Viktoras Diawara nepasimokė iš ilgaamžės tėvų santuokos: motina atskleidė, kokius išbandymus ištvėrė

Teatro režisierę Viktoriją Prėskienytę-Diawarą (78 m.) su vienu žymiausių Vakarų Afrikos rašytojų Gaoussou Diawara išskyrė jo mirtis – sutuoktinis užgeso prieš trejus metus. Tačiau jų sūnui muzikantui Viktorui Diawarai (43 m.) ir jo žmonai Živilei (42 m.) nepavyko išsaugoti santuokos – po 19 kartu praleistų metų pora šįmet pasuko skirtingais keliais. Atlikėjo motina pabrėžė, kad santuoka – tai susitarimai. Ji mano, kad sūnaus šeima iširo, nes nebuvo susitarimų.

Nepaisant daugybės išbandymų Viktorijos ir Gaoussou santuoka oficialiai truko pusę amžiaus.<br> Lrytas.lt koliažas.
Nepaisant daugybės išbandymų Viktorijos ir Gaoussou santuoka oficialiai truko pusę amžiaus.<br> Lrytas.lt koliažas.
Viktorija su būsimu vyru Gaoussou iš Malio susipažino studijuodama Maskvoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Viktorija su būsimu vyru Gaoussou iš Malio susipažino studijuodama Maskvoje.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Nepaisant daugybės išbandymų Viktorijos ir Gaoussou santuoka oficialiai truko pusę amžiaus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Nepaisant daugybės išbandymų Viktorijos ir Gaoussou santuoka oficialiai truko pusę amžiaus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Visa šeima Malyje kartu gyveno neilgai – motina pirmiau mokytis į Vokietiją išsiuntė Gabiją (dešinėje), po to ir Viktorą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Visa šeima Malyje kartu gyveno neilgai – motina pirmiau mokytis į Vokietiją išsiuntė Gabiją (dešinėje), po to ir Viktorą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Viktoras greitai pritapo Malyje, tačiau mama jo niekada neišleisdavo iš akių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Viktoras greitai pritapo Malyje, tačiau mama jo niekada neišleisdavo iš akių.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kadangi Viktorija buvo pasiutusi lietuvė, Maskvoje visi manė, kad ji nori pabėgti į užsienį ir dirbti JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kadangi Viktorija buvo pasiutusi lietuvė, Maskvoje visi manė, kad ji nori pabėgti į užsienį ir dirbti JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Muzikanto V.Diawaros krikštynų akimirka – nuotraukoje įamžinti tėvai, sesuo Gabija ir krikštatėviai su Viktoru ant rankų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Muzikanto V.Diawaros krikštynų akimirka – nuotraukoje įamžinti tėvai, sesuo Gabija ir krikštatėviai su Viktoru ant rankų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
V.Prėskienytė-Diawara parašė autobiografinį romaną, kuriame tarsi atliko viso gyvenimo išpažintį ir nieko nenuslėpė.<br>V.Skaraičio nuotr.
V.Prėskienytė-Diawara parašė autobiografinį romaną, kuriame tarsi atliko viso gyvenimo išpažintį ir nieko nenuslėpė.<br>V.Skaraičio nuotr.
V.Prėskienytė-Diawara puikiai sutaria su anūku Kipru.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
V.Prėskienytė-Diawara puikiai sutaria su anūku Kipru.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
2009-ųjų rudenį susituokę Živilė ir Viktoras iki vedybų draugavo net kelerius metus, bet galiausiai šįmet vasarą pasuko skirtingais keliais<br>G.Bitvinsko nuotr.
2009-ųjų rudenį susituokę Živilė ir Viktoras iki vedybų draugavo net kelerius metus, bet galiausiai šįmet vasarą pasuko skirtingais keliais<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Oct 3, 2021, 9:52 PM, atnaujinta Oct 5, 2021, 6:26 AM

Kai V.Diawara tėvams Malyje kadaise pristatė savo mylimąją, motina matė, kad sūnus labai įsimylėjęs, ir jeigu ji būtų kritusi ant žemės kryžiumi, jis nebūtų keitęs sprendimo kurti šeimą.

