Savo patirtimi ir gyvenimo detalėmis sunkiasvores transporto priemones vairuojanti moteris mielai dalijasi socialiniuose tinkluose. Ir už tai kartais sulaukia neigiamų ir pavydžių reakcijų.
Neseniai grįžusi į Lietuvą atostogų emigrantė lapkričio 4 d., ketvirtadienį, Jonavoje, bare „Pavėsis“ buvo sumušta trijų verslininkėmis prisistačiusių agresyvių moterų, kuomet savo gerbėjams darė tiesioginę transliaciją.
Apie tai feisbuke Lina rašė: „Myliu Lietuvą, ypač Jonavą. Grįžau šiandien į Lietuvą, išėjau pasižmonėti į miestą. Bet Jonavoj, „Pavėsio“ bare mane sudaužė 3 mergos už tai, kad kalbėjau su kamera, vot tak vot. Myliu Lietuvą, bet Norvegijoj gyvent saugiau....“ Moteris įkėlė ir išrautų plaukų kuokšto nuotrauką.
Vairuoti išmoko devynerių
Seniau moteris dirbo Lietuvos kariuomenėje, iš ten išėjo dėl meilės, o po skyrybų tapo vairuotoja ir tuo yra labai patenkinta.
Vežiodama keleivius maršrutiniu autobusu po Stavangerio miestą ir apylinkes Lina grožisi kalnais, fiordais, jūra ir kitais puikiais vaizdais. Tiesa, emigruoti ji visai nenorėjo – buvo nusiteikusi likti Lietuvoje. Kai pandemija atėmė iš jos mylimą ekskursijų autobuso vairuotojos darbą, bandė gimtinėje tapti vilkiko vairuotoja bei taksiste, bet šie pasirinkimai nepasiteisino. Kai pasitaikė geras darbo pasiūlymas užsienyje, labai dvejojo, bet galiausiai ryžosi išvykti.
Lina jaučiasi gimusi vairuoti. Ji augo kaime, tėtis buvo ūkininkas ir ji, jau būdama 9 m., mokėjo vairuoti traktorių. „Tėtis mane mokė to paties, ko ir vyresnįjį brolį – mūsų amžiaus skirtumas buvo nedidelis, 1,5 m., tad gal jis įsivaizdavo, kad turi du sūnus. Mama mėgindavo sakyti, kad mergaitei traktorių vairuoti netinka, bet, kadangi ir aš pati labai to norėjau, jos balsas likdavo neišgirstas“, – pasakojo humoro jausmo nestokojanti pašnekovė.
Būdama trylikos, ji išmoko vairuoti lengvąjį automobilį ir laukė nesulaukė aštuoniolikos, kai jau galės tą daryti oficialiai.
Po mokyklos tapo Lietuvos kariuomenės savanore, nes norėjo išmokti šaudyti. Vėliau, kai buvo leista moterims taip pat, kaip vyrams, dirbti kariuomenėje, ten ir įsidabino. Irgi daug vairuodavo. „Ten pamačiau didelį sunkvežimį „Magirusą“, na, tokį didelį vokišką „Kamazą“, kurį tiesiog įsimylėjau. Pasakiau viršininkui, kad labai noriu jį vairuoti, ir jis pasakė, kad galėsiu, jei gausiu C kategorijos teises. Kadangi teises atnešiau, jis neturėjo kur trauktis ir sunkvežimį man davė, be to, tada teko vairuoti ir šarvuočius, ir kitą techniką“, – pasakojo Lina.
Kartą ji su kariuomenės atstovais vyko į piligrimę kelionę į Lurdą (Prancūzija). „Ten autobusu siauru vingiuotu keliuku kilome į kalną. Pamačiau, kad autobusą vairuoja moteris, ir pamaniau: „Jei ji gali, galėsiu ir aš!“ Lietuvoje nuėjau laikyti D kategorijos teisių – neturėjau jokių konkrečių su tuo susijusių planų, tačiau norėjau sau įrodyti, kad sugebėsiu“, – pasakojo blondinė.
Netrukus po to, prieš maždaug penkerius metus, darbą kariuomenėje ji metė. Susirado draugą, lietuvį, gyvenusį Norvegijoje, ir kai tas griežtai pareiškė: „Arba kariuomenė, arba aš“ (norėjo, kad Lina mestų darbą ir atvyktų gyventi pas jį) – ir ji pasirinko meilę.
