Margą kultūrą, egzotišką gamtą, aštrių valgių skonius ir ispanų kalbą perpratusi lietuvė Meksikos neplanuoja palikti – čia bus tiek, kiek jai bus gera. Šviesiaplaukė jau priprato ir prie praeivių dėmesio, tad tai nebėra taip įkyru.
Pasirodo, reikia nuo mažens svajoti ir suaugus svajonės išsipildo. O svajonės netgi gali neturėti nieko bendra nei su šalimi, kurioje gimei, nei su šeima, kurioje užaugai.
– Kaip atsidūrėte Meksikoje? – paklausiau S.Paltanavičiūtės.
– Apie Meksiką svajojau nuo vaikystės. Bet nenorėjau tik pakeliauti kelias savaites, ir tiek. Visada domėjausi jos kultūra, skaitydavau naujienas apie ją, klausydavau meksikietiškos muzikos, mokiausi kalbą. O kai jaučiausi pasirengusi, pradėjau ieškoti savanoriavimo galimybių. Taip ir pradėjau savo istoriją Meksikoje.
– Kiek laiko ir kokioje vietovėje gyvenate?
– Greitai čia minėsiu trejus metus. Gyvenu centrinėje Meksikos dalyje. Čia saugu ir ramu, puikus klimatas. Ne apie visas šalies vietas gali tą patį pasakyti.
Meksikoje man daug kas patinka – pradedant gražia gamta, turtinga ir įvairia kultūra, istorija, skaniu maistu, maloniais, optimistiškais ir puikiu humoro jausmu pasižyminčiais žmonėmis, uždegančia muzika. Galėčiau vardyti be galo.
– Ar tėvai jus lengvai išleido svetur? Per daug nenustebo, kad gyvenimą kuriate ne Lietuvoje?
– Juk esame suaugę žmonės. Anksčiau žmonės nuo 18 metų savarankiškai savo gyvenimą kurdavo, o šiais laikais jau būdamas ketvirtoje dešimtyje nuolat sulauki tokių klausimų.
Meksikoje yra taip pat, tik čia šeima labiau sulipusi, kartu dažnai gyvena kelios kartos, o pas tėvus liekama labai ilgai. Šeimoje vienas kitą palaikome, manau, tai labai svarbu. Abu mano tėvai biologai, aš taip pat, tik brolis kitu keliu pasuko.
– Biologai visuomet bet kokioje šalyje turi darbo, randa išeičių, kaip saugoti gyvąją gamtą. Kokia jūsų pagrindinė veikla toje šalyje?
– Dirbu Aplinkosauginio švietimo vaikams centre. Čia priimame mokyklų grupes trumpiems vizitams ar ilgesnėms stovykloms ir pagal patvirtintas programas mokomės apie gamtą, ekologiją. Centre turime gyvūnų, yra maža ferma, kur vaikai gali susipažinti ir paglostyti gyvūnus.
Yra mažytė šunų prieglauda, todėl kalbame apie didelę Meksikos problemą – benamius šunis. Taip pat turime biointensyvų daržą su šiltnamiu (ten sodiname, laistome), mokomės gaminti kompostą.
Darome eksperimentus, kalbame apie taršą ir klimato kaitą. Svarbiausia – stengiamės vaikus priartinti prie gamtos, kad geriau ją pažintų ir norėtų jai padėti.
– Ar dėl to, kad dirbate su vaikais, kilo mintis parašyti jiems knygą „Meksika Marija“?
– Knyga kol kas išleista tik lietuvių kalba. Manau, kad kitų šalių vaikams ji galėtų būti įdomesnė nei meksikiečiams.
Juk čia nei indėnų kultūra, nei tradicinis jų maistas nėra jokia egzotika, kitaip nei Lietuvoje ar Europoje. Be to, lietuviai daugiau skaito patys ir savo vaikams. Meksikoje tokios skaitymo kultūros nėra.
Kad dirbu su vaikais, tam tikrai turėjo didelę įtaką. Prieš tai vaikų pasaulis man buvo tolimas, aplinkui niekas mažų vaikų neturėjo. Dabar kasdien su jais dirbdama geriau juos suprantu.
Sudėjau į knygelę savo patirtus nuotykius Meksikoje, sutiktų žmonių istorijas, tai, kas man čia gražu ir ką taip myliu. Norėjau, kad skaitant būtų šviesu, kad galėtum pajusti Meksikos spalvas ir skonius, sužinoti apie tolimas tebegyvuojančias kultūras.
– Kokia kalba vedate pamokas mažiesiems meksikiečiams? Ar jie ko nors klausinėja apie Lietuvą, iš kurios esate kilusi?
– Bendraujame ispanų kalba. Vaikams visada įdomu, iš kur esu. Tik kartais paaiškinti jiems sunku. Išgirdę Europos vardą išpučia akis – jiems tai tarsi kokia mistinė karalystė.