Panašiai jaunystėje nutiko ir Viktorijai, kuri studijuodama Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute prozą sutiko iš Malio kilusį teatro režisūros studentą Gaoussou, ir jų meilė virto santuoka, kuriai nepritarė artimieji.

Nors afrikiečio ir lietuvės šeima iškart negalėjo išvykti gyventi į Afriką, o Viktorija sovietų režimo buvo raginama išsiskirti, poros santuoka atlaikė išbandymus ir nenutrūko.

V.Prėskienytė-Diawara sudėtingo ir spalvingo savo gyvenimo istoriją aprašė naujoje knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“. Kodėl dvylika?

Viktorija neieškojo simbolikos, kuri primintų, kad gyvenimą galima suskirstyti į dvylika tarpsnių, kaip metus į dvylika mėnesių. Atsitiktinai jai pavyko į dvylika pasakojimų sutalpinti savo likimą nuo gimimo Vilniuje iki grįžimo iš Malio į gimtinę nuolat gyventi. Gyvenimo ratas apsisuko – moteris grįžo ten, kur ir išvydo pasaulio šviesą.

„2011-aisiais, po paskutinio spektaklio su prancūzų mėgėjų trupe, patyriau dar vieną operaciją – man buvo pašalinta suvėžėjusi gimda. Teatre dirbti nebegalėjau. 2015 metais grįžau į Lietuvą. Bet ir čia, visai šalia, vėl lenda grėsmingos pabaisos, keliančios grėsmę pasauliui.

Jos gyvybingos, jų niekaip nepavyksta išnaikinti. O aš teturiu vienintelį norą – kad nei mano vaikams, nei anūkams netektų su jomis susidurti. Bet ar įmanoma nušluoti pabaisas nuo žemės paviršiaus visiems laikams?“ – taip naujausią autobiografinį 429 puslapių romaną baigia V.Prėskienytė-Diawara.

Gimtojo Vilniaus gatvėmis vaikštinėjanti Viktorija, atrodytų, dabar turėtų jaustis gerai, nes visos negandos atsitraukė, ji prisisėmusi nemenkos patirties ir naujų išbandymų tikrai nebelaukia. Tačiau tris knygas parašiusią teatro režisierę persekioja sveikatos problemos – prieš porą metų ji išgirdo odos vėžio diagnozę.

Gal dėl to kalta karšta Afrikos saulė, o gal tai dar vienas išbandymas praeities sunkumų užgrūdintai moteriai. Net ir užvertus paskutinį knygos puslapį gyvenimas nenustojo krėsti staigmenų, o jos jau nebepateko į autobiografinį romaną. Tiek to, kur kas daugiau verti pasakojimai apie prabėgusius septynis Viktorijos gyvenimo dešimtmečius nei tie pastarieji dveji metai.

– Lietuvoje dažnas jus pažįsta kaip muzikanto V.Diawaros motiną. Jūs netgi naująjį romaną skiriate savo vaikams – Viktorui ir Gabijai. Papasakokite, kur gimė jūsų vaikai?

– Abudu vaikai gimė Vilniuje, nors šeimą sukūriau Maskvoje. Baigęs M.Gorkio literatūros institutą Gaoussou išvyko į Malį prižadėjęs, kad atvažiuos manęs vesti.

Aš studijavau trečiame kurse, jis atvyko į teatro režisūros stažuotę, tuomet mes susituokėme. Man buvo 28 metai, jam – 31 metai. Paskui manęs labai ilgai neišleido išvykti į Malį, tai yra nedavė vizos, – ištekėjau 1970 metais, o išvažiavau tik 1979-aisiais.

1970 metais grįžau į Lietuvą, čia gimė mano vaikai. Vyras paskui susikombinavo studijuoti aspirantūroje Maskvoje, o aš dirbau naujienų agentūroje ELTA. Mane redaktorius išleido į Maskvą, kad nuvykčiau išsiskirti. Valdžia ir pažįstami mane ragino skirtis: „Viktorija, tu jauna moteris, esi nei pagauta, nei paleista.“

Kvailai pasielgiau, kad nepasikeičiau pavardės, maniau, kad moteriai nėra ko jos keisti. Bet ne čia buvo esmė. Santuoka su užsieniete buvo vyro problema, nes jis – žinomas rašytojas, priklausė Afrikos ir Azijos komiteto biurui, kuris turėjo skleisti sovietinę propagandą.

