoti, kas tai yra?
– BASE jumping‘ą atrado keistuoliai žmonės Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) aštuoniasdešimtaisiais. Jie tiesiog su lėktuviniais parašiutais užlipo ant Josemičio nacionaliniame parke esančios tokios didžiulės uolos ir nuo ten atliko pirmuosius šuolius.
Patys pirmieji šuolininkai sugalvojo ir šios sporto šakos pavadinimą BASE, kuris yra keturių žodžių trumpinys: B – building, A – antenna, S – span, prie kurio priskiriami tiltai, ir E – earth (aut. past. – pastatas; antena; tarpas; žemė), tai būtų uolos. Jeigu tu atlieki šuolius būtent nuo šių objektų, tai kvalifikuojama kaip BASE.
Anksčiau buvo sakyta, kad oficialiu BASE šuolininku save laikyti gali tada, kai esi nušokęs nuo visų šių keturių objektų.
– Tai ar jau galite save oficialiai laikyti BASE šuolininku?
– Taip! Netgi yra visai smagi oficiali skaičiavimo sistema, kiek yra tokių šuolininkų pasaulyje ir ji gyvuoja iki pat dabar. Tai, tarkime, tas, kuris pirmasis įvykdė visus keturis šuolius, jis gavo numeriuką, kurio skaičius yra vienas. Kitas įvykdęs tapo antru ir taip didėjančia tvarka eina ši seka.
Man atrodo, praėjusiais metais aš padariau visus šiuos keturis šuolius, nusiunčiau filmuotą medžiagą, aprašiau tam tikrus šuolius ir parašiau, kad norėčiau pretenduoti į savo numeriuką. Po kažkiek laiko iš JAV gavau net tokią kortelę ir numerį, kad esu 2480-as BASE šuolininkas pasaulyje. Žinoma, šis skaičius nėra tikslus, nes ne visus domina ta skaičiavimo sistema ir tikrai ne visi BASE šuolininkai yra gavę tuos numeriukus.
– O gal žinote kiek bendrai yra tokių išprotėjusių šuolininkų, kaip jūs? Ar jūsų bendruomenė didelė?
– Jų tikrai nėra daug. Bijau sumeluoti, bet imtinai su ne tokiais aktyviais žmonėmis, kurie padaro kelis BASE šuolius per metus, manau, per visą pasaulį yra iki 10 tūkst.
– Lietuvoje, tikriausiai, išvis labai mažai tokių ekstremalų?
– Jeigu suapvalinus, tai kokie dešimt.
– Tai čia galbūt visi jūsų draugai su kuriais ir leidžiatės į šias avantiūras?
– Realiai, taip (juokiasi). Tu iškart tampi draugais su tokiais žmonėmis, nes jus sieja bendra tema.
– Kuo skiriasi BASE šuoliai ir šuoliai iš lėktuvo?
– Lėktuvas yra žymiai didesniame aukštyje ir tu iššokęs iš jo turi net iki 3-4 minučių išsiskleisti parašiutą. Be to, turi ir atsarginį parašiutą bei tokį elektroninį prietaisą, kuris nutikus kokiam nesklandumui pats automatiškai išskleidžia tavo atsarginį parašiutą. Tai tikrai nuima labai daug nelaimingų atsitikimų.
Atlikdamas BASE šuolius, tu turi tik vieną parašiutą ir kartais turi tik penkias ar dešimt, retais atvejais trisdešimt, sekundžių išsiskleisti parašiutą. Ir neturi jokių prietaisų. Todėl turi labai pasitikėti tuo savo vienu parašiutu.
Dėl šios priežasties skiriasi ir parašiutų pakavimo greičiai – parašiutą lėktuvui aš supakuoju per 12-15 minučių, o šokinėjimui nuo uolų užtrunku tarp 40 minučių ir valandos. Aš nesu pedantas, bet tai yra vienintelis pedantiškas dalykas, kurį darau – turiu neblogą motyvaciją gerai susipakuoti (juokiasi).
– Grįžkime prie ištakų – prieš kiek laiko pradėjote užsiiminėti šokinėjimu nuo įvairių objektų?
