Psichiatras sielvartą suvokė tik netekęs žmonos: paaiškėjo baisi tiesa

Stanfordo (JAV) universiteto profesorius, vienas garsiausių pasaulio psichiatrų Irwinas D.Yalomas (90 m.) visą gyvenimą gydė dėl artimojo netekties sielvartaujančius žmones. Tačiau kai po 65 metus trukusios santuokos nuo vėžio mirė jo žmona Marilyn Yalom, psichiatras pats tapo pacientu.

 Kai po 65 metus trukusios santuokos nuo vėžio mirė jo žmona Marilyn Yalom, psichiatras pats tapo pacientu.
 Kai po 65 metus trukusios santuokos nuo vėžio mirė jo žmona Marilyn Yalom, psichiatras pats tapo pacientu.
Psichiatras I.D.Yalomas.
Psichiatras I.D.Yalomas.
Psichiatras I.D.Yalomas.
Psichiatras I.D.Yalomas.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Sep 30, 2021, 1:43 PM, atnaujinta Sep 30, 2021, 2:07 PM

Netekties sielvartas kiek atlėgo, bet vis dar užplūsta. Kas porą mėnesių I.D.Yalomas kartą per savaitę susitinka su gydytoja. Pokalbiai jam padeda. Bet kitu požiūriu jis nedaro beveik jokios pažangos: iki šiol nėra aplankęs 2019-aisiais mirusios žmonos kapo. Į jos nuotraukas vis dar negali žiūrėti be ašarų. „Man labai trūksta Marilyn“, – vis kartoja garsusis psichiatras.

– Būdamas psichoterapeutas padėjote daugeliui pacientų išgyventi skaudžias netektis. Ar jums ši patirtis padėjo?

– Gal tik taip maniau, bet tai buvo tik išganingas, iš sunkių minčių vaduojantis mąstymas. Tokio likimo smūgio neįmanoma sušvelninti. Turimos žinios nepadeda įgyti imuniteto nuo mylimo žmogaus netekties.

Nuo to laiko, kai pats tai patyriau, mano požiūris pasikeitė.

– Kaip?

– Prisimenu buvusią pacientę, Stanfordo universiteto profesorę. Ji per kelis mėnesius neteko sutuoktinio ir brolio. Tuomet ji kreipėsi į mane. Bet tarp mūsų neužsimezgė joks ryšys. Priešingai, ji vis labiau tolo nuo manęs.

Vieną dieną profesorė man pasakė: „Patogiai įsitaisėte savo fotelyje ir tvirtinate, kad galite suvokti, ką jaučiu. Apie tai nieko nenutuokiate, neturite jokio supratimo.“ Tikinau, kad ji klysta, bandžiau raminti. Bet dabar suvokiu, kad ji buvo teisi. Neįmanoma žinoti to, kol pats nepatiri tokio likimo smūgio.

– Ar manote, kad dabar esate geresnis terapeutas, nes galite remtis asmenine patirtimi?

– Aš taip manau. Bet dabar esu 90-ies ir mano, kaip terapeuto, gebėjimai riboti, nes atmintis blogėja. Todėl nebeužsiimu ilgalaike terapija, konsultuoju tik retkarčiais.

– Ką patartumėte vyriškiui, vardu Irwinas, kuris po 65 santuokos metų dėl onkologinės ligos neteko žmonos?

– Niekada nesutikau vyro ar moters, kurių gyvenimas būtų susipynęs tokio jauno amžiaus, kaip mano ir Marilyn. Susipažinome būdami 15-os ir daugiau nei 65 metus pragyvenome santuokoje.

Dėl to man buvo sunku susitaikyti su jos netektimi ir nemanau, kad tai kada nors pavyks. Mano sielvartas dėl Marilyn mirties prilygsta kokios nors kūno dalies amputacijai. Su jos netektimi negaliu susitaikyti. Geriausiu atveju galiu išmokti prisitaikyti prie gyvenimo.

– Kartu su žmona parašėte knygą „Mirties ir gyvenimo klausimas“ („A Matter of Death and Life“), kurioje užsimenate apie jos ligą. Po Marilyn mirties knygą užbaigėte.