Jis rašė labai gražias eiles rusų kalba apie Leniną. Kai aš pas jį nuvykau, supratau, kad sovietams visai nereikėjo, jog afrikiečiai turėtų baltaodes žmonas, ir nesakytų, kad juos išlaiko žmonos.

Kadangi buvau pasiutusi lietuvė, Maskvoje visi manė, kad aš noriu pabėgti į užsienį ir dirbti JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“.

Laukiausi pirmagimės, buvo tvarkomi dokumentai išvykti. Bet kai 1970 metais pagimdžiau dukrą, manęs niekur neišleido. Gyvenau pas tėvus, manau, sovietai būtų mane užlaužę išsiskirti, nes aš trejus metus neturėjau darbo.

Tada aš daug ko nesupratau, daug kur buvau pati kalta, nes taip nutinka dėl žmogaus kvailumo ir naivumo – gyvendamas Sovietų Sąjungoje nežinai jokių įstatymų, todėl galima žmogų apsukti, kaip nori.

– Tuos devynerius metus, kol gimtinėje viena auginote vaikus, palaikėte ryšius su vyru?

– Labai sudėtingai būdavo – laiškai nenueidavo, prisiskambinti neįmanoma.

Kai Gaoussou apsigynė disertaciją, pasibaigė jo vizos galiojimo laikas. Su mama ir vaikais išvažiavome į Maskvą – Gabijai ėjo aštunti, Viktoriukui buvo metukai.

1979-aisiais gavome vizą į Malį. Maniau, kad Malis – tik tarpinė stotis, paskui bus Šveicarija arba Prancūzija, o gal Amerika. Mes nesiruošėme gyventi Afrikoje. Apie tai nebuvo nė kalbos.

Kai Literatūros instituto bendrabutyje Gaoussou užsibūdavo iki paryčių, kalbėdavo, kad galėsime gyventi bet kurioje šalyje. Tačiau vyras norėjo gyventi būtent Malyje, įsitikinau, kad jis buvo savo šalies patriotas.

Tikėjau, kad su mylimu žmogumi, kurio laukiau tiek ilgai, savo vaikų tėvu, lygiaverčiu partneriu, draugu mes gyvensime ir kursime kartu, galbūt man tikrai pavyks tapti kino scenariste.

– Nors svajojote apie Paryžių, Malio sostinėje Bamake praleidote trisdešimt šešerius metus. Kaip vaikai jautėsi Afrikoje?

– Vaikai greitai pritampa, jiems nėra problemų. Jos ištinka suaugusiuosius. Vykdama ten neįsivaizdavau, kas tas Malis. Net mano motina buvo prigąsdinta, kad žmonės vos ne medžiuose gyvena. Kai aš nuvykau, išvydau, kad sostinė – normalus miestas: neblogi viešbučiai, didelės parduotuvės, jose apstu iš Prancūzijos atvežtų prekių, kurių Lietuvoje nebūdavo. Ten problema buvo pinigai. Jeigu jų turi, užsisakyk, ką nori, važiuok kur nori – visiška laisvė.

Bet mane pritrenkė jų gyvenimo būdas, tradicijos. Kai aš tekėjau už Gaoussou, jis man sakė, kad jo tėvas – mokytojas. Pasirodo, jis buvo imamas – musulmonų aukščiausias dvasinis vadovas. Vyro mama buvo mirusi. Tačiau tai buvo arši musulmonų šeima.

Aš nenorėjau su jais bendrauti, nes Gaoussou giminės norėjo mane padaryti tokią kaip jie. Man buvo nepriimtinų dalykų. Manau, kad vyras mane labai mylėjo ir skirtis nenorėjo. Jis viską darė, kad mes būtume kartu. Todėl jo šeima man neįkyrėjo. Jie ateidavo pas vyrą tada, kai ko nors labai reikėdavo.