– Buvo 2014 m., kai kartu su draugais atvykome į Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą atlikti savo pirmojo šuolio su instruktoriumi. Ir mes visi tai padarėme – iš pradžių buvo žiauriai baisu pačiame lėktuve, bet jausmas nušokus buvo nerealus. Nuo to karto kažkas ten smegenyse įsijungė, kad ėmiau gyventi su ta mintimi, jog reikia dar.
2016 m. užsirašiau į laisvo kritimo programą, kurią praėjęs tampi savarankišku parašiutininku – kiekvienas norintis gali atvažiuoti į specialius klubus ir tuos kursus išsilaikyti. Bet tai yra tikrai nemažas psichologinis iššūkis, nes tie pirmieji šuoliai yra baisiai baisūs.
Po šios programos daug žmonių atkrenta, nes ši veikla reikalauja daug laiko ir finansinių išteklių, bet kita dalis taip užsikabina, kad tai tampa jų gyvenimo dalimi – jie nenustoja šokinėti ir nenustoja apie tai kalbėti. Parašiutininkai, iš tiesų, yra žiauriai nuobodūs žmonės, nes jie visą laiką kalba tik apie parašiutus (juokiasi).
– Tai jūs vienas iš tų?
– Taip, aš vienas iš jų (šypsosi). Bet esu dar blogesnis, nes pasakoju ne tik apie parašiutus, bet ir apie įvairiausius uolų tipus bei kuo jie skiriasi.
Tai, kai 2016 pradėjau šokinėti, šokinėjau du intensyvius sezonus ir, kai jau pasiekiau virš 200 šuolių su parašiutu ir ėmiau jaustis pakankamai pasitikintis savimi, nusprendžiau, kad jau reikia eiti į BASE jumping‘o kursus. Dar po dvejų metų išsilaikiau tuos kursus, susibičiuliavau su vienu lietuviu, kuris šokinėjo dešimt metų ir jis tapo mano treneriu, mano guru (juokiasi).
Prieš pokalbį bandžiau skaičiuoti, kiek jau laiko sukuosi šioje veikloje – jau bus ketvirtas sezonas, kaip užsiiminėju tiek šuoliais parašiutu iš lėktuvų, tiek BASE šuoliais.
– Užsiminėte apie BASE kursus – jie vyksta Lietuvoje ar užsienyje?
– Užsienyje – Europoje ir JAV yra specialios mokyklos, kuriose žmonės, turintys tūkstančiais BASE šuolių, perduoda savo patirtį pradedantiesiems.
Mano kursas buvo Kroatijoje – šokinėjau nuo tiltų, susipažinau su parašiutu, išmokau jį pakuotis ir tada su kitais pradedančiaisiais kartu nuvykome į Italiją, kur atlikome savo pirmuosius savarankiškus šuolius nuo uolos.
Tie pirmieji šuoliai nuo uolos buvo pats baisiausias dalykas, kokį aš dariau gyvenime (juokiasi). Per savo pirmą šuolį net apsiverkiau.
– Ar gerai supratau, kad ekstremali veikla jus pradėjo žavėti dar vaikystėje?
– Kas juokingiausia, tai nelabai. Nuo vaikystės mane augino būti muzikantu, tada pradėjau piešti ir tapyti, baigiau dizaino kursus. Bet visada važinėdavau riedučiais ir snieglente! (juokiasi)
Labai banaliai skambės, bet kažkuriais metais Youtube platformoje radau vaizdo įrašą, kuriame rodė, kaip žmonės šokinėja į vandenį, motociklininkai dvigubus salto daro ir tada pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip žmonės atlieka šuolius su voverės kostiumu. Man tada atrodė nesuprantama, kaip tie žmonės skrenda!
Ir labai įstrigo man ta idėja pačiam kada nors išbandyti tokius šuolius, tačiau apie šią savo svajonę labai mažai kam buvau papasakojęs. Man tada atrodė, kad galbūt ta svajonė yra per didelė – juk esu paprastas lietuvis, dirbantis paprastą darbą ir negi galėčiau taip šokinėti? Užtruko šios svajonės įgyvendinimas, bet jau po truputį skraidau ir aš.
– O kaip artimieji reagavo? Sakėte, augino jus kaip menininką ir staiga jūs lyg perkūnas iš giedro dangaus šovėte idėją apie norą skraidyti. Ar nepradėjo plėštis plaukų nuo galvos?
