„Sveiki, sveiki, namai gimti“, „Dar ne ruduo“, „Birželio rytą“, „Po gegužinės“ ir jau minėta „Raganų puota“. Tokiomis dainomis prieš kelis dešimtmečius išgarsėjo panevėžietis V.Pauliukas, dainavęs ansamblyje „Nerija“.
Publika šio dainininko nepamiršo, todėl jis vis dar kviečiamas koncertuoti į Panevėžio ar kitų šalies miestų ir kaimų bendruomenių, įmonių ar privačias šventes, kur būtinai skamba „šoka basos raganaitės, trypia smagūs velniai“.
„Kvietimų dainuoti vis dar sulaukiu. Žinoma, pandemija pakoregavo ne vieną šventę ir užsakymą.
Tačiau kai suvaržymų neliko, norinčių vėl išgirsti mano dainas netrūksta“, – kalbėjo atlikėjas.
V.Pauliukas tikino, kad jo dainų įprastai klausosi vyresnės kartos atstovai, kuriems malonu prisiminti jaunas dienas, kartu dainuoti iki skausmo žinomas dainas.
„Nors mano repertuaras platus ir gerokai atnaujintas, žmonės dažniausiai pageidauja senų, laiko patikrintų dainų. Nauji kūriniai kelią skinasi sunkiau. Publikai sudėtingiau įsiminti mažai girdėtų kūrinių tekstus. O traukti „šoka basos raganaitės“ ar „širdyje dar ne ruduo“ smagu ir paprasta daugeliui“, – kalbėjo V.Pauliukas.
Turi darbščias rankas
Pernai pavasarį paskelbus karantiną V.Pauliukas, kaip ir kiti atlikėjai, sceną turėjo kuriam laikui palikti, tačiau jis nesiskundė užimtumo stoka. Nagingas vyras randa ką veikti.
Su žmona Monika, su kuria kitąmet švęs bendro gyvenimo 40-metį, jis gyvena nuosavame name gražiame privačių namų kvartale.
Priešais langus auga pušys, jų kamienais ir šakomis liuoksi voverės. „Darbų nei name, nei prie jo niekada netrūksta. Norint džiaugtis gražia aplinka reikia ją nuolat puoselėti“, – įsitikinęs atlikėjas.
Darbščias rankas V.Pauliukas turi nuo jaunystės, kai su bičiuliais pats gamindavo katerius ir į juos įmontavęs variklius skrosdavo Lietuvos ežerus.
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius dainininkas ėmėsi drožti ir konstruoti dirbinius iš medžio. Gamino net medinius sieninius laikrodžius.
Šiuo metu jis susidomėjo lėktuvų konstravimu. Pirmąjį Antrojo pasaulinio karo laikų Didžiosios Britanijos oro pajėgų lėktuvo modelį V.Pauliukas sukonstravo prieš kelerius metus.
O neseniai jis baigė gaminti legendinį S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvą „Lituanica“. Jį vyras rinko ne vieną mėnesį.
„Nuo jaunystės domėjausi legendiniu mūsų lakūnų skrydžiu. Turiu ne vieną originalią Antano Smetonos laikų „Lituanicos“ nuotrauką, senų paveikslų, kur išaukštintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis. Todėl ir nutariau pagaminti šio plieninio paukščio medinį modelį“, – sakė V.Pauliukas.
Atlikėjas pagamino medinį lėktuvo karkasą ir aptraukė jį drobe, medinius sparnus, pritaisė lėktuvo ratus ir propelerį.
Pagaminęs šį lėktuvą V.Pauliukas jau pradeda galvoti apie naujo lėktuvo konstravimą. Kol kas jis dar svarsto, kokią konkrečiai skraidymo mašiną gamins.
„Galbūt naują lėktuvo modelį paskirsiu savo vaikaičiui Alanui, kuris gyvena Airijoje. Jam 11 mėnesių. Dėl pandemijos mažylio dar nesu matęs. Žmona šiuo metu kaip tik vieši pas mūsų sūnų Justą (37 m.) ir turi progos pamatyti vaikaitį. Aš kol kas jį mačiau tik virtualiai“, – pasakojo V.Pauliukas.
Tampė saugumas
Atlikėjas su ilgesiu prisimena laikus, kai buvo itin populiarus, gaudavo kalnus gerbėjų laiškų. Ne paslaptis – dažniausiai jam rašydavo „Nerijos“ dainininkais ir muzikantais susižavėjusios merginos bei moterys.