Jis, matyt, pas juos vaikščiodavo ir tikriausiai tą savo duoklę mokėdavo, nes užaugę vaikai turi išlaikyti giminę, bet aš to nežinojau ir man tai nerūpėjo. Man rodos, jis turėjo keliolika brolių ir seserų, nes jo tėvas buvo vedęs keturias žmonas.

– Jūs savo vyrui buvote vienintelė?

– Aš manau. (Juokiasi.)

– Kodėl po kiek laiko savo vaikus išsiuntėte iš Malio mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, Hiutenfelde?

– Malyje vaikus saugojau kaip savo akį. Jų vienų niekur neišleisdavau. Buvau girdėjusi tokių atvejų, kai seneliai pasikviečia į svečius anūkę ir ten apipjausto, paskui parveža namo kraujuojančią, tenka gabenti ją į ligoninę.

Malyje musulmonų šeimose apipjaustomi ir berniukai, ir mergaitės. Nors su tuo ilgai buvo kovojama, apipjaustymų pasitaiko. Aš šito labai bijojau, neleisdavau vaikų pas gimines. O ką paskui padarysi, jei taip nutiktų? Neprisiūsi.

Be to, man nepatiko aplinka. Aš supratau, kad vaikai iš aplinkos gauna labai daug. Todėl dukrą, pragyvenusią Malyje trejus metus, išsiunčiau į gimnaziją Vokietijoje. Kai galėjau išsiųsti Viktorą, išsiunčiau ten pat ir jį. Gabija į gimnaziją išvyko vienuolikos metų, Viktoras – dešimties.

Man buvo sunkiau tverti be vaikų negu jiems be manęs. Aš manau, kad teisingai pasielgiau.

Kai galvoji apie vaikų gerovę, apie tai, ką jie gali gauti ir ką prarasti, ryžtiesi tokiam žingsniui. Aš dėl to sulaukiau daug laiškų, juose artimieji ir pažįstami mane koneveikė, kodėl juos išsiunčiau.

Viktoriuką nuo mažens išmokiau skaityti ir rašyti lietuviškai, jis į lietuvišką gimnaziją išvyko pasiruošęs. Gabija taip pat mokėjo lietuviškai.

Su tėvu vaikai bendravo prancūziškai, o gimnazijoje jiems buvo privaloma vokiečių kalba.

– Regis, jūsų vedybos su afrikiečiu buvo likimo pokštas, nepašykštėjęs ir džiaugsmo, ir širdies skausmo.

– Taip susiklosto gyvenimas. Jau vien tai, kad aš išvykau studijuoti į Maskvą, buvo likimo pokštas. Gal būčiau važiavusi studijuoti į Paryžių, jei būtų buvusi galimybė.

– Jeigu tiek daug metų praleidote Malyje, nesijautėte nepritapusi. Turbūt buvo svarbu vyro palaikymas?

– Mano vyras buvo ramus žmogus, nekovingas. Man ten teko išmokti būti kovingai – rėkauti ant studentų, ant tarnų. Kai nuvykdavau į Vokietiją pas dukrą į svečius, ji man sakydavo: „Mama, tyliau, tu ne Malyje.“

– Bet po daugybės metų Malyje palikote vyrą ir viena grįžote į Lietuvą. Kodėl taip nutiko?

– Aš ten labai intensyviai dirbau, turėjau savo teatro trupę, bet 2011 metais Malyje man nustatė gimdos vėžį, atliko operaciją. Sūnus atvyko į Malį ir mane išsivežė į Vilnių, o Gaoussou atsisakė važiuoti, liko ten.

Jis suprato, kad medicina Lietuvoje yra aukštesnio lygio negu Malyje, nes vėžys – ne juokai. Čia lankiausi pas gydytojus, pasidariau tyrimus, atrodo, viskas gerai. Bet paskui rado odos vėžį. Nacionaliniame vėžio institute esu įtraukta į įskaitą.

– Gaoussou mirė tėvynėje?

– Taip. Jis palaidotas gimtajame kaime maždaug 125 kilometrai nuo Bamako. Laidotuvėse nebuvome, nes nebūtume spėję – Malyje ilgai niekas nelaukia, nes labai karšta, laidoja greitai.