– Savo artimiesiems esu labai dėkingas, nes turiu nuostabią šeimą ir nuostabius giminaičius, kurių filosofija yra palaikyti asmenį, kad ir kokias dalykais jis užsiiminėtų. Taip, aš žinau, kad mano mama jaudinasi, bet ji mane palaiko ir net praėjusiais metais pati atliko pirmąjį savo šuolį parašiutu su instruktoriumi. Ir jai žiauriai patiko, ji visiems pasakojo apie tai.
Kartą savo vienai solidaus amžiaus tetai gimtadienio proga su broliais sugalvojome padovanoti kąsnelį savo gyvenimo, ekstremalią pramogą – skrydį oro balionu. O ji nusivylė, nes iš mūsų tikėjosi šuolio parašiutu! Pasirodo, ji irgi nori šokinėti.
– Minėjote, kad BASE jumping reikalauja ir daug finansinių išteklių – tad tai yra ne tik pavojinga, bet ir brangi veikla. Ar paprasto mirtingojo kišenei tai yra įkandama pramoga?
– Aš esu tas pavyzdys, kad tai yra įkandama pramoga, tačiau į ją reikia investuoti ir labai daug pastangų bei laiko.
– O ar šis sportas jums neša kokią nors finansinę naudą, ar tai yra labiau tik pramoga?
– Tai yra visiškas mano aistros tenkinimas – man jis tik atiminėja mano finansinę gerovę (juokiasi).
– Tai kuo reikia užsiimti gyvenime, kad galėtum sau leisti tiesiog išvažiuoti keliems mėnesiams ir tenkinti savo aistrą?
– Mano pavyzdys būtų toks, kad aš turiu kažkiek veiklos internetu, kuo aš užsiiminėju nuotoliniu būdu, o nuvažiavęs į vietą susirandu kokį neįpareigojantį snieglenčių ar kaitavimo instruktoriaus darbą, arba darbą bare.
Ta nežinia, kad tu važiuosi ilgesniam laikotarpiui į kokią nors naują vietą, neturėdamas aiškaus plano, ką tu ten veiksi, daugumą žmonių labai gąsdina. Ir pradžioje tikrai būna sunku, nes susiduri su nemažais išbandymais, bet dienos pabaigoje viskas dažniausiai būna gerai.
– Tie įspūdžiai tikriausiai viską atperka...
– Taip, ir gyvenimas įgauna skonio, nes tu niekada neįsivažiuoji į rutiną, tave visada blaško tie gyvenimo atsitiktinumai, kurie palieka tau skanų poskonį ir daug istorijų (juokiasi).
– Galbūt galėtumėt pasidalinti patarimais žmogui, kuris norėtų pradėti užsiiminėti šokinėjimu nuo įvairiausių objektų? Kokie būtų pirmieji žingsniai?
– Pirmieji žingsniai būtų pasiskambinti į artimiausią aerodromą ir užsirašyti AFF parašiutininkų programai. Kitas patarimas – turėti kantrybės, neskubėti, labai norėti ir rodyti tą norą.
Būna žmonių, kurie pamato šuolių su voverės kostiumu vaizdo įrašus ir labai užsinori tą patį daryti jau už poros mėnesių, bet pamatę, kokį kelią dar turi praeiti, kad galėtum taip daryti, tas noras labai greitai išblėsta. Aš pats jau septynerius metus šiame sporte, bet nuo uolų su voverės kostiumu neskraidau, nes tai vis dar man yra pernelyg pavojinga.
Mėgaujuosi tuo, ką darau dabar – kiekvienu šuoliu lygiavertiškai, nes žinau, kad tai yra nereali patirtis, nerealūs įspūdžiai ir tai gal nebus labai kietas vaizdo įrašas į Youtube, bet tai bus labai nerealus prisiminimas.
– Nežinau, ar galėtų kas nors ginčytis, kad jūsų vaizdo įrašai neatrodo kietai – man dar, kaip bijančiai aukščio, net delnai kaista žiūrint jūsų šuolius!
– Išduosiu paslaptį – aš irgi bijau aukščio.
– Tai kaip tada galite užsiiminėti tokia veikla?
