Simonas į susitikimą Vilniaus centre atbėgo tiesiai iš paskutinio savo egzamino, per kurį turėjo 10 minučių lietuviškai kalbėti apie maistą ir parduotuves. Vokietis kartu su kitais užsieniečiais bei užsienio lietuviais mokėsi lietuvių kalbos pagal Vytauto Didžiojo universiteto programą „Baltic Summer University“.
Į mūsų šalį Simoną atvedė meilė – prieš dvejus metus viename Vokietijos universitetų, kuriame studijuoja, jis susipažino su lietuvaite Akvile. Vokiečių filologijos studentė čia buvo atvykusi pagal „Erasmus“ mainų programą.
Nors poros jausmai tuomet užgimė greitai, netrukus jiems teko išsiskirti, o situaciją dar labiau apsunkino pasaulį sukaustęs koronavirusas.
„Nežinojome, ką daryti, bet meilė viską nugali. Per pandemiją susiskambindavome ir susirašydavome, o kai vėl buvo galima keliauti, aš jau sėdėjau turbūt antrame lėktuve, skrendančiame iš Vokietijos. Labai sunku draugauti per atstumą, tikrai nerekomenduočiau“, – neslėpė S.Mollas.
Lemtinga pažintis visiškai pakeitė vokiečio gyvenimo planus – Simonas per vienus metus ne tik spėjo išmokti lietuvių kalbą, bet ir ėmė planuoti Lietuvoje savo ateitį.
Apsilankęs širdies draugės gimtosiose Semeliškėse, esančiose Elektrėnų savivaldybėje, Simonas pamatė visai kitokį gyvenimą, bet jis vokiečiui be galo patiko.
„Draugės šeima augina gyvulius, daržoves – gyvenimas kaime ir mieste smarkiai skiriasi. Semeliškėse pirmą kartą gyvenime pamačiau neasfaltuotą gatvę. Buvo labai sunku vairuoti, bet kartu ir įdomu. Manau, kad gyventi kaime labai romantiška. Nors man labai patinka miestas, kaime irgi buvo gerai“, – sakė lietuvės mylimasis iš Vokietijos.
Tam, kad galėtų susišnekėti su draugės šeima, vokietis S.Mollas pirmiausia pradėjo mokytis kalbėti rusiškai, nes dėl koronaviruso nebuvo daug galimybių mokytis lietuvių kalbos: „Iš pradžių žinojau tik kelis žodžius, pavyzdžiui, „labas“ ar „labas rytas“, o vėliau pradėjau mokytis rimčiau, į pagalbą pasitelkiau ir programėles.
Vokietija ir Lietuva visada turėjo glaudų santykį – žinome, kad pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas būtent Vokietijoje. Žmonės abiejose šalyse tikrai panašūs, tik gyvenimas Lietuvoje man kelia mažiau streso nei Vokietijoje, dėl to man čia labai patinka“.
Su gyvenimo drauge Akvile jis bendrauja vokiškai, tačiau lietuvių kalbos žiniomis jau tikrai gali pasigirti.
Jau po pirmos viešnagės 2019-aisiais grįžęs į Vokietiją S.Mollas lietuvių kalbos mokėsi toliau, nes universitete buvo toks kursas.
„Mūsų universitetas bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu“, – paaiškino vokietis.
Rugsėjį į gimtinę planavęs grįžti Simonas neseniai gavo darbą Lietuvoje. Čia jis suaugusiuosius netrukus mokys vokiečių kalbos.
Vokietis prisipažino norintis čia pradėti magistro studijas.
„Vis pasižiūrėdavau darbo skelbimus, galbūt kas nors dirba vokiečių ar portugalų kalbomis, tad labai laukiau galimybės, – sakė S.Mollas. – Bet mano draugė tikina, kad Lietuvoje studijuoti sunkiau negu Vokietijoje, nors švietimo sistema panaši. Studijuoju ispanų ir portugalų filologiją, dabar man net labiau patinka lietuvių kalba, tad norėčiau likti Lietuvoje.“
Baigęs gimnaziją Simonas metus savanoriavo Dominikos Respublikoje, ten išmoko ispanų kalbos, todėl nebuvo sunku pasirinkti, ką studijuoti.
„Vokietijoje dirbau gidu stadione, kartais vedžiau ekskursijas, bet man patiktų darbas, kuriame galėčiau panaudoti savo įvaldytas kalbas.
Vilioja darbas ir turizmo srityje.
Bet pirmiausia turiu pabaigti studijas, o tada jau matysiu, ką ir kur toliau veikti, – Lietuvoje ar Vokietijoje. Bet manau, kad Lietuvoje būtų geriau“, – kalbėjo į mūsų šalį meilės atviliotas jaunuolis, nebijantis įsikurti mažesniame miestelyje ar net kaime.
„Mano draugei labai patinka gamta, ji mėgsta kapstytis sode, visada stebi feisbuke pomidorų augintojų grupę. Vokietijoje kaimai jau per daug modernūs, ten daug profesionalių ūkininkų, kurie neaugina tik sau“, – sakė Simonas.
Paklaustas, kaip į jo ateities planus reaguoja šeima, vaikinas šyptelėjo: „Truputį liūdi, bet visada sako, kad svarbiausia, jog būčiau laimingas. Mano šeima Lietuvoje dar nėra buvusi, norėčiau ją atsivežti. Tėvams daug pasakoju apie Lietuvą, juos labai žavi mano patirtis.“
Vilnių Simonas pažįsta jau puikiai – juokauja, kad viešojo transporto maršrutus žino geriau už savo draugę. Vis dėlto kai kurie dalykai vokietį vis dar stebina.
„Miesto centras labai europietiškas, bet kai nuvažiuoji, pavyzdžiui, į Šeškinės rajoną, – tikras sovietmetis. Bet kartu mane žavi, kokios skirtingos gali būti erdvės viename mieste.
Lietuviai ir vokiečiai gana panašūs. Jei nuvykstu į Ispaniją ar Italiją, skirtumas tarp vokiečių ir šių tautų kur kas didesnis. Lietuviai ramūs, nerodo daug emocijų, bet yra draugiški. Tik pamenu, kai pirmą kartą Vilniuje važiavau autobusu, buvo visiška tyla, labai įdomus jausmas“, – prisiminė S.Mollas.
Likti Lietuvoje jį traukia ne tik meilė – Simonas yra ir lietuviškos virtuvės gerbėjas.
„Cepelinai ir šaltibarščiai. Jie yra labai išskirtiniai, jau išmokau šaltibarščių pasigaminti ir pats. Man, vokiečiui, labai patinka lietuviškas alus ir dar krapai! Mes Vokietijoje tokių nevalgome“, – stebėjosi S.Mollas.