Meksikoje juntama didelė JAV kultūros įtaka, dauguma mano, kad esu amerikietė. Savo centre turime ir kultūrinių užsiėmimų, vienas jų – Lietuvos kultūra. Mokomės dainuoti „Du gaidelius“, dažyti augalais Velykų margučius. Vaikams labai patinka.
– Jūsų tėvas yra parašęs nemažai vaikiškų knygų, pasakojančių apie gamtą, gyvūnus. Turbūt ir tai turėjo reikšmės, kad plunksną išbandėte kaip vaikų rašytoja?
– Man visada patiko rašyti. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėjau rašyti kelionių straipsnius. Atrodė, kad rašydama dar kartą ten nukeliauju. Be to, rašydamas domiesi, skaitai, sužinai daug įdomių dalykų. Po to pradėjau dirbti kaip vaikų knygų recenzentė.
Manau, kad nuo vaikų priklausys mūsų ateitis, švietimo svarbą kaskart vis geriau suprantu. Todėl ir norisi kurti istorijas, kurios būtų ne tik smagios, bet ir ko nors išmokytų.
Rašau daug ką – nuo poezijos, grožinių istorijų iki pažintinių tekstų. Ir meilės romaną esu parašiusi, tik jis dulka kelių leidyklų stalčiuose. Ne visiems kūriniams lemta išvysti dienos šviesą.
– Sunku būtų patikėti, kad šviesiaplaukė lietuvė Lotynų Amerikoje nesulaukia temperamentingų meksikiečių dėmesio. Gal jūsų širdį užkariavo koks nors šios šalies vyras?
– Moterys apskritai Lotynų Amerikoje sulaukia dėmesio. Ne visur ir ne visada jis malonus. Meksikoje žmonės pagarbesni, nors šalyje moterų iniciatyva vykdomos kampanijos prieš priekabiavimą gatvėje. Čia neteko turėti nemalonių patirčių, bet, pavyzdžiui, Kuboje priekabiavimas gatvėje yra dažnas ir tai tikrai nemaloni patirtis.
Meksikoje žmonėms daug kas įdomu – kartais pirmą kartą mato šviesius plaukus, klausinėja, iš kur esi ir ką čia veiki. Prie to tenka priprasti.
– Keliaujate, fotografuojate, rašote straipsnius spaudai. Kam dar lieka laiko?
– Kelionės, rašymas, fotografavimas – mėgstama veikla, kuria užsiimu laisvu nuo darbų laiku. Dirbu neformalaus Aplinkosauginio švietimo vaikams centre, tačiau greitai pradėsiu dirbti dar viename darbe – Meksikos švietimo sistemoje. Tenka gerai planuoti laiką, bet jo užtenka viskam – ir darbams, ir pomėgiams, ir brangiems žmonėms.
– Gal yra kokių nors dalykų, prie kurių Meksikoje taip ir nepripratote?
– Viskas man čia priimtina ir mylima, nors puikiai žinau, kad Meksika turi daug socialinių problemų. Kelionės padeda ugdyti pakantumą ir pagarbą kultūriniams skirtumams. Nekeliausi juk į Lotynų Ameriką ieškoti vokiškos tvarkos ar japoniško punktualumo. Kartais tenka sutikti užsieniečių, besipiktinančių kai kuriais dalykais, bet nereikia visų kultūrų sprausti į tuos pačius rėmus.
Meksika yra magiška, bet kartais reikia kantrybės. Punktualumas čia nėra didelė vertybė, biurokratija nesmagi, o žmonės tokie malonūs, kad nemoka sakyti „ne“ – geriau jau ką nors ilgai atidėlios.
Maistas čia aštrus, meksikiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be aitriųjų paprikų, net saldainiuose jų yra!
Pripratau prie šios šalies ir kultūros, nors vis dar atrandu ką nors nauja.
– Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą? Gal tėvai jus aplankė Meksikoje? Kokių lietuviškų dalykų pasiilgstate gyvendama Lotynų Amerikoje?
– Stengiuosi grįžti Kalėdoms, nors pandemija sujaukė visų planus. Nelabai mano artimuosius čia traukia ir nieko tokio, juk ir kelionė ilga bei varginanti, o nekalbant ispaniškai čia būtų problemiška.
Pasiilgstu šeimos ir artimiausių draugų, nors visą laiką palaikome ryšį. Taip pat sniegas per lietuviškas Kalėdas man – nuostabus prisiminimas.
– Planuojate ilgam pasilikti saulėtoje šalyje ar jau numačiusi sukti kita kryptimi?
– Jokių planų palikti Meksikos neturiu. Aš čia laiminga. O jei taip nutiks, kad vieną dieną nebebus taip gerai, tada ir galvosiu, ką gi pakeisti.
– Kaip jūsų vardas skamba ispaniškai?
– Mane visi čia vadina Sol. Tai ispanų kalba reiškia Saulę. Taip geriau, nes prieš tai darbuojantis kitose šalyse niekas mano vardo negalėjo ištarti, o bandymai skambėjo taip prastai, kad nusprendžiau, jog nenoriu girdėti taip darkomo vardo.
