Kiekvienas kūrinys – muzikos instrumentas
Pačiame Biržų rajono pakraštyje, Aspariškių kaime ant Nemunėlio kranto, kur kitoje pusėje jau Latvija, gyvena menininkų Nadijos ir Viktoro Lukovnikovų šeima.
Jiedu yra keramikai, bet ne šiaip sau lipdo iš molio. Kiekvienas jų kūrinys groja! Net paprasčiausiu švilpuku gali sugroti gamą, išvinguriuoti ir sudėtingesnę melodiją.
Pagrečiui su moliniais muzikos instrumentais harmoningai garsus leidžiantį prietaisą menininkai sugeba pagaminti ir iš graikiško riešuto kevalo, beržo tošies, net iš paukščio kaulo.
Tikras stebuklas, kai į kiemą išsinešęs iš gamtos medžiagų padarytą vos ne trijų metrų ilgio pučiamąjį instrumentą vyras jį prideda prie lūpų. Pasigirsta sodrus, laukais nuvilnijantis, į Biržų girią atsimušantis ir atgalios grįžtantis garsas.
Nei ryšio, nei kelio
Menininkų vienkiemis yra pačiame kaimo gale, už jo gyventojų nebėra, vien pievos ir giria.
Namą pasiekiam palei upės skardį tįstančiu takeliu, nes žvyrkelis baigiasi gerokai anksčiau, nei pasimato sodyba.
Didelis kiemas ką tik nušienautas. Gyvenamasis būstas stovi arčiau upės, priešais namą stūkso rąstinė klėtis. Už jos – kruopščiai prižiūrimi daržai, kitame šone senas sodas.
Netoli klėtelės įrengtas lauko ugniakuras. Matyti, kad vasarą šeima valgį gaminasi ant gyvos ugnies.
Trobos durys praviros. Beldžiam į staktą. Tuojau pat pasirodo šeimininkė.
Liko be įprastų pajamų
Negaliu sulaikyti nuostabos, kaipgi gyventi tokiame užkampyje, kai net kelio iki sodybos nėra?
„Mums viskas gerai, sėdam ant dviračio ir važiuojam kur norim, bet vakar dviratis sulūžo“, – moteris visai neliūdi kuriam laikui netekusi net ir tokios transporto priemonės. Nagingas vyras jį pataisys, o kol kas išsivers, kelti kojas iš namų nebūtina.
Moteris sako, kad jiedu pripratę prie uždaro gyvenimo „pasaulio pakrašty“, be didelio reikalo niekur nevyksta. Pandemija juos dar labiau atribojo, o karantininiai draudimai praktiškai atėmė pragyvenimo šaltinį.
Šeima savo kūrinius daugiausia parduodavo mugėse, nemažai grojančių molinukų realizuodavo Rygoje. Jau antri metai, kai dėl karantino masinių renginių nebėra, taigi nebėra kaip savus meno dirbinius parduoti.
Pokalbiui sėdam prie ugniakuro, po alyvine obelim. N.Lukovnikova šneka su akcentu, ji ukrainietė.
Kaip čia atsidūrė, tegul papasakoja vyras – jis kaip tik ateina per kiemą, o ji tuo tarpu surinks ir iš dirbtuvės atneš jųdviejų kūrinius.
Senelis – dviejų kryžių kavalierius
„Aš keramikas, o žmona skulptorė“, – patikslina V.Lukovnikovas. Jis irgi kalba su akcentu.
Lengviau būtų šnekėti rusiškai – taip jiedu namie ir kalba, bet vyras patikina, jog yra lietuvis.
Pažinties pradžiai vyras pasakoja savo šeimos istoriją.
Aspariškiuose jiedu su žmona gyvena jau 26 metai, čia užaugino du sūnus. Jie jau išskridę iš namų ir kuria savus gyvenimus. Vyresnysis baigė teisės mokslus ir dirba Vilniuje, jaunylis gyvena Anglijoje.
„Mano senelis Pranas Pučekas buvo Lietuvos karininkas, dviejų kryžių kavalierius“, – vyras didžiuojasi šaknimis.
Vėliau stabtelėsim prie jo kapo Aspariškių kapinėse.
Pašnekovas mosteli tolyn, rodo, kur palei Nemunėlį driekėsi senelių žemės ir stovėjo jų giminės trobesiai.
Užėjus sovietams Lietuvos kariūno šeima buvo ištremta.
„Mano mama Sibire užaugo, ji ten ištekėjo už sibiriečio“, – paaiškina, kodėl jis yra rusakalbis ir taipogi didžiuojasi, kad turi atkaklaus ir ištvermingo sibirietiško kraujo.
Po didmiesčių norėjo gamtos prieglobsčio
Kai po Stalino mirties šeimą reabilitavo, visi skubėjo į Lietuvą.
Seneliai grįžo į savo namus Biržų rajono užkampyje, jie jau buvo pensinio amžiaus. Jų dukters su vyru tuometinė valdžia nenorėjo priimti.
„Mama niekur Lietuvoje negalėjo gauti darbo, todėl su vyru išvažiavo į Latviją“, – pasakoja V.Lukovnikovas.
Anot jo, kai gyveno Latvijoje, lietuvių kalbos nereikėjo, kalbėjo latviškai, o namie rusiškai.
