„Neneigiu, kad turiu tą baltišką ryšį, išlikusią genetinę užkrovą. Manyje gyvas tas lietuvių moterų būdas rinkti miško gėrybes, virti uogienes, agurkėlius marinuotis ir viską, kaip voverytei, kauptis žiemai – tai iš močiutės likęs palikimas“, – Lina pasakoja, kad nors ir namus kuria Graikijoje, tačiau jie labai lietuviški. Bet ar tai reiškia, kad moteris planuoja grįžti į gimtinę? Apie ateities planus bei Linos netikėtą emigracijos kelią ir kalbėjomės šiame interviu.
– Jūs jau du dešimtmečius gyvenate Graikijoje...
– Taip, dvidešimt dvejus metu gyvenu, nuo 1999-ųjų.
– Atrodytų keistas pasirinkimas išvažiuoti į Graikiją, juk žmonės labiau renkasi emigruoti į valstybes, kurios yra ekonomiškai stiprios. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
– Tada dirbau Lietuvos avialinijose ir mes kiekvienais metais galėdavome kompanijos sąskaita išvykti kur nors pailsėti. Tad su viena bendradarbe nusprendėme vykti į Graikiją.
Mums atvykus labai stiprų įspūdį paliko žmonės, energija, aplinka, kultūra, istorinis palikimas. Ir pastebėjau, kad mane ten tarsi koks „deja vu“ ištikdavo – lyg jau esu ten buvusi, lyg ten mano vieta, kad mane traukia Graikija. Norėjosi vis ilgiau pabūti ir negrįžti namo. Ir ta mintis labai brendo manyje.
Po tų atostogų grįžusi į Lietuvą atsitiktinai susipažinau su graikais. Jie man ir padėjo emigruoti, susirasti darbą – vėliau, kiek atsistojusi ant kojų, atsivežiau ir savo sūnų čia. Taip ir prasidėjo mano ta istorija. Gali pasirodyti, kad mano gyvenimas susidėliojo tarsi per visokius atsitiktinumus, nors jau po tiek metų ir įvykių nelabai jais tikiu – kartais atrodo, kad kažkokia nematoma ranka veda mane per gyvenimą.
Šiaip buvo labai sunku atvažiuoti į Graikiją, nes Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje, reikėjo labai daug galvoti, kaip visus popierius susitvarkyti, kaip gauti leidimą gyventi – buvo labai daug sunkumų. Ir kalbos visiškai nežinojau, nuo nulio kalbėjau. Bet kažkaip nepasidaviau, mano charakteris toks užsispyręs.
– Toks lietuviškas!
– Taip (juokiasi). Kažką pradedi ir nori pabaigti iki galo – lietuviškas perfekcionizmas.
Kabinausi, kabinausi Graikijoje ir kai jau pradėjo matytis rezultatai, tai ir nebesinorėjo visko palikti.
Mane visuomet traukdavo prie žemės, visada norėjau turėti savo žemės lopinėlį. Vis tiek pas mus, lietuvius, tas ryšys su žeme yra ypač stiprus, eina jau iš prosenelių. Ir aš tikrai tą ryšį turiu.
– Bet ar neturite to ryšio būtent Lietuvos, prosenelių žemei?
– Aišku, aš kai į Lietuvą atvažiuoju, tai mane užplūsta tie vaikystės prisiminimai, tas ryšys, bet faktiškai man žemė yra visur ta pati žemė – mama maitintoja. Ar Lietuvoje, ar čia, Graikijoje, aš ją visur vienodai jaučiu.
Taigi, jausdama norą turėti savo žemės lopinėlį, visą laiką laikiau mintį savyje, kad gal keliaudama po Graikiją pamatysiu kokią patinkančią vietą ir ją nusipirksiu. Tai taip ir atsitiko – keliaudama po tokį gražų kaimą, labai gražioje vietoje radau sodybą. Kai jau ją įsigijau, tai ta mintis grįžti atgal į Lietuvą visai pasimetė, užsimiršo.
Aštuoniolika metų gyvenau sostinėje, Atėnuose. Dabar paskutinius trejus metus gyvenu mažesniame Nafplijo miestuke, į kurį atsikrausčiau dėl savo sodybos – norėjau būti arčiau jos, iš Atėnų labai toli važinėti.
– Kodėl jums taip svarbu būti arčiau savo sodybos?
– Investuoju į savo sodybą, kad iš jos vėliau turėčiau kokių nors pajamų – tačiau dar tik einu tuo keliu, tad tenka dirbti ir kitus darbus.
Noriu užsiimti agroturizmu, svajoju pasistatyti kelis mažus namukus, kuriuos nuomočiau tokiems žmonėms, kuriems patinka permakultūra – gyvenimo būdas, kai save pilnai išsilaikai be jokių papildomų šaltinių, kai sau pats užsiaugini maistą bei susikuri energiją iš gamtos išteklių.