– Čia yra savo limitų tikrinimas. Jeigu tu žiauriai bijai, bet matai, kad kiti žmonės tai daro, tu supranti, kad tikrai yra realu tai padaryti ir tau – tada viskas sustoja tavo viduje, tavo psichologiniuose blokuose. Čia jau tavo rankose, ar nuspręsi pasiduoti savo baimėms, ar visgi ignoruosi jas.
Taip, pirmais kartais būna net pykina, atrodo apsivemsi nuo streso, viską suka, gyvenimas bėga pro akis, galvoji, kam tau išvis to reikia, bet galiausiai vakare nueini miegoti su didžiausia šypsena, didžiuodamasis savimi, kad nors ir bijojai, bet va kaip pavarei.
Aš dar iki šiandien bijau aukščio, bet, žinot, savo mintis gali treniruoti kaip ir kūno raumenis sporto salėje – po truputį duodi vis daugiau krūvio, kol galiausiai apsišlifuoja visi nerviniai junginiai ir tampa jau nebe taip baisu.
Taip pat mano baimė sumažėja, kai turiu kuprinę ant pečių. Nesvarbu, ar tai parašiutas, ar tiesiog paprasta kuprinė, bet mane tai ramina – kiek kartų esu stovėjęs ant uolos krašto, kiek kartų žiūrėjau į bedugnę, visada jaučiau svorį ant pečių.
– Esate atlikęs jau šimtus šuolių, tai vis dar kiekvieną kartą stovint ant krašto dreba rankos, kojos, širdis?
– Labai priklauso – jeigu esu atlikęs nuo tos pačios uolos jau kokių penkiasdešimt visokiausių šuolių, tai tikrai ne taip jaudinsiuosi. Bet, jeigu aš stovėsiu pirmą kartą ant uolos, tikrai labai drebėsiu ir turėsiu nervinių tikų, kurie rodys, kad Marius bijo (juokiasi).
– O ar yra iš jūsų kolegų, draugų, kurie nebijo? Ar jūs visi bijot?
– Šiaip šis sportas atrodo beprotiškas, bet iš tikrųjų juo užsiiminėja labai nemažai protingų žmonių, kurie apskaičiuoja ribas, jie turi savo taisykles, jie labai disciplinuoti. Ir yra tokių, kurie nebijo, bet jie dažniausiai ilgai netraukia šiame sporte, nes vos tik tau dingsta baimė, natūraliai išsijungia ir savisauga. Tuomet tu imi save statyti į labai pavojingą situaciją, kur kiekvienas šuolis tampa labai arti balanso tarp beprotybės ir pabaigos.
– Tai, realiai, yra gerai bijoti? Reikia bijoti šiame sporte?
– Taip, reikia bijoti. Visuose dalykuose gyvenime reikia sveikai bijoti, bet reikia ir valdyti tą baimę. Nes tik leisi baimei užlipti ant galvos, ir tada ji tave kontroliuos.
– O kaip jūs valdote baimę?
– Užlipęs ant uolos atsistoju prie krašto ir pasiklausiu savęs, kaip jaučiuosi šiandien. Kartais užtenka tiesiog savęs pasiklausyti. Jeigu jautiesi normalioje būsenoje, širdis per daug nedreba, galva nesvaigsta, oro sąlygos geros, tada tu supranti, kad viskas gerai, kad belieka tik susikaupti ir tu tą šuolį padarysi.
Likus dešimčiai sekundžių padarau kelis gilius įkvėpimus, nusiraminu, dažniausiai garsiai pasakau „gerai“ ir dar kartą pasikartoju, ką darysiu – savo galvoje atlieku šuolio generalinę repeticiją. Galiausiai susiskaičiuoju iki trijų ir tiesiog atsispiriu.
Bet būna ir tokių šuolių, kai ateini prie naujos uolos ir jauti, kad kažkas ne taip – ne ta diena. Turi kažkokią blogą nuojautą. Ir stovi, trypčioji. Buvo ne kartą, kad yra tekę man nulipti. Visi draugai nušoko ir aš vienas likau. Tai reikia šito savo balso klausytis.
