Margarita pripažįsta, kad dar mokyklos laikais buvo iš putlesnių vaikų, tačiau ji šoko, nestokojo energijos ir dėl svorio labai nesuko galvos. Visgi ypač daug jo priaugo augindama savo vaikus, dvynius berniuką ir mergaitę, kuriems dabar jau 14 m.
Kai dvynukai buvo maži, mama juos žindė pati, užtat jautėsi nusipelniusi pasilepinti – vienu prisėdimu galėjo sukirsti nemažą dubenį riešutų, padorų gabalą chalvos ar porą bandelių. Ir pradėjusi vaikams gaminti maistą, tai, kas likdavo nuo jų, suvalgydavo pati – negi išmes į šiukšliadėžę.
162 cm ūgio moters svoris netrukus perkopė per 100 kg ribą ir pasiekė rekordą – 106 kg. Maždaug toks jis laikėsi keletą metų.
„Judėjau tikrai nemažai, su dvynukais buvo ką veikti, bet to neužteko. Ilgą laiką sakiau sau, kad dėl didėjančio svorio bus kalta kažkokia liga – vaikščiojau pas gydytojus, dariausi įvairius tyrimus, bet nieko blogo jie nerado, tad galiausiai turėjau pripažinti, jog dėl per didelio svorio kalta esu aš pati“, – sakė Margarita.
Kurį laiką moteris dar dvejojo, ką daryti – dietos ją gąsdino, kartą gyvenime pabandė laikytis grikių dietos, tačiau nieko iš to neišėjo. Bet jautė, kad kažko imtis tikrai reikia.
Išsijudinti padėjo internete aptikta mankštos programa, skirta svoriui mesti. „Jos esmė – kiekvieną vakarą iki 22 val. namie padaryti tam tikrus pratimus (pirmą kartą juos padaryti man užtruko 38 min., įgudus tam pakakdavo 20 min.), ir tada treneriui parašyti žinutę, kad juos atlikai. Suprantama, jei nebūtum atlikęs, niekas to nesužinotų, bet pagalvodavau, kad pamelavusi būčiau visiška nevykėlė. Tad svorį mesti man padėjo ne dietos, o sąžinės graužatis“, – prisiminė moteris.
Sportuodama ji stengėsi ir mažiau valgyti. Bet griežtų reikalavimų sau nekėlė – žinojo, kad jei pasakys sau, kad nevalia valgyti po 18 val., neištvers, užtat nusiteikė, kad reikia nevalgyti po 21 val., ir tai jau buvo pasiekimas – juk seniau vis pakramsnodavo prieš miegą. Žinojo, kad nepavyks visiškai atsisakyti ir mėgstamų bandelių, bet mėgindavo su savimi sutarti, kad vietoj dviejų užteks vienos, o gal tik pusės.
Ir to pakako – pirmą mėnesį numetė 8 kg, ir tai buvo didžiulis postūmis judėti pirmyn.
„Padedama tos sąžinės graužaties, per pirmuosius metus numečiau 16 kg ir tuo labai džiaugiausi. Be to, kilo noras save stebėti bei domėtis produktų maistine verte. Ir dabar pagalvoju apie tai, ką deduosi į burną, galbūt vertėtų pasirinkti ką sveikesnio, nors griežtai savęs neriboju. Kai labai noriu kruasano – tokio riebaus riebaus, su migdolų kremu, o gal su karamele – tai jį ir suvalgau, nieko dėl to nenutiks. Bet visgi smagu matyti, kad galiu kokią savaitę, o gal ir dvi ar tris, kuo puikiausiai gyventi be tų kruasanų“, – pastebėjo Margarita.
Pajutusi azartą, sykį išmėgino ir protarpinį badavimą, tačiau nieko gero neišėjo – pasijuto patinusi, matyt, organizme kaupėsi skysčiai, ir net priaugo 5 kg. Moteris tiki, kad kai kam ta sistema puikiai tinka, bet tikrai ne jai.
Jai, kaip jau įsitikino, svarbu kuo daugiau judėti, na, ir nepiktnaudžiauti chalva bei kitu nelabai naudingu maistu. Ir dar viena svarbi taisyklė – net jeigu susikaupę daug darbų, reikia eiti miegoti 22 val.