Tai tikrai labai įdomu, man labai patinka toks gyvenimo būdo propagavimas, kadangi visuomet buvau arti ekologijos, o Graikijoje radau dar ir labai daug bendraminčių, su kuriais dalijamės informacija, naudingais patarimais, dalyvaujame įvairiose dirbtuvėse ir panašiai.
– Graikijoje tikriausiai labai lengva propaguoti tokį gyvenimo būdą? Lietuvoje, atrodytų, gan sudėtinga prie tokių klimato sąlygų, vėsaus oro…
– Graikijoje susidūriame su kitais sunkumais, pavyzdžiui, sausromis. Šiais metais tokia sausra buvo, kad paskutinį kartą lijo per Velykas.
Kadangi čia labai karšta, tai reikia turėti labai daug vandens, kad tikrai galėtum visą savo ūkį palaikyti. Praėjusiais metais pasistačiau saugyklą, kurioje telpa apie 120 tonų vandens – visą šį kiekį ruošiuosi surinkti šių metų žiemą, tad tuo jau būsiu pasirūpinusi, galėsiu palaikyti savo kultūras.
Permakultūra yra vystoma ne tik Graikijoje, bet ir visame pasaulyje, šiuo gyvenimo būdu galima lygiai taip pat užsiimti ir Lietuvoje, nes vasaros dabar tik ilgėja.
– Užsiminėte, kad jums pačiai svarbus ekologijos klausimas, tad ar nėra sunku gyventi Graikijoje, kuri tikrai neužima aukštų pozicijų, kalbant apie tvarumą ir gamtos švarą?
– Taip, Graikijoje su tuo tikrai yra ką veikti. Todėl manau, kad mano sodyba galėtų būti pavyzdžiu, kaip savo jėgomis ir savo resursais, neinvestuojant labai daug pinigų, galima išgyventi žmogui. Kaip energiją – saulės, vėjo, vandens – pačiam pasigaminti arba, kaip kaupti vandenį iš atmosferos. Norėčiau, kad žmonės galėtų atvažiuoti į mano sodybą ir įsikvėpti, kaip galima taip ir patiems gyventi.
Nesvarbu, kur esi, galima lavinti sąmonę ir keisti bent mažus savo įpročius. Net ir didmiesčiuose – rūšiuoti, kompostuoti, neeikvoti energijos, taupyti tiek elektrą, tiek vandenį.
– Minėjote, kad dar kol kas negalite savęs pilnai išsilaikyti iš sodybos, todėl tenka dirbti kitus darbus – esate padavėja viename geriausių Nafplijo restoranų. Tai yra tikrai labai sunkus, toks studentiškas darbas, kodėl būtent jį pasirinkote, kaip savo kasdienę duoną? Ar gyvenant tiek daug metų yra vis dar sunku susirasti darbą kokiame ofise?
– Oi, dirbau aš ofise – dirbau dvejose statybų kompanijose – bet mano stilius toks, kad aš nuolat turiu judėti ir man neišeina vienoje vietoje ilgą laiką sėdėti. Taip pat atėjus krizei visi darbai buvo užgesę.
Kadangi Graikijoje labai išvystyta turizmo industrija, tai joje darbas yra garantuotas visada – padavėjos irgi. Jis, žinoma, labai sunkus, nes neužtenka tau tik pateikti maistą, turi būti ir psichologu, turi turėti labai daug kantrybės, nes pasitaiko visokiausių žmonių, ir lankstumo. Ačiū Dievui, kad užnagary stovi toks darbdavys, kuris duoda visus įrankius ir visišką laisvę, kad tu tik dirbtum.
– O ar Graikijoje sunku rasti darbo vietą žmogui, kuris atvyksta „plikomis kojomis“, neturi jokių pažįstamų, kurie padėtų, nemoka kalbos? Kaip manote, kokie įgūdžiai padėtų greičiau emigrantui susirasti darbą Graikijoje?
– Manau, kad sunku. Visvien čia veikia tas „iš pažįstamo į pažįstamą“ – tos rekomendacijos tikrai yra labai reikalingos, labai svarbu, kad kas užtartų, padėtų.
O dėl įgūdžių, tai tikrai reikia graikų kalbos, čia yra numeris vienas. Jeigu dirbi turizmo sferoje, tai labai padeda anglų kalba, nors turiu kolegų, kurie silpnai kalba angliškai, tačiau yra labai geri savo darbe, tad turistai užmerkia akis ir net nelabai pastebi, kad sunkiau yra susikalbėti.
– Pokalbio pradžioje juokėtės, kad kartais primirštate lietuviškus žodžius, tai, tikriausiai, jau jūsų ta kasdiene kalba yra tapusi graikų?
– Taip!
– Kiek laiko prireikė jums išmokti šią kalbą? Juk ji tokia sudėtinga atrodo…
– Praktiškai dvejų metų man reikėjo, kad galėčiau jau susigaudyti, susišnekėti. Ypač to reikėjo valstybinėse įmonėse – tik pradėjus gyventi Graikijoje, labiausiai čia jautėsi tas kalbos barjeras.
