Prieš metus miręs kompozitorius Faustas Latėnas išpranašavo savo išėjimą

Faustas Latėnas (1956–2020) sugebėjo atspėti savo išėjimą. Ši įžvalga jį pažinojusius žmones iki šiol kankina lyg nenusakoma mįslė, priekaištas ar net kaltė. Kodėl prieš metus kompozitorius, turėjęs begalę kūrybinių planų, iškeliavo palikęs teatrų scenose skambančią savo muziką?

 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT nuotr. 
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT nuotr. 
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT nuotr. 
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT nuotr. 
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
 Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.<br> VVMT ir asmenino archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Oct 29, 2021, 9:36 PM, atnaujinta Oct 30, 2021, 9:26 AM

Kompozitoriaus F.Latėno kurta muzika įtikdavo tokiems grandams kaip šviesaus atminimo teatro metras Eimuntas Nekrošius (1952–2018) ar Rimas Tuminas (69 m.).

Kai Faustas grįždavo iš Maskvos, kur J.Vachtangovo teatre jau dešimtmetį dirbo su jo meno vadovu R.Tuminu, dažnas jo klausinėdavo, kaip laikosi onkologinės ligos užkluptas režisierius, kaip jo sveikata.

Kartą prieš kelerius metus Faustas nei iš šio, nei iš to atšovė: „Aš, o ne Rimas, išeisiu pirmas.“ Tada į šiuos kompozitoriaus žodžius niekas nekreipė dėmesio, kol jo paties sau taikytos makabriškos pranašystės išsipildė. Pernai lapkričio 3-iąją visą Lietuvą sukrėtė žinia – amžinybėn iškeliavo F.Latėnas.

R.Tuminas buvo išvykęs gydytis į Vokietiją. Pandemijos užkardos sutrukdė jam atvažiuot į Vilnių palydėti Fausto į paskutinę kelionę. Prie jo kapo, sukaustytas sielvarto, stovėjo tik vienas legendinės teatro trijulės narys – dailininkas ir scenografas Adomas Jacovskis.

Lapkričio 8-ąją J.Vachtangovo teatre Maskvoje vyks R.Tumino spektaklio „Karas ir taika“ premjera pagal to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romaną. Pirmą kartą režisierius dirbo be savo ištikimo draugo F.Latėno, bet jo garbei panaudojo dalį muzikos, kurios Faustas nesuspėjo iki galo sukurti praėjusių metų rudenį pradėtam statyti spektakliui.

R.Tuminas, pagerbdamas F.Latėno atminimą, norėjo papasakoti, kaip sekėsi dirbti be Fausto, kuris kaip angelas sargas tyliai sėdėdavo salėje kiekvieno spektaklio pastatymo metu, visose repeticijose ir, žinoma, prieš premjeras. Tačiau pastaruoju metu vėl sušlubavo režisieriaus sveikata ir atsidūręs vienoje Maskvos ligoninėje telefonu jis pasakė tik kelis žodžius: „Man labai sunku kalbėti.“

R.Tuminui sunku kalbėti ne tik dėl širdgėlos prieš metus netekus bendražygio, bet ir fiziškai dėl jam taikomų gydymo procedūrų.

Nors po Fausto išėjimo jau praėjo metai, iškilaus kompozitoriaus Eduardo Balsio (1919–1984), pas kurį jis mokėsi, sūnus Audrius Balsys (61 m.) taip pat negali susitaikyti su draugo netektimi. Su Faustu jie draugavo ir įrašinėjo muziką daugiau nei keturiasdešimt metų.

„Neįsisąmoninu to, kad Fausto nebėra. Iki šiol jaučiuosi taip, lyg tektų mokytis vaikščioti iš naujo“, – prisipažino A.Balsys.

Su Faustu jis susipažino studijuodamas kompoziciją tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabartinė Muzikos ir teatro akademija).

„Nuo pat jaunystės Fausto muzika būdavo ypatinga. Tuo metu buvo madinga paruošti fortepijonus naudojant varžtus ar kokius kitus daiktus. Faustas buvo atradęs, kad fortepijonas skamba ypatingai, kai tarp jo stygų įkišamos plastikinės šukos.

Grojant tos šukos iššokdavo, o aš koncertų metu būdavau tas šukininkas, kuris privalėdavo šukas gaudyti ir vėl įdėti atgal. Tuos Fausto kūrinius grodavo mano sesuo Dalia – jie buvo kurso draugai“, – prisiminė A.Balsys.

Artimiau su Faustu A.Balsys susidraugavo po skyrybų su žmona: „Jis, būdamas už mane vyresnis, jau turėjo panašios patirties, todėl guosdamasis jo klausiau, kaip išgyventi tą sunkų laiką, ar tokie išgyvenimai greitai praeina, o gal bandyti žmoną susigrąžinti?“

Pirmąjį Fausto muzikos įrašą Vilniaus „Lėlės“ teatro spektakliui „Cirkas yra cirkas“ A.Balsys padarė per savo dvidešimt antrąjį gimtadienį. Kažkoks muzikantas tada grojo tūba, o jis – fortepijonu: „Atrodė, kad tik linksminamės, bet išėjo puiki muzika. Faustas buvo patenkintas. Taip tapau Fausto gerbėju, o sukurdavo jis daug. Gal kiekvieną savaitę po kelis kūrinius.“

Prisimindamas Fausto studijas A.Balsys negali pamiršti, kaip jo tėvas išgyvendavo draugo chuliganiškus kompozicijos bandymus: „Mano tėtis sugebėdavo kiekviename studente įžvelgti tai, ką jis turi ypatinga, o Faustą nepaprastai vertino. Tėtis visą gyvenimą buvo santūrus, bet kartą iš Konservatorijos grįžo labai linksmas. Kai paklausiau, kas atsitiko, paatviravo turėjęs įdomią kūrinio idėją, bet atidavęs ją vienam gabiam savo studentui.

Išgirdęs Fausto sonatą violončelei, kai per stygas tiesiog važinėjama, iš karto supratau, kad tai – ne jo savarankiškas darbas, kad jam padėjusi meistro ranka. Mano tėtis Faustą mylėjo kaip savo tikrą vaiką, kuris buvo neklaužada. Išgyvendavo dėl jo juokų ar chuliganiško elgesio, nes muzika abiem buvo šventas dalykas.“

Faustui, kaip ir visiems kūrėjams, reikėjo dėmesio bei pripažinimo. A.Balsys buvo iš tų draugų, su kuriuo kompozitorius paatviraudavo apie kūrybą.

„Faustas visada siekdavo dirbti su geriausiais režisieriais, geriausiais muzikantais ar kitų sričių profesionalais. Bet kartą atėjo į studiją ir pasakė, kad kurs himną kažkokiam provincijos miesteliui, – prisiminė A.Balsys. – Kai suabejojau, ar jam verta imtis tokio darbo, jis mestelėjo: „Džiaugsis gi žmonės!“

***

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.