– Tai buvo mano žmonos noras įamžinti mūsų bendro gyvenimo kelią, kuris tęsėsi iki jos mirties. Gal mūsų patirtis galėtų padėti ir kitoms poroms, kur vienas partnerių kenčia nuo mirtinos ligos.

– Jūsų meilė prasidėjo nuo knygų ir baigėsi knyga.

– Pirmasis mūsų pasimatymas įvyko rytą, kai ji nenuėjo į mokyklą. Marilyn sakė esanti labai pavargusi, visą naktį skaitė amerikiečių rašytojos Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“.

Susijaudinau, nes Marilyn buvo ne tik pirmoji moteris, kuriai išdrįsau pasakyti daugiau nei du sakinius. Ji buvo ir pirmasis žmogus, kuris, kaip aš, turėjo aistrą knygoms. Netrukus vienas kitą įsimylėjome ir nuo tada buvome neišskiriami.

– Kodėl jūsų santykiai tapo tokie ypatingi?

– Marilyn niekada nesilioviau žavėtis. Savo žmoną iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau ir šis jausmas niekuomet neišblėso. Iki Marilyn gyvenimo pabaigos neturėjau didesnės laimės nei būti su ja susikibus rankomis.

Per daugiau nei 65 kartu pragyventus metus nebuvome išsiskyrę net dviem savaitėms. Man tai atrodė savaime suprantama. Tik dabar, kai Marilyn nebėra, žinau, kokia man teko laimė – kartu žengti per gyvenimą.

– 2019-aisiais jūsų žmonai buvo diagnozuotas vėžys. Ką tuomet galvojote?

– Buvau įsitikinęs, kad Marilyn įveiks ligą ar dar galėtų gyventi sirgdama. Jai diagnozavo daugybinę mielomą – kaulų čiulpų vėžio formą. Šią ligą galima sėkmingai gydyti, kai kurie žmonės gyvena dar 15–20 metų. Bet Marilyn nepadėjo nė vienas gydymo metodas.

– Tuo metu, kai dar nebuvote praradęs vilties, žmona, atrodo, jau nebetikėjo, kad pasveiks.

– Manau, kad su mintimi apie savo mirtį Marilyn susitaikė lengviau nei aš. Žavėjausi, kaip blaiviai ji sutiko savo mirtį. Bet jei sirgčiau nepagydoma liga, elgčiausi taip pat kaip ji.

– Turite omenyje medicininę eutanaziją, kurią pasirinko jūsų žmona? Kokios šiuo atveju galioja taisyklės JAV?

– Vienodo reglamento nėra. Kalifornijoje gydytojai gali atlikti eutanaziją, jei pacientas serga nepagydoma liga ir kenčia nuo nepakeliamų skausmų. Dėl to mano žmonos sprendimas buvo teisingas. Jos mirtis abiem buvo išsigelbėjimas. Jai – iš kančių, man – iš bejėgiškumo, kurį jaučiau dėl jos skausmų.

– Ir Vokietijoje medicininė eutanazija dėl tam tikrų sąlygų galima nuo praėjusių metų vasario. Pacientai gali prašyti gydytojų parūpinti mirtinos medžiagos. Mirti norintis žmogus privalo pats išgerti nuodų.

– Tai padarė ir mano žmona. Buvau tuo metu šalia, kai ji pro šiaudelį gėrė nuodus, kurie sustabdė širdies darbą. Tylėdamas skaičiavau Marilyn įkvėpimus. Po keturioliktojo ji nebekvėpavo. Nežinau, ar teisingai pasielgiau būdamas tuo metu šalia.

– Kodėl taip manote?

– Vaizdai, kai žmona pro šiaudelį geria mirtinų medikamentų kokteilį, mane vis dar persekioja. Ne taip dažnai, bet kai apie tai kalbu, jie sugrįžta ir man norisi verkti. Gerai, kad žmogus tai gali nuslopinti. Priešingu atveju dėl nuolatinės akistatos su šiais vaizdais nerasčiau sau ramybės.

– Koks jausmas apima susimąstant dėl to, kas yra neišvengiama?

– Mirties jau nebijau, bet anksčiau buvo kitaip. 1970-aisiais vadovavau vienai pirmųjų nepagydomu krūties vėžiu sirgusių moterų terapijos grupei. Turėjau 30 pacienčių – visos viena po kitos mirė. Ši tiesioginė akistata su mirtimi ir man sukėlė didelę baimę, dėl to kreipiausi į gydytojus.

