Iš Kauno kilusi menininkė patyrė tikrą košmarą: persekiojo mintis apie mirtį

Ieva Kieliauskaitė-Mališauskė sako visada buvusi jautri ir nerimas ją lankydavęs dažnai, tačiau pradėjusi studijas užsienyje menininkė susidūrė su iki tol nepatirtais sunkumais –panikos atakomis ir depresija.

 I.Kieliauskaitė-Mališauskė.<br>M.Motiekaitės-Naruševičienės nuotr.
 I.Kieliauskaitė-Mališauskė.<br>M.Motiekaitės-Naruševičienės nuotr.
 I.Kieliauskaitė-Mališauskė.<br>M.Motiekaitės-Naruševičienės nuotr.
 I.Kieliauskaitė-Mališauskė.<br>M.Motiekaitės-Naruševičienės nuotr.
 Psichologas Antanas Mockus.<br> Goodlife Photorgraphy nuotr.
 Psichologas Antanas Mockus.<br> Goodlife Photorgraphy nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Oct 12, 2021, 10:44 AM, atnaujinta Oct 12, 2021, 10:44 AM

Nors Ievos sveikimo kelias ilgas ir duobėtas, šiandien moteris džiaugiasi ne tik prisijaukinusi nerimą, bet ir išmokusi gyventi darnoje su savimi. Šiame kelyje ji atrado daugybę būdų padėti sau ir pasakodama savo istoriją noriai jais dalijasi. Tuo pačiu, džiaugiasi, jog kadais kankinusios panikos atakos dabar yra itin retas svečias jos gyvenime.

Pristatydamas Ievos istoriją, „Depresijos įveikimo centro“ psichologas Antanas Mockus atkreipia dėmesį, jog susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais gali padėti vadinamieji savipagalbos būdai: fizinis ir socialinis aktyvumas, kokybiškas miegas, subalansuota mityba, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos (angl. mindfulness), atsipalaidavimo pratimai, pavyzdžiui, progresyvi raumenų relaksacija ar autogeninės treniruotės. Psichologo teigimu, šios praktikos gali reikšmingai papildyti psichoterapiją bei medikamentinį gydymą, tačiau neretai sunkumų kamuojami žmonės apie jas nežino ar tiesiog jų nenaudoja.

Visgi, pasak A. Mockaus, norint pasveikti dažniausia tenka imtis ir gyvenimo būdo pokyčių – tapti aktyviu savo sveikimo proceso dalyviu: „Savipagalbos būdai įgalina žmogų prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, skatina suvokimą, kad kasdieniais pasirinkimais galime reikšmingai pagerinti savo būseną. Todėl labai svarbu, kad apie tai kalbėtų ne vien ekspertai, bet ir sunkumus patiriantys žmonės – jų istorijos gali padrąsinti kitus ieškoti pagalbos ir įkvėpti vilties. Puikus to pavyzdys – šio pasakojimo herojė Ieva.“

Lemtingi pirmieji studijų metai

Savo istoriją Ieva pradeda prisimindama pokyčius, su kuriais teko apsiprasti pirmaisiais studijų metais. „Pirmieji metai užsienyje buvo lūžiniai daugeliu prasmių. Į Glazgą išvykau 19 metų, draugų ten neturėjau, mano vaikinas liko Lietuvoje. Kaune mokiausi katalikiškoje gimnazijoje, taip pat lankiau menų kursus, kur mus mokė pagal griežtas taisykles, taigi, gyvenau konservatyvioje aplinkoje.

O Glazge viskas priešingai: svarbiausia – kūrybiškumas, taisykles netgi privalu laužyti, apskritai, menų universiteto aplinka liberali ir ekspresyvi. Viskas buvo labai įdomu, jaučiau, kad darau tai, ką turiu daryti, bet tuo pačiu ir labai sunku, vieną išbandymą sekė kitas: įvaldyti kalbą, perprasti iki tol nepažintą kultūrą, susirasti naują būstą, draugų, galų gale, atsidaryti banko sąskaitą ir pačiai mokėti mokesčius“, – pokyčių kupinus metus prisimena Ieva.

Visgi pirmieji studijų metai jai buvo sėkmingi ir praėjo be didesnių nesklandumų. Moteris sako dabar mananti, kad tiek kūnas, tiek psichika tuo metu sutelkė visas jėgas sunkumams įveikti, o jų našta pasijuto tik antraisiais studijų metais, kai Ieva priprato prie naujos aplinkos, apsigyveno jaukiame bute su draugėmis, ėmė vis geriau sektis kurti.