Dabar moteris sveria apie 80 kg – pajuokauja, kad jai labiau tiktų 68 kg, bet neblogai jaučiasi ir dabar, svarbiausia, kad nebekamuoja nugaros ir sąnarių skausmai, o judėdama nesijaučia „apkrauta“.
Margarita gali stadione bėgioti ar kaboti ant skersinio, nenusileisdama savo mokiniams, ir mielai tą daro. „Taip, lenktyniaudama su vaikais, aš noriu laimėti, kaip ir jie – tada jie matys, kad yra kur pasitempti, o aš būsiu autoritetas. Ir, žinoma, jiems smagu varžytis su mokytoju, kaip su sau lygiu. Kartą kamuolys įlėkė į medį, aš ten įlipau ir jį nukėliau – tikrai užsidėjau pliusą“, – nusišypsojo pašnekovė.
Darbą keisti paskatino šešiametės klausimas
Entuziastingoji mokytoja pagal šią specialybę dirbo ne visuomet. Jaunystėje ja tapti tikrai norėjo. Panevėžyje baigusi vidurinę, įstojo studijuoti pradinio ugdymo pedagogikos Šiauliuose ir šiek tiek padirbėjo mokykloje.
Bet tada jai mokslai nelabai rūpėjo, o vaikai mokykloje daug šūkavo, tad trečiame kurse studijas metė ir išvyko ieškoti laimės į Vilnių, kur jau buvo išsikraustę nemažai jos draugų.
Laimę lyg ir rado – kurį laiką sėkmingai dirbo vadybininke baldų prekybos įmonėje, sutiko būsimą vyrą, susilaukė atžalų.
Kai grįžo į darbą, paauginusi vaikučius, šie netrukus susirgo. Darbe moteris pasiprašė vieno laisvadienio (vėliau vaikais jau būtų galėjęs pasirūpinti vyras) – ir išgirdo, kad reikia apsispręsti, kas jai svarbiau – darbas ar vaikai. Suprato, kad ilgai ten neišdirbs, ir po 3 mėn. iš darbo išėjo.
Tada išbandė save įvairiose srityse – dirbo gėlių salone pas bičiulį, vėliau įkūrė savo gėlių saloną, bet tas netrukus bankrutavo. Tuomet ėmėsi įvairių renginių bei stovyklų vaikams organizavimo.
Viskas pasikeitė, kai jos dvyniams buvo šešeri. „Vaikai darželyje mokėsi apie profesijas, o namie dukra prie manęs priėjo ir paklausė, kuo aš svajojau būti seniau. Atsakiau, kad mokytoja. Dukra paklausė: „Tai kodėl nesi?“ ir nuėjo sau, o aš sėdėjau ir galvojau: tikrai, bet kodėl nesu? Taip galvojau gal valandą, o tada sėdau prie kompiuterio ieškoti, kur galima paduoti dokumentus pedagogikos studijoms“, – atsiminė Margarita.
Patiko mokiniams, bet ne vadovybei
Taip 2013 m. ji grįžo prie mokslų, o netrukus, kadangi pradinių klasių mokytojų ir tada trūko, pradėjo ir dirbti. Su vaikais ir su mokinių tėvais puikiai sutarė, o su mokyklos administracija – nelabai.
„Toks jau esu žmogus, kad sakau tai, ką galvoju, ir darau tai, kas man atrodo teisinga. Pavyzdžiui, administracija paskelbė rinkliavą klasių atnaujinimui – pagal įstatymus tėvai pinigų mokėti neprivalo, jie gali tą daryti savanoriškai. Taip jiems susirinkime ir pasakiau – tie, kurie nori, gali prisidėti. O vėliau iš vadovybės sulaukiau priekaištų, kad nesurinkau pageidaujamos sumos...“
Be to, mokytoja su savo klasės vaikais apie viską daug kalbėdavosi ir šie jos pamokų metų klausėsi – toks buvo jų susitarimas. Tačiau kiti mokytojai, linkę su vaikais bendrauti griežčiau, ėmė piktintis tuo, kad ta klasė visai nevaldoma.
Žodžiu, po bandomajo laikotarpio sutartis su mokytoja Margarita nebuvo pratęsta. Panašiai baigėsi ir jos karjera kitoje valstybinėje mokykloje. O štai privačioje mokykloje sekėsi geriau – ten dirbo ketverius metus, bet vėliau pasuko kitu keliu.