– Kaip keista klausytis, kad tiek daug visko vyksta jūsų galvoje prieš atliekant šuolį – žiūrint vaizdo įrašus atrodo, kad paprasčiausiai atsistojate ir nušokate! Ar galvojate dar apie kažką, be šios visos generalinės repeticijos, prieš atlikdamas šuolį?
– Nebent lipdamas į kalną filosofuoju ten kažką. Jeigu labai jaudinuosi, tai ateina kartais net ir tamsios filosofinės mintys (juokiasi). Bet kuo labiau artėja tas šuolio metas, tai tos mintys dingsta, nes jos yra nereikalingos – jos man nepadės tuo momentu susikaupti ir techniškai atlikti šuolio.
Visi dabar pasakoja, kad reikia būti momente, tai čia yra vienas iš tų žavesių šios veiklos, kad tu atsispirdamas nuo uolos nori nenori būsi momente – negalvosi apie akcijų biržą, apie pasaulines politines kryptis, savo praeities klaidas ar ateities baimes. Tai žiauriai tyras dabarties jausmas.
– Ar šuolių metu esate patyręs kokių rimtesnių traumų?
– (nusispjovė per petį) būtent BASE nesu patyręs jokios didesnės traumos. Taip, būna smulkių kryptelėjimų, čiurnos pasukimų ar nusibrozdinimų, bet aš tokių neakcentuoju.
Daugiausiai traumų ir žūčių šiame sporte būna po parašiutu, nusileidimo metu, nors dramatiškiausiai juk vaizdo įrašuose atrodo kaip tik tas skrydis iki išsiskleidžiant parašiutui.
– Čia galbūt toks negražus klausimas, bet ar yra tekę matyti, kaip žūsta žmonės?
– Mačiau... ir ne kartą. Čia yra tamsioji sporto pusė, bet apie ją reikia pasakoti, nes tikrai nėra taip, kad viskas tik gėlytės, kad žmogus šokinėja ketverius metus be traumų.
Būna ir taip, kad tu matai, jog žmogus šoka po tavęs ir tu daugiau to žmogaus nebepamatai... Tai yra traumuojančios patirtys, kurios padeda suprasti tą tikrąją realybę – šis sportas yra labai įspūdingas, bet tuo pačiu jis turi ir labai didelę savo kainą.
Dėl tokių patirčių tu pradedi labai galvoti, labai save saugoti, nebepriiminėti tokių rizikingų šuolių, galbūt nedaryti to papildomo suktuko, persižiūrėti savo įrangą, o kartais net galvoji, kad gal jau reiktų ir nustoti šokinėti.
Bet kažkodėl tai vis tiek nesustabdo nei manęs, nei kitų mano pažįstamų. Kai kurie sako, kad, kai tu šoki, pajauti tą gyvenimo skonį, kiti – gyvena, kai šokinėja.
– Iš to išplaukia ir paskutinis mano klausimas jums – ar pats bijote mirties?
– Girdėjau kažkada vienoje tinklalaidėje, kad mirtis yra šimtaprocentinis faktorius, nuo kurio joks žmogus nepabėgs. Nėra jokių apėjimų. Ir labai daug žmonių šitą faktą mėgsta užblokuoti, paslėpti, pamiršti ir gyvena, lyg mes visi gyvensim amžinai.
Aš manau, kas labiausiai visus žmones gąsdina, tiek ir mane patį, ne pati mirtis, bet kiek yra nežinomybės po to. Čia tas pats, kai liepia įkišti ranką į juodą dėžę, kurioje kažką lieti ir tu nežinai ką, ir dėl to tau yra labai baisu.
Bet, kai tu pradedi galvoti apie tai, jog mirtis yra neišvengiama ir tu nežinai, kiek tau liko, tu turi pasirinkimą – gyventi, kad tiesiog gyventum, arba gyventi taip, kaip tu įsivaizduoji savo svajonėse.
Taip, mirtis ateis, bet kodėl nepasidarius savo didžiausių svajonių iki tol, kol ji ateis? Ir jeigu numirus po to kažkas bus, ir tavęs klaus, kaip tas tavo gyvenimas praėjo, galėsi oriai pakėlęs galvą pasakyti, kad, žinok, buvo visai neblogai, buvo faina (šypsosi).
Mariaus Instagram: https://www.instagram.com/mariusciut/