Gyvenimas su panikos atakomis

Pirmiausia Ievą užklupo fiziniai negalavimai, kuriuos lydėjo ir pirmieji pablogėjusios psichikos sveikatos ženklai: „Labai sutriko mėnesinės ir šalia atsirado tai, ką tuo metu vadinau nerimo gūsiais. Tai dar nebuvo panikos atakos – staiga užeidavo ir greit praeidavo. Labai gerai pamenu akimirką, kai sėdžiu valgykloje su draugais, ir staiga užklumpa visa apimantis suvokimas, kad viskas mano gyvenime bus blogai.

Tie gūsiai vis dažnėjo ir kai gydytojai man paskyrė gydymą sureguliuoti mėnesinių ciklui, nuo pirmos išgertos tabletės mane pradėjo kamuoti panikos atakos – jos dažniausiai prasidėdavo nuo įkyrios minties, pavyzdžiui, kad artimą žmogų partrenks einant per gatvę.

Apimdavo didžiulė baimė, krūtinę ir pečius prislėgdavo tarytum milžiniškas akmuo, tapdavo sunku kvėpuoti, imdavo drebėti rankos, kūną krėsdavo šaltis. Kūno pojūčiai būdavo tokie stiprūs, kad juos iškart sekdavo mintis, jog mirsiu, o tada dar labiau išsigąsdavau ir vemdavau, verkdavau.“

„Atakoms kartojantis, ėmiau prastai miegoti, staigiai krito svoris, todėl skubiai grįžau į Lietuvą ir ėjau pas gydytojus. Pradėjau reguliariai lankytis pas psichoterapeutę, bet būklė vis sunkėjo: dar mažiau miego, daugiau ašarų ir vėmimų, užgulusi krūtinė ir apsunkę pečiai, stiprūs kūno drebuliai.

Tada pirmąsyk išgirdau: „Jums depresija“. Labai nenorėjau vartoti vaistų, man atrodė, kad viską įveiksiu pati, bet galiausia atėjo laikas, kai nebeturėjau jėgų toms atakoms priešintis – man paskyrė raminamuosius, o vėliau ir antidepresantus“, – sunkų laiką prisimena Ieva.

Atkrytis ir atrasti savipagalbos būdai

Moteris pasakoja, kad vaistai padėjo, ir trečiaisiais studijų metais pasijuto žymiai geriau. Tais metais į Glazgą atsikraustė ir Ievos vaikinas. Pagerėjus sveikatai, pasitarusi su gydytoja ji nusprendė vaistų atsisakyti, tačiau praėjus vos dviem mėnesiams gyvenimą vėl ėmė trikdyti stiprus nerimas ir įvairiausios įkyrios mintys. Netruko sugrįžti ir panikos atakos.

Šįkart Ieva išgirdo generalizuoto nerimo sutrikimo diagnozę, tačiau stengėsi apsieiti be vaistų: „Net tris kartus per savaitę lankiau kognityvinę elgesio terapiją, kuri skirta mintis ir psichiką keisti mokantis naujų elgesio būdų.

Ėmiausi daugybės praktikų: meditacijos, relaksacijos, kvėpavimo pratimų, matavau savo nerimo lygį, vedžiau gerų minčių dienoraščius, kūriau sąrašus įrodyti arba paneigti mane kamuojančias mintis, sportavau šešis kartus per savaitę. Visi šie ritualai man buvo terapija, o susitikę su terapeutu aptardavome ne tik juos, bet skirdavome laiką ieškoti patiriamo nerimo priežasčių ir galimybių jį mažinti. Atrodė, kad terapija vyksta visą laiką, kai nemiegu.“

Nepaisant visų pastangų, ketvirtieji studijų metai Ievai buvo patys sunkiausi – ji beveik nebegalėjo valgyti, nes nuo visko pykindavo, ir beveik nebeužmigdavo, todėl psichiatras pasiūlė grįžti prie vaistų. Ieva pasakoja, kad prasta būklė jau pastebimai trukdė ir mokslams, nebepavyko sunkumų nuslėpti ir nuo dėstytojų. Viena jų patarė kreiptis pas universiteto psichologus, o šie patikino, kad net jeigu suprastėtų pažymiai – Ieva gali dėl to nesijaudinti ir jaustis universitete saugi.

Vartodama vaistus, lankydama terapiją ir pasitelkusi įvairius savipagalbos būdus, Ieva pasiekė gerų rezultatų. O baigusi studijas atrado ir kitokio pobūdžio egzistencinę terapiją, kurios filosofinis pamatas padėjo ramiau žiūrėti į nežinią dėl ateities, į gyvenimo pokyčius.

„Iki dabar intensyviai lankau šią terapiją ir turiu kelias man labai padedančias praktikas. Mano ritualų sąraše pirmiausia yra rašymas – rašau, ką jaučiu, ir kodėl. Viską išrašau ir bandau tą jausmą išbūti, išgyventi. Kai daugiau nerimo, rašau kasdien, o šiuo metu rašymo pakanka kelis kartus per savaitę.

