Menininkas nesusikalbėjimo tema domisi seniai. Pasaulyje siaučianti pandemija ir priverstinis užsidarymas Dominykui atvėrė naujų kūrybinių kelių. Jis nutarė, kad raktą, leisiantį geriau žmonėms susikalbėti žodžiais, gali duoti kurtieji.
Kad galėtų prisiliesti prie kurčiųjų bendravimo ypatumų, D.Vaitiekūnas tris mėnesius mokėsi lietuvių gestų kalbos.
– Kaip susidomėjote kurtumo tema?
– Kai 2020 metais prasidėjo pirmas karantinas, per televizorių stebėjau tuomečio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos surengtą spaudos konferenciją. Žiūrėjau ir galvojau, kiek ilgai ji trunka, kiek daug kalbama, kiek daug pateikiama informacijos, ir man pačiam kilo daug klausimų, į kuriuos tuomet neturėjau atsakymų: ką daryti su gyvenimu, pasauliu, karjera?
Nusprendžiau, kad ilgo kalbėjimo problema man, kuriančiam žmogui, galėtų būti įdomi patyrinėti. Aš pats esu plepys.
Svarsčiau, kas galėtų atsakyti į klausimus, kaip mažiau šnekėti. Televizoriaus ekrane šalia ministro pamačiau vertėją, kuris vertė į gestų kalbą.
Pasidarė smalsu, kaip kurtieji bendrauja? Ar muzikos tekstai irgi verčiami į gestų kalbą?
Gal kurtieji galėtų papasakoti, kaip girdintiems žmonėms geriau susikalbėti tarpusavyje? Nes kartais išgirstame visiškai ne tai, ką žmogus mums sako ir kokią žinutę siunčia. Subūriau komandą ir taip atsirado projektas „Mes taip nesitarėm“.
– Kaip įgyvendinate muzikinį projektą su kurčiaisiais?
– Projektas ypatingas tuo, kad „girdėjimo“ fenomenas tiriamas analizuojant kurčiųjų santykį su muzika ir domintis, ar egzistuoja technologinės priemonės, padedančios žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, išgirsti ir pajusti muziką.
„Mes taip nesitarėm“ kūrybinės komandos pagrindinis tikslas – sukurti muzikinį albumą apie žmonių komunikavimo paradoksus. Kad į vienas kito įsiklausymo ir išgirdimo procesą pažvelgtume netradiciniu žvilgsniu, nutarėme susipažinti su kurčiųjų pasauliu ir jų bendruomenės kultūra ir kartu apsvarstyti, ko girdintieji gali pasimokyti iš tylos pasaulyje gyvenančios bendruomenės ir, atvirkščiai, – kaip girdintiesiems skirta muzika galėtų mėgautis ir ją patirti kurtieji.
Prieš kelias dienas baigėsi beveik metus trukęs pirmasis kūrybinio proceso etapas – muzikinių eskizų kūrimas.
Projekte bendradarbiavome su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamosios dainos kolektyvu „Skambanti tyla“ ir specialias pamokas bei laboratorijas vykdžiusiais profesionalais.
Garso režisierius Laurynas Kamarauskas tyrimo metu tiek kurčiųjų bendruomenės narius, tiek girdinčiuosius kvietė išklausyti vibraciniais įrenginiais skleidžiamos specialiai projektui sukurtos mano ir Jokūbo Tulabos muzikos, aprašė ir analizavo jų įspūdžius ir jų skirtumus, choreografė Agnietė Lisičkinaitė Judesio laboratorijoje kūrė choreografiją remdamasi gestų kalbos estetika.
– Paradoksalu, kad dažnai kalbantys neranda bendros kalbos. Gal turėjote skaudžių ar komiškų patirčių?
– Man atrodo, kad tai kasdienybė. Esu turėjęs ne vieną patirtį, kai susitari dėl ko nors su žmogumi, praeina kiek nors laiko ir jis sako: „Ne, mes taip nesitarėme.“ Ir tada bandome atsiminti, ką gi mes susitarėme. Ir labai dažnai toje mūsų atmintyje susitarimai pasikeičia.
Tą pačią kalbą mokantys žmonės dažnai nesusikalba tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Tuomet ima vieni kitiems priekaištauti: „Aš ne taip noriu pasakyti, tu manęs nesupranti, tai tu manęs paklausyk.“
Aš daug laiko praleidau kurdamas apie ryšį su savimi, šiuo metu jau įrašinėju albumą „100 Aš“. Kai išleisiu jį, bus metas pasukti link kūrybos apie ryšį su kitu žmogumi.
– Ko siekiate?
– Sukurti muzikinę programą, kuri kalbėtų apie susikalbėjimo ir nesusikalbėjimo paradoksus.
Taip pat nutiesti tiltus tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų. Norime tą muziką bent iš dalies pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems, kad galėtų mėgautis jos teikiamu žavesiu.
Dar nusprendėme patyrinėti, koks kurčiųjų santykis su muzika, kokios yra technologinės galimybės girdėti kūnu.
Judesio laboratorijoje nutarėme panagrinėti, kaip gestų kalba gali įkvėpti kurti choreografiją, kaip jaučiasi kurtieji, kurie naudoja gestus kaip choreografinę priemonę.