Tačiau čia irgi išlindo tas mano perfekcionizmas, kad norėjosi ir rašyti, ir skaityti, ir kalbėti tobulai, be klaidų – mano charakteris lėmė, kad tikrai gana greitai išmokau susikalbėti graikiškai. Labai save pačią tikrindavau, ar vartodama kalbą nedarau klaidų.
– O kalbą išmokote pati savarankiškai ar kažkur ėjote jos mokytis?
– Pokalbio pradžioje minėjau, kad man reikėjo rasti būdą, kaip save įteisinti, jog galėčiau gauti leidimą gyventi Graikijoje. Tad aš buvau įstojusi į universitetą – jis buvo tarsi mano išsigelbėjimas, bilietas į gyvenimą Graikijoje. Kad galėtum mokytis universitete, reikėjo gauti bent jau minimalų žinių lygį, tad pirmus šešis mėnesius buvo privaloma mokytis graikų kalbos. Tie šeši mėnesiai man labai padėjo. Vėliau lankiau graikų kalbos kursus, juos pabaigusi ėmiau mokytis savarankiškai.
Graikų kalba tikrai labai sunki kalba, turi labai daug išimčių, kaip ir lietuvių kalba – ne veltui abi senosios kalbos.
– Ar jau tiek metų gyvendama Graikijoje pati jaučiatės vietine ir ar kiti žmonės laiko jus vietine, ar dar vis žvelgia kaip į atvykėlę?
– Kadangi aš tikrai gerai nušlifavusi graikų kalbą ir jos tarimą, ir sintaksę, ir gramatiką, tai iš kalbos jie neatskiria. Labai retai kada atskiria, jog nesu graike. Aišku, išvaizda daug ką pasako, tokia ne graikiška (juokiasi). Bet vietiniai mane visiškai adaptavę yra į savo graikų bendruomenę. Ir aš pati esu prisitaikiusi prie jų mentaliteto. Jų temperamentas labai panašus į lietuvių – manyčiau, kad lietuviai visgi yra šilti, tikrai ne šalti žmonės, kaip yra sakoma.
– Turite sūnų, ir, mano žiniomis, jis šiuo metu gyvena Lietuvoje, ar ne?
– Taip, Kaune.
– Tai kaip čia dabar įvyko, kad vaiką atsivežėte į Graikiją, bet jis sugrįžo į Lietuvą?
– Jis Graikijoje baigė gimnaziją iki keturiolikos metų ir vėliau jam čia tapo sunkoka mokytis, nes nelabai norėdavo pamokas daryti, o aš daug dirbau ir man buvo sunku jį spausti. Jis labai aktyvus vaikas buvo. Aišku, dabar jau nebe vaikas jis, o suaugęs vyras, net anūką jau turiu (juokiasi).
Todėl nusprendėme, kad jam reiktų mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje. Pasidomėjusi sužinojau, jog ten tuos vaikus labai prižiūri, kad jie mokytųsi, man patiko, kad jis dar ir vokiečių kalbą išmoktų, ir ryšį su Lietuva turėtų.
Deja, per dvejus metus jam buvo sunku labai gerai išmokti naują kalbą – pamokos vyko tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbomis – kad galėtų pasibaigti mokslus Vokietijoje, tad paskutinius vidurinės metus sugrįžo pasibaigti į Lietuvą ir gyveno su mano seserimi. Galiausiai įstojo į Kauno technologijos universitetą, filosofijos specialybę.
– Bet ar nebuvo sunku, kad keletą metų vaikas augo atskirai nei jūs?
– Labai sunku, čia pats sunkiausias dalykas ir buvo, kad vaikas kurį laiką atskirai turėjo gyventi.
– Ar sūnus niekada nepriekaištavo dėl jūsų sprendimo išvykti į Graikiją?
– Jaučiasi visos spragos, tačiau mes su sūnumi esame labai geri draugai, todėl labai daug ir atvirai apie viską šnekamės – apie tą laikotarpį, kai gyvenome atskirai, taip pat.
Mano sūnus dabar ima suprasti tą privalumą, jog augo Graikijoje, kad turėjo visą ryšį, ir gailisi, kad nepasinaudojo visomis privilegijomis, kurios jam buvo suteiktos. Tačiau yra labai laimingas, kad jam durys atvykti yra visada atviros, jis ir kalbą laisvai moka, todėl ir atvažiavęs nesijaučia svetimas.
Visos sunkios akimirkos ir išgyvenimai kažkaip galiausiai atsiperka. Jos niekada nebūna veltui.
– Jūsų visa šeima, artimieji yra Lietuvoje, tad ar aš gerai iš viso mūsų pokalbio supratau, jog nepaisant to, jūs nesiruošiate sugrįžti?
– Ne, nesiruošiu. Gal kažkada ateity norėtųsi atvažiuoti kokiam mėnesiui ar dviems pailsėti, pagrybauti – man labai patinka grybauti Lietuvos miškuose. Nors tą grybų sportą ir Graikijoje radau kaip kompensuoti – išmokė mane pažįstamas rinkti graikiškus grybus. Tad ir čia bėdos nebeliko (juokiasi).