Svarbu atliepti kiekvieno poreikius
Turbūt nieko nuostabaus, kad „nepatogią“ mokytoja traukė „nepatogūs“ vakai – tokie, kuriuos kiti laikė niekam tikusiais ir trukdančiais visos klasės darbą. Margarita su jais daug bendraudavo – ji įsitikinusi, kad pasistengus galima prie bet kurio vaiko prieiti ir rasti bendrą kalbą, o tada sutarti, kad jis tinkamai elgtųsi ir rimčiau kibtų į mokslus.
Galiausiai 2020 m. Margarita ryžosi įkurti savo privačią mokyklą – tokią, kurioje gerai jaustųsi visi vaikai, įskaitant tuos, kuriuos kai kas laiko niekur nepritampančiais.
Dabar „Varnų sala“ skaičiuoja jau antrus mokslo metus. Joje jungtinėse klasėse mokosi ir priešmokyklinukai bei pradinukai, ir vyresni vaikai iki pat aštuntos klasės. Mokytoja tikina, kad tikrai su visais pavyksta bendrą kalbą, nors tai ir užtrunka.
„Mūsų mokyklos tikslas – tinkamai atliepti kiekvieno vaiko poreikius ir pasiekti, kad kiekvienas jaustųsi saugus. Taip, pirmąjį mėnesį mes daugiau kalbėjomės nei mokėmės. Tačiau, kai atmosfera tampa gera, mokyklinę programą pasivyti ir išmokti viską, ko reikalaujama, nėra sudėtinga.
Tiesiog jei pertraukos metu įvyks kivirčas, o pamokos metu mokytojas reikalaus vykdyti programą, vaikai vis tiek galvos ne apie mokslus, o apie tai, kas nutiko. Ir jeigu mokinukas pameta kokį jam svarbų daiktą – kiti gal sakys, kad tai smulkmena, kad negalima dėl to gaišti pamokos, bet juk jam tai gali būti didžiausia dienos tragedija. Taigi mes verčiau pirmiausia išsiaiškiname, kas mums aktualu, o jau tada einame prie akademinių dalykų“, – aiškino mokytoja.
Ir jei koks vaikas mokytoją pavadina „višta“ ar dar kokiu netinkamu žodžiu, ji nepyksta – supranta, kad jis nori išlieti savo emocijas ir kitaip nemoka to padaryti. Tačiau verta padiskutuoti apie tai, kaip derėtų vieniems į kitus kreiptis.
Yra ir vaikų, kurie jau buvo pakeitę kelias mokyklas, nes niekur nepritapo, o štai „Varnų saloje“ jie pasijuto gerai. Tik tam reikia nemažų pedagogų pastangų bei pajėgų.
Margarita pripažino, kad atliepti kiekvieno mokinio poreikius nėra lengva, bet įmanoma. Darbe ji pavargsta, bet matydama, kaip vaikai atsiskleidžia, jaučia džiaugsmą. Ir, svarbiausia, čia ji jaučiasi savo vietoje.
Savi vaikai mokytojos neklauso
O kaip entuziastingajai mokytojai sekasi sutarti su dvynukais paaugliais? Ji prisipažino, kad didžioji paauglystės krizė ją užklupo per pandemiją – trylikamečiams nuotolinis mokymasis visai nepatiko, jie neturėjo motyvacijos mokytis, na, o kai mama paragindavo, tai ir durimis trinkteldavo, ir griežtai jai atsikirsdavo.
Dabar situacija jau geresnė, vaikai tapo sukalbamesni. Beje, jie paskui mamą atsekė į „Varnų salos“ mokyklą, kurioje ir baigs aštuntą klasę.
Margarita, suprantama, ir su savo dvyniais bando daug pedagogiškai kalbėtis, nors ir ne visuomet pavyksta sutarti. „Pavyzdžiui, vis paruošiu vaikams naminių koldūnų, kuriuos jie labai mėgsta. Kartą pasikviečiau sūnų ir jam parodžiau, kaip reikia užvirinti vandenį, pasūdyti, sumesti koldūnus. O tas kad pasipiktino: „Mama, betgi tu mane mokai gaminti valgį!“ Na, bet gal kada, kai labai norės, koldūnų išsivirs...“ – nusišypsojo Margarita.