Mes, girdintieji, vartojame per daug žodžių ir neretai neprieiname prie esmės. Aš ir pats esu linkęs per daug užsiplepėti, kartais neleidžiu kitam žmogui suprasti, ką vis dėlto norėjau pasakyti. Man šis projektas yra ir socialinis, ir meninis, ir savęs pažinimo.
Yra nemažai brangių technologinių priemonių, kurias įsigyti ir pritaikyti būtų iššūkis, bet viskas įmanoma, kad kurtieji galėtų jausti muziką, o girdintieji suprastų, kiek daug jie negirdi.
– Kaip bendravote su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamosios dainos kolektyvu „Skambanti tyla“?
– Kolektyvo nariai mus šiltai priėmė, nustebino jų tiesus kalbėjimas ir tai, kiek daug girdintiesiems galima pasimokyti iš jų.
Pradžiugino supratimas, kad muzikos galime klausytis ir kūnu, kad klausymosi galimybės yra gerokai platesnės, negu esame pratę suvokti. Kurtiesiems buvo įdomu, kaip jų gestų kalba virsta judesiu. Norėčiau padėkoti Kultūros tarybai, kuri skyrė finansavimą kurčiųjų projektui.
– Kaip kurtieji jaučia muziką? Ar ji turi būti specifinė?
– Nesu mokslininkas, bet manyčiau, kad ritmo pajautimas ir muzikalumas yra prigimtinės žmogaus savybės, kurias jaučia žmogaus kūnas. Galbūt esame linkę per daug kliautis smegenimis ir nuvertiname visa kita. Bent jau tie žmonės, su kuriais susidūriau kurčiųjų bendruomenėje, jaučia muziką kūnu, rankomis, delnais, oda, per kaulų vibraciją.
Mes ieškojome technologinių sprendimų, kurie galėtų sustiprinti muzikinį ir vibracinį pojūtį. Maniau, esą kurtiesiems patiks specifinė muzika, tam tikri atlikėjai, tam tikri ritmai arba tam tikros nuotaikos muzika. Įdomiausias atradimas man, kad tai nepasitvirtino. Jiems patinka įvairi muzika, kaip ir girdintiesiems.
– Tris mėnesius mokėtės gestų kalbos, gavote diplomą. Ką sunkiausia išreikšti gestais?
– Sunkiausia gestais išreikšti metaforas, perkeltines prasmes, įvairias kalbines menines priemones. Bet aš nesu didelis gestų kalbos specialistas. Nei apie mimiką, nei apie rankų judesius dar negalėčiau daug pasakyti.
Sunkiausia buvo mokytis nuotoliniu būdu. Ne tik todėl, kad nėra garso, nes tai gestų kalbos kursai, dar ir vaizdas kompiuterio ekrane labai mažas. Konspektuoti nieko negali, nes jei nuleidi akis, nematai, kas vyksta ekrane.
– Ar gestų kalba turtinga?
– Gestų kalba tikrai nėra primityvi, negalėčiau po trijų mėnesių mokymosi užsiimti vertimais. Aš tos kalbos nemoku, susipažinau tik su minimaliais pagrindais. Bet žinias pritaikau dirbdamas su kurčiųjų bendruomene.
Nesutrikdavau, kai reikėdavo paprastus dalykus pasakyti, pavyzdžiui, paklausti, kur yra tualetas, ar kolektyvas nori pakartoti dainą, gestais parodyti muziką, pasakyti, kad pradedame viską iš pradžių. Pati geriausia bendravimo patirtis buvo, kai po projekto pristatymo visi nuėjome į barą.
– Pandemija daug ką žmonių gyvenime pakoregavo, įnešė naujų vėjų, privertė ieškoti kitų kelių.
– Iššūkiai – tai laikas ir finansai. Kaip ir daugelis kuriančių žmonių, idėjas bandėme plėtoti užsidarę namuose. Dabar jas reikia įgyvendinti. Bet artėjanti žiema nieko gero nežada, žiūrovai nepuola pirkti bilietų į koncertus kaip anksčiau, tampa labai sunku planuoti. Savo karantininius pamąstymus kaip tik šį šeštadienį pristatysiu Kaune, Istorijų festivalyje.
Pasakosiu apie tai, kaip pasibaigus karantinui nuvykau aplankyti savo tetos Genutės į Vilijampolę, vadinamąją Slabodkę. Mano pasakojime „Slabodkės vyšnelė“ bus galima išgirsti mano ir kolegos Kęstučio kuriamos muzikos, kuri netrukus keliaus į albumą „100 aš“. Tai apie 100 skirtingų, nelabai suderinamų mano asmenybės dalių, apie vidinius prieštaravimus ir mano barbės devyndarbės charakterį.
Karantinas pakoregavo ir mano pjesės premjerą su Šv.Kristoforo orkestru. Ji turėjo vykti prieš pandemiją, dabar numatyta spalio pabaigoje Šv.Kotrynos bažnyčioje. „Muzikanto išgyvenimo simfonijoje“ pasakosiu apie kelių klasikos atlikėjų gyvenimą.