Bet dabar, sulaukęs 90-ies, žinau, kad man liko labai nedaug laiko ir į savo mirtį žvelgiu visiškai ramiai.

– Kaip tai paaiškintumėte?

– Mano gyvenimas buvo turiningas ir visos svajonės išsipildė. Užauginau keturis vaikus, jų visų gyvenimas sėkmingai susiklostė, turiu ir aštuonis anūkus. Žvelgdamas į savo gyvenimą nejaučiu jokio apgailestavimo. Be šio jausmo, esu įsitikinęs, gyvenimas yra laimingesnis.

– Esate vienas įtakingiausių pasaulio psichoterapeutų, vadovėlių, romanų autorius, praktikuojantis grupinę ir egzistencinę psichoterapiją. Ilgai tenka laukti susitikimo su jumis?

– Apie tris mėnesius. Vis dar kasdien gaunu po 30, dažnai net 50 elektroninių laiškų su prašymu konsultuoti – iš Anglijos, Vokietijos, Rumunijos ar net Irano.

Stengiuosi kiekvienam suteikti pokalbio su manimi galimybę. Dažniausiai bendrauju su kitais terapeutais, kurie nori mano patarimo.

– Ar dažnai topteli mintis: įdomu, ką apie tai pasakytų Marilyn?

– Dabar man daug kas atrodo net nereikšminga, nes nežinau, ką ji apie tai manytų. Žinoma, esama daug dalykų, kur man būtų svarbi jos nuomonė. Mūsų abu vyresnieji sūnūs niekada nenorėjo vienas su kitu žaisti šachmatais. Bet per praėjusias Kalėdas taikingai tarpusavyje sužaidė partiją. Pagalvojau, kad apie tai nedelsdamas turiu pasakyti Marilyn. Paskui susigriebiau, kad tai matau tik aš.

– Ar pajuntate, kad kalbatės su Marilyn?

– Tai darau kasdien. Kasdien 20 minučių žingsniuoju į netoliese esantį parką. Atsisėdu ant suolelio, ant kurio pritvirtinta lentelė su jos vardu. Ten tyloje kalbuosi su Marilyn.

Tai – nuolatinis mano ritualas, apie kurį jau žino ir kaimynai. Jei jie nori susitikti su manimi, tuomet prie suolelio ateina po pietų ar palieka ant jo nedidelį popieriaus lapelį su naujienomis.

– Nesate tikintis. Nepaisant to, manote, kad po savo mirties vėl susitiksite su Marilyn. Kaip tai suderinti?

– Mano protas sako, kad ši mintis yra visiška nesąmonė. Marilyn niekur nėra, su ja nebesusitiksiu. Nepaisant to, tokia viltis man suteikia paguodą. Tai – nuraminimas, kurį tikintiesiems siūlo daugelis religijų nuo pat atsiradimo.

– Kas daro pasaulį labiau priimtinesnį: pažinimas ar tikėjimas?

– Mano žydų kilmės tėvai į Ameriką atvyko iš Rusijos. Daugelis jų giminaičių buvo nužudyti per Holokaustą. Prisimenu, kaip būdamas dvylikos metų tėvo paklausiau, ar jis tiki Dievą. Tėvas atsakė: „Kaip galima po Holokausto tikėti Dievą?“ Gerbiu kiekvieną tikintįjį, bet pats niekada netikėjau.

– Pagrindinis jūsų žmonos Marilyn principas buvo vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche žodžiai „Mirk laiku!“ Iš kur žinoti, kad atėjo tinkamas laikas?

– Nieko nebelaukiu iš ateities, ko dar nežinau. Tai gali skambėti niūriai, bet manau, kad man tinkamas laikas jau arti. Manęs niekas šiame gyvenime nebelaiko.

– Ar būtų kitaip, jei dar gyventų jūsų žmona?

– Taip, nes jos vienos nenorėčiau palikti. Kartais akimirką užplūsta apmaudas, kad ji turėjo privilegiją iškeliauti pirmoji. Sielvartas – tai drąsos ką nors mylėti kaina.

Parengė Ona Kacėnaitė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.