Nors turiu tos šalies pasą, įvažiuoti galiu, bet pirmiausia reikia turėti nemažai pinigų – lėktuvo bilietai brangūs, o dar prasidėjo koronaviruso pandemija.

Vyrui buvo 78-eri, jis buvo patyręs insultą. Po jo mirties buvau nuvykusi į Malį, ten nebeliko nieko, kas primintų buvusį gyvenimą, – vyras buvo pardavęs namą.

– Nepaisant įvairių išbandymų, jūsų su Gaoussou santuoka oficialiai truko pusę amžiaus.

– Todėl, kad vedybinis gyvenimas yra susitarimai. Jis manęs nevertė daryti to, kas man nepatikdavo, aš nesikišau į jo reikalus. Tiksliau sakant, mudu toje šalyje susikūrėme savo oazes, kuriose gyvenome. Jis turėjo savo gyvenimą su savo gimine ir tradicijomis, aš turėjau savo draugus, teatrą. Tai mums netrukdė, nes tie poliai nesueidavo.

– Jūsų sūnus išsiskyrė su žmona po kartu praleistų dviejų dešimtmečių. Kaip vertinate tokį sprendimą? Ar bendraujate su anūkais?

– Gražiai bendraujame su anūkais, juos labai myliu. Nuo pat atvykimo į Vilnių dienos jie nemažai laiko praleidžia pas mane. Kai būna atostogos, su kitais seneliais, marčios tėvais, anūkus pasidalijame: vieną dalį vienas pas mane pasibūna, paskui kitas.

Su Živile irgi gerai sutariu, juk ji nieko bloga man nepadarė. Skyrybos – suaugusiųjų reikalai. Jie nesugebėjo sutarti. Matyt, apie šeiminį gyvenimą vaikams turėtų šnekėti ir aiškinti jau mokykloje.

Meilę išlaikyti labai sudėtinga. Ji išblėsta, pasilieka buitis, nuobodybė. Kaip atgaivinti meilę? Reikėtų poras šito mokyti.

Aš labai mylėjau savo vaikus ir visąlaik norėjau, kad jie turėtų abu tėvus. Žinojau, kad joks kitas vyras nepakeis vaikams tėvo. Todėl vaikams labai svarbu turėti tėvą ir motiną.

– Ar šnekėjote apie tai su sūnumi?

– Kai jis atvežė Živilę į Malį ir mus supažindino, aš jam pasakiau savo nuomonę. Aš mačiau, kad jis mirtinai ją įsimylėjęs ir kad mano kalbos tuščios, geriau netrukdyti, gyvenimas parodys.

Dabar, kai jis atėjo pas mane ir pasakė, kad skiriasi, aš jam priminiau: „Aš gi tau sakiau, kad jeigu ir kryžiumi būčiau ant grindų atsigulusi maldaudama, vis tiek būtum vedęs.“

Man dabar anūkų gaila. Jie nedideli – Kiprui vienuolika metų, Izabelei devyneri. Jie norėtų, kad tėvai būtų kartu. Ką darysi, teks prisitaikyti. Sūnus labai myli vaikus, jie su mama gyvena šalia.

– Kaip susiklostė dukros gyvenimas?

– Gabija (50 m.) su dviem vaikais įsikūrusi Heidelberge, Vokietijoje, dėsto vokiečių kalbą. Jos dukters studentės Sofijos (22 m.) tėvas – vokietis, sūnaus Juliaus (11 m.) – malietis. Jie kalba lietuviškai su akcentu.

Gabija buvo grįžusi į Malį, susipažino su maliečiu žurnalistu, juo patikėjo, o jis ją apgavo: suokė, kaip nori Europoje gyventi, o kai nuvyko į Europą, pasakė, kad nėra kvailas, nes Malyje jis yra ponas.

Juk Europoje jo diplomai negalios, reikės perlaikyti egzaminus, todėl geriausiu atveju tektų dirbti padavėju. Būna tokių dalykų, kai tu matai, o tavo vaikai tavimi netiki. Tad nieko negali padaryti.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.