Tačiau įsikūrus Norvegijoje paaiškėjo, kad mylimasis labai jau mėgsta kelti panašaus stiliaus ultimatumus, jis vis pareikšdavo: „arba draugė, arba aš“ ir pan., tad Linos tokie santykiai nebetenkino.
Ji liko ir be draugo, ir be darbo, tačiau nosies nenukabino. Grįžusi į Lietuvą paskambino buvusiam kolegai iš kariuomenės, tuo metu dirbusiam turistinėje įmonėje, ir paklausė, kokie keliami reikalavimai autobusų varuotojams, kaip viskas vyksta. Išgirdo, kad reikia vairavimo teisių, anglų kalbos žinių, mokėjimo bendrauti su žmonėmis, ir galima dirbti.
Lina visus reikalavimus atitiko, tad kreipėsi bičiulio nurodytu el.paštu, laiške papasakojo apie save, parašė, kad labai labai nori tokio darbo – ir buvo priimta.
Svajonių darbas truko dvejus metus
„Tai tikrai buvo mano svajonių darbas. Važinėdavau sau po įvairias Pabaltijo, Skandinavijos ir Europos šalis, gyvendavau viešbučiuose, valgydavau jų restoranuose – nei tvarkytis, nei gaminti nereikėjo, kai tik netingėdavau, eidavau kartu su turistų grupėmis į lankytinus objektus ir net už bilietus nemokėdavau“, – džiugiai atsiminė Lina.
Pridūrė, kad su savo viršininku puikiai sutarė, tad yra buvę ir taip, kad jam pusiau juokais, pusiau rimtai pasakydavo, kad jos įdegis jau nublukęs, norėtųsi jį atnaujinti – ir netrukus gaudavo maršrutą, vežantį turistus į Kroatiją, kur nemažą laiko dalį galėdavo tiesiog gulėti prie jūros.
Šie smagumai tęsėsi dvejus metus – tada prasidėjo koronaviruso pandemija ir apie turistines keliones visi užmiršo.
Lina netinginiavo – įsidarbino vilkiko vairuotoja ir vežiojo krovinius po įvairias Europos šalis. Pats vairavimas jos labai negąsdino. „Tik Italijos kalnuose būdavo sudėtinga, pasitaikydavo, kad važiuoji per kalnus ir kelias vis siaurėja, šakos vis žemėja, jau ir per priekabą braukia, tad baisu, jog įstrigsi... Visgi šiaip taip pralįsdavau“, – pasakojo Lina.
Kiti vairuotojai, pasak jos, būdavo pakankamai geranoriški, stovėjimo aikštelėse vakarais, kai trūksta vietų, dar ir parodydavo, kur pastatyti vilkiką. Siūlydavosi pavaišinti savais, kaukazietiškais ar gruziniškais, patiekalais, bet nesikabinėjo ir į kabiną nesibrovė. Ir visi būdavo labai nustebę – ką žavi blondinė tokiame darbe veikia?
Dar vienas Linos minimas šio darbo pliusas – kai filmuodavo savo darbo su vilkiku kasdienybę, jos filmukai „Youtube“ kanale sulaukdavo daug peržiūrų.
Tačiau būta ir esminių minusų – tekdavo išlieti daug prakaito, kraunant ir tvirtinant krovinius priekaboje, tad jau nebegalėjo sėdėti tvarkinga, pasidažiusi ir su kaklaraščiu, kaip turistiname autobuse, o uždirbdavo gerokai mažiau – 1200 Eur, tad netrukus darbą metė.
Tada mėgino tapti taksiste, bet čia uždarbis pasirodė išvis apgailėtinas – didžiąją jo dalį tekdavo atiduoti už automobilio nuomą, programėlę ir kurą (gal darbas ir būtų pasiteisinęs, jei būtų turėjusi savo automobilį ir galimybę gauti pigesnio kuro). Tiesa, Linai labai patikdavo bendrauti su keliaiviais. Kartais pasisiūlydavo pavežti nemokamai, jei jie papasakos kokių įdomių istorijų jos „Youtube“ kanalui, ir šie mielai sutikdavo.