„Kai čia atsikraustėm, lietuviškai mokėjau tik porą žodžių“, – sako jis.
Latvijoje baigęs mokyklą V.Lukovnikovas studijuoti išvyko į Ukrainą, įstojo į Charkovo menų technikumą.
Ten sutiko ir savo mylimąją, skulptūros kurso studentę Nadiją, atšoko vestuves.
Menininkų pora įvairiuose Ukrainos didmiesčiuose gyveno 15 metų.
„Atėjus Nepriklausomybei apsisprendėme grįžti gyventi į Lietuvą“, – pasakoja vyras.
Kodėl pasirinko atokų pasienio kaimą?
„Kėlėmės arčiau gimtinės, galvojom, kad galėsim kada nors grįžti į senelių namus, jie buvo Lemkinės kaime, vienkiemyje“, – paaiškina.
Svajonė neišsipildė – protėvių žemes atgavo, bet trobesiai gyventi nebebuvo tinkami, tad nusipirko šią sodybą. Tikėjosi, gal užsidirbs lėšų ir senelių namus atstatys, ten persikels, bet tiek pritaupyti nepavyko.
„Dabar ten tik griuvėsiai“, – apgailestauja vyras.
Pašnekovas dar paaiškina, kad po netrumpų klajonių po Ukrainos didmiesčius abu su žmona nusprendė, jog nori gyventi ir kurti kuo arčiau gamtos, kur nėra žmonių erzelio ir transporto triukšmo.
Ko jau ko, o gamtos ir vienumos dabar turi iki soties.
„Karantiną jautėm tik tiek, kad kūrinių parduoti nebegalime, o kitom prasmėm gyvenom įprastą gyvenimą, tarsi pasaulyje nieko ir nebūtų nutikę, vienkiemyje kaukių dėvėti nereikėjo“,– džiaugiasi išvengę miestietiškų suvaržymų.
Varlės ir graikinio riešuto melodijos
Ant stalo po obelim jau išrikiuotos dėžės su molinukais.
Arkliukai, avinukai, žmogeliai, paukštukai, net išsipūtusi žalia varlė – visi išvarpyti skirtingo dydžio skylutėmis ir, šeimininkui priglaudus prie lūpų, nuskardena įvairiausiais balsais.
Moteris šalia deda dar didelius ir mažus barškučius. Jie sumeistrauti iš džiovintų moliūgų, užaugintų čia pat, lysvėse prie namų.
Kiekvieno barškėjimo garsas skirtingas, priklausomai nuo dydžio ir nuo vidun sudėtų sėklelių skaičiaus.
Tada rikiuojami skudučiai, dūdelės, lumzdeliai ir net nežinia kaip vadinami pučiamieji instrumentai. Visi taipogi iš vietinių žaliavų: kažkokiu būdu išgremžtų šakelių, sutvirtintų nendrių stiebų, į bambuką panašių augalų kotų.
Visi turi daugiau ar mažiau skylučių, visais galima išgauti melodijas.
„Groja ir graikinis, ir kokoso riešutas“, – šypsosi vyras ir čia pat demonstruoja jų garsus.
Pastarieji instrumentai – tai itališkos okarinos. Joms būdingas specifinis skylučių išdėstymas.
Sutuoktiniai neturi muzikinio išsilavinimo, savo dirbiniais groja iš intuicijos.
Ateis laikas ir kaukolės užgros
„Turim ir tokių, su kuriais galima groti rimtai“, – sako pašnekovas.
Žmona iš dirbtuvės kaip tik neša glėbį vienas už kitą ilgesnių pučiamųjų instrumentų.
Vieni tiesūs, kiti riesti, su skirtingai išskobtomis angomis. Iš pirmo žvilgsnio sunku nuspėti, iš ko pagaminti. Regis, mediniai, apvynioti plonytėmis beržo tošimis.
Vyras pagroja visais tais keistais mediniais ragais. Jų garsas sklinda toli, atsimuša į miškus ir sugrįžta. Jei instrumentas nukreiptas ne aukštyn, o labiau į žemę, įspūdis, lyg garsas banguodamas šokinėtų.
Ant stalo guli keli baltutėliai skylėti, į pagaliukus panašūs daiktai. Pasak menininko, tai iš paukščio kaulo pagamintas senovinis lietuviškas instrumentas vilioklis, naudotas medžioklėse. Jo garsas aidus, skardus.
Lukovnikovai tą įvairų grojantį gėrį gamina jau 20 metų.
„Reikėjo išmokti suderinti skylučių dydį, kiekvieną pritaikyti tam tikrai natai, kad išeitų visa tonacija – su tonais ir pustoniais“, – aiškina pašnekovas.
Palei klėtį ant malkų rietuvės saulėje džiūsta trys žvėrių kaukolės. Jas vyras rado miške. Kai kuriuos jų kaulus irgi panaudos muzikos instrumentams gaminti.
Iki pandemijos pas menininkus kartais atvykdavo ekskursijos, tai ir muzikos, ir molio lipdymo pradžiamokslių būdavo.
„Dabar gyvenam lyg atsiskyrėliai, dirbam vienu du, bet pašalinių triukšmų ir nereikia“, – sako ir už save, ir už sutuoktinį šios sodybos šeimininkė.