Lankydama terapiją atradau, kad labai daug jausmų esu užgniaužusi, nes juos skirstydavau į gerus ir blogus, o tų „blogųjų“, tarp kurių pyktis ir liūdesys, aš neleisdavau sau jausti. Todėl dabar stengiuosi juos priimti ir įsisąmoninti. Taip pat dažnai praktikuoju vadinamąją progresyvią raumenų relaksaciją – tai raumenų įtempimai ir atpalaidavimai, padedantys atlaisvinti kūno įtampą.

Nemokamų pavyzdžių gausu internete. Kaip, beje, ir kvėpavimo praktikų, kurios taip pat man labai padeda. Kai tik sukyla nerimas, tris kartus įkvepiu, užlaikau ir tada šešis kartus iškvepiu. Kartoju, kol pasijuntu geriau. Puiku, kad šį pratimą galiu atlikti bet kur – svečiuose, kelionėje“, – pataria Ieva.

Psichikos sveikatos įkvėptas kūrybinis procesas

Sveikti Ievai padeda ir kūryba, ypač dar studijų metais atrasta kserografijos technika, kai piešiniai apdorojami skeneriu ir vėliau perkeliami ant rūbams siūti skirtų medžiagų. Ši technika Ievą sužavėjo tuo, kad rezultatas visada kitoks, nei galima numanyti.

Taip pat kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, nes padeda pripažinti sau, kad neįmanoma ir nereikia visko sukontroliuoti, kad atsisakius tvirtų nusistatymų, kaip kas turi būti, rezultatas gali maloniai nustebinti.

Kurti printus menininkė visada pradeda apmąstydama žinutę, kurią nori perteikti. Viena iš jos mėgstamiausių – „jausk, ką jauti“ (angl. feel what you feel). Turėdama mintyje konkrečią žinutę, Ieva ją išreiškia piešdama ir tapydama, dėliodama koliažą, o procesą užbaigia naudodama kserografijos techniką.

Gautą rezultatą apdirbus kompiuteriu gaunamas printas, kuris yra asmeninio terapinio proceso rezultatas. Ilgainiui Ieva panoro ir kitiems padėti susikurti savo žinutei vizualizaciją, o bendradarbiaujant su „Depresijos įveikimo centru“ šia tema vedė dirbtuves.

Atpažinti ir įveikti stigmas

Kodėl praėjus tokį sudėtingą kelią, norisi tuo dalintis viešai? – klausiame pašnekovę. Ieva sako pati susidūrusi su stigmomis, arba kitaip – nuostatomis, kurios trukdė sveikti, todėl dabar nori įkvėpti drąsos kitiems: „Kai prieš beveik 6 metus mane ištiko psichikos sveikatos sunkumai, beveik nieko apie tai nežinojau.

Ir nors visą laiką buvau linkusi į nerimą, į slogesnes nuotaikas, tačiau viduje vyravo stiprus įsitikinimas, kad turiu būti laiminga ir tos kitos savo pusės neparodyti. Tai vadinu vidine stigma. O kadangi mano aplinkoje apie psichikos sveikatą niekas nekalbėjo ir tokių patirčių buvo tik viena kita –išorinė stigma pasireikšdavo sunkumus patiriantiems žmonėms klijuojant etiketes: „silpnas“, „nesveikas“, „išprotėjęs“. Dabar situacija pasikeitusi, nemažai žmonių savo sunkumų nebeslepia, aš taip pat noriu prisidėti prie šių stigmų nukarūnavimo“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais gali kamuoti didžiulis vienišumo jausmas – net jei artimiausi žmonės apie tai žino ir atjaučia, tačiau už namų ribų panika niekur nedingsta, ji gali ištikti gatvėje ar paskaitoje, kur pasiguosti ar išsiverkti nėra su kuo. Situaciją dar apsunkina baimė, kad kažkas sužinos, o jei sužino – kaltė, kad teko apkrauti savo bėdomis kitus.

Visgi moteris drąsina: „Sugebėjimas pasidalinti savo išgyvenimais yra be galo išlaisvinantis, todėl svarbu nepasilikti vienam – net jeigu pirmąjį žingsnį žengti būtų labai sunku, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikrai verta.“

Ir nors Ieva šiandien sako neturinti iliuzijos, kad nerimas vieną dieną pradings ir ji bus „išgijusi“, tačiau daug svarbiau, pasak jos, stengtis būti savo pusėje ir su kiekviena diena – džiaugiantis sėkmėmis ir nepasiduodant patyrus nesėkmes, dalinantis sunkumais ir prašant pagalbos – vis labiau save mylėti tokią, kokia yra.

„Visai tai yra mano gyvenimo dalis ir ji neturi kažkur pranykti, kad kurčiau gyvenimą ir būčiau laiminga,“ – apibendrina pasakojimo herojė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.