Visgi pašnekovė dairėsi geriau apmokamo darbo ir pamatė pasiūlymą autobusų vairuotojams Norvegijoje. Paskambino, vedama smalsumo, ir jai pasakė, kad ją įtraukia į norinčiųjų sąrašus. Vėliau pranešė, kad reikės mokytis norvegų kalbos, ir Lina atsakė, kad to daryti negalės, nes važinėja vilkiku po Europą, o ir apskritai į Norvegiją ji nenori. Visgi vėliau ją įdarbintojai įkalbėjo dalyvauti atrankiniame darbo pokalbyje, ir ji buvo priimta.
„Negi šita boba mus veš?“
Darbo sąlygos Norvegijoje, pasak Linos, itin geros, dėl to ji jaučiasi ramiai ir saugiai: nieko baisaus ir tuomet, jei pavėluosi į darbą ar autobusas suges. Darbdaviai visuomet savo darbuotojus palaiko ir sako, kad jei šiandien kažkas nepasisekė, rytoj bus geriau. O darbo diena trunka vos 6-7 val., tad kartais, rodos, dar visai nedaug važiavo, o jau metas namo.
„Norvegija mane pakerėjo savo grožiu ir visišku streso darbe nebuvimu. Kai vairuodavau ekskursijų autobusą, nors buvo labai smagu, streso netrūkdavo: tai kažkur vėluoji, tai nerandi vietos, kur pastatyti autobusą prie lankytino objekto, o juk yra vairuotojo kortelė, kurioje matai, kad laikas, kai dar gali vairuot, jau tuoj tuoj baigsis...“, – prisiminė ji.
Na, o kaip žmonės reaguoja į autobusą ar net vilkiką vairuojančią moterį? „Tik lietuvius tokie dalykai kažkodėl vis dar stebina. Norvegijoje, jei pamatai traktorių, didelė tikimybė, kad už vairo sėdės jauna daili mergina, o autobusuose ir „furose“ vos ne pusė vairuotojų – moterys. Čia tai visiškai normalu, juk jos gali vairuoti lygiai taip pat, kaip vyrai. Dažnai moterims sėkmingai vairuoti trukdo baimė, bet su ja susitvarkius, viskas būna gerai“, – drąsino pašnekovė.
Būtent iš lietuvių ji ir yra sulaukusi neigiamų komentarų – ne vieną kartą ekskursijų autobuse girdėjo: „Negi šita boba mus visur ir veš?“ ar kiek švelnesnį burbėjimą. Sykį ir viena gidė ją pusę kelio ignoravo, matyt, buvo nusiteikusi bičiuliautis su dviem vairuotojais vyrais.
Vilkikų vairuotojai lietuviai ją yra pavadinę dar bjauresniais žodžiais nei „boba“, neva, ko šita čia lenda į vyrų teritoriją. Kiti, nors ir nieko nesakydavo, rodos, žūrėdavo į ją su panieka. Tiesa, pasitaikydavo ir normalių lietuvių „furistų“.
Vyras tik trukdytų
Linai smagu kelti filmukus į „Youtube“, į savo kanalą „LinaChaLeila“ – ten žmonės geranoriški, pagiria, paskatina filmuoti daugiau, o jei neįdomu – nežiūri, ir tiek. O štai kai keldavo vaizdus į feisbuką, vis pasitaikydavo tokių, kokie norėdavo sukritikuoti ir įgelti.
Lina savikritiškai pasakojo: „“Youtube“ – tai ideali vieta tiems, kurie neturi ypatingų talentų, bet nori sulaukti dėmesio. Taip, aš tokia esu – dar darželyje braudavaus į priekį, kad tik daugiau dėmesio sulaukčiau, o svečiams atėjus verždavaus ant kėdės jiems kažką deklamuoti ar dainuoti. Dabar to dėmesio gaunu ir net šiek tiek iš to uždirbu – ne kažin kiek, bet smagu kas mėnesį sulaukt papildomo pinigų pervedimo. Be to, aš esu savanaudė, mėgstu paplepėti, o klausytis pašnekovo – nelabai, tad ir dėl to „Youtube“ man puikiai tinka.“
Gal internete arba tarp nepiktų vairuotojų Lina susirado naują draugą? Ji patikino: „To visai nenoriu. Tik neseniai pamilau save ir pradėjau puikiai jaustis pati su savimi – seniau atrodžiau sau tai stora, tai negraži, tai dar kažkokia. Dabar pagaliau jaučiuosi puikiai ir vyro visai netrūksta – reiktų prie jo derintis, klausytis jo zyzimo – kam man to reikia?“