Nuo šešiolikos metų dainuojančiu atlikėju ne kartą buvo susidomėjęs ir sovietinis saugumas.
V.Pauliukas paminėjo faktą, kad Panevėžio statybos tresto ansamblis, kuriame jis dainavo kone prieš pusšimtį metų, koncertuodavo šokiuose, o jie vykdavo miesto Karininkų namuose.
Šokiuose dainuojantį V.Pauliuką buvo įsidėmėjęs ir saugumas.
O kartą naktį ant Panevėžio dramos teatro atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai!“. Tąkart saugumas patampė daug ką, V.Pauliuką – taip pat.
„Į namus, kur gyvenau su tėvais, ankstų rytą pasibeldė nepažįstami vyrai ir mane išsivedė. Nuvežė į KGB pastatą ir ilgai kamantinėjo, kas galėjo užrašyti šūkį. Įsivaizdavo, kad pažįstu daug jaunimo, tad galėčiau ką nors žinoti.
Po tardymo namo nevežė, teko avint šlepetėmis per miestą grįžti pačiam“, – pasakojo V.Pauliukas.
Siuvosi krimplino kostiumus
Jis taip pat dainavo Panevėžio restorane „Stumbras“, vėliau perėjo į restoraną „Nevėžis“.
Kolektyvo „Nerija“ vadovas Romualdas Bieliauskas, išgirdęs „Nevėžyje“ dainuojantį V.Pauliuką, 1976 metais pakvietė jį į savo ansamblį.
Nė karto dar nespėjęs pakoncertuoti su „Nerija“ Lietuvoje V.Pauliukas išvažiavo tiesiai į Maskvą.
Atlikėjas prisiminė, kad dainų tekstus teko skubiai išversti į rusų kalbą. Maskvą puošė didžiulės afišos, kviečiančios į „Nerijos“ koncertą. Dainavo Maskvos centrinių geležinkelininkų rūmų salėje, pilnoje „frontavikų“ su medaliais. Jiems V.Pauliukas atliko rusišką dainą apie karą.
„Kinkos drebėjo, bet publika mane priėmė – papirko karinė daina“, – sakė V.Pauliukas.
Kiekvienas to meto dainininkas turėjo arba bent jau stengėsi turėti išskirtinį stilių. Todėl atlikėjas pasakojo ir apie to meto muzikantų aprangą. Kostiumais dainininkai rūpindavosi patys, rinkdavosi madingąjį krimpliną. Vadovas į šiuos reikalus nesikišdavo, buvo svarbu, kad būtų gera atlikėjų sceninė išvaizda.
V.Pauliukas turėjo juodas kelnes ir už sniegą baltesnį krimplininį švarką, ryškius raudonus marškinius. Kitas kostiumas buvo ryškiai geltonas su juodais marškiniais ir varlike – jį nusižiūrėjo nuo vienos anglų grupės. Visus sceninius drabužius V.Pauliukui siūdavo panevėžietė siuvėja.
„Jie būdavo patogūs, scenoje nevaržė judesių, nereikėdavo bijoti, kad pakėlus ranką plyš rankovė. Vėliau Vilniaus modelių namai tokius pat, tik ryškiai žalio krimplino kostiumus pasiuvo visiems ansamblio muzikantams“, – prisimena dainininkas.
Smagios kelionės
Atlikėjas pasakojo ir apie ansamblio keliones.
Filharmonija, kuriai anuomet priklausė „Nerija“, ansamblio nariams važinėti po Lietuvą buvo paskyrusi autobusą. Muzikantai jautėsi lyg viena didelė šeima – gastrolėse kartu ir dirbo, ir ilsėjosi.
„Vienu metu parduotuvėse būdavo mažųjų krevečių, tai nusipirkdavome kibirą nevirtų krevečių, autobuso gale ant specialiai padaryto įtvirtinimo pakabindavome, įpildavome vandens, įdėdavome krapų, druskos.
Su benzinine lempa užvirdavome, ir štai – skaniausias patiekalas“, – prisiminė V.Pauliukas.
1989 metais ansamblis už ypatingus nuopelnus sovietmečio estradai vyko gastrolių į Afriką, į Mozambiką. Dainavo lietuviškai, bet afrikiečiams buvo svarbiausia, kad skambėtų ritmiška muzika.
V.Pauliukas pasakojo, kad tuomet grįžusi iš Afrikos Alytuje „Nerija“ surengė paskutinį koncertą.
