Nuo Vilniaus iki Paryžiaus ir nuo Vilniaus iki Biržų – panašių kelionių dviračiu geografija labiau tiktų plento lenktynininkui, o ne fotografui.
Bet, atrodo, iš Biržų kilusiam, tačiau jau 30 metų vilniečiu save vadinančiam R.Danisevičiui dviratis irgi tapo geriausiu gyvenimo palydovu.
Neklystu. Mat sugalvojęs surengti gimtinėje fotografijų parodą R.Danisevičius pirmiausia parodė nuotraukas, kuriose įamžintas dviratis, kurį mynė būdamas penkiolikametis. O šalia nuotrauka, kur įamžintas kur kas modernesnis dviratis. Juo Ramūnas kasdien mina dabar.
„Lietuvos ryto“ redakcijoje jau daugiau nei dešimtmetį dirbantis fotografas kasdien nuvažiuoja apie 30 kilometrų, o per metus, jei žiema pasitaiko be didelių pūgų ir ledo, įveikia net apie 12 tūkstančių kilometrų.
Sulaukęs atostogų nuo Vilniaus iki savo vaikystės miesto Biržų dviračiu jis numina per dieną – daugiau kaip 200 kilometrų, nes maršrutas vingiuoja ne greitkeliu, o per Paberžę, Molėtus, Anykščius ir Kupiškį.
Jam ši kelionė yra svarbi kaip piligrimui, ieškančiam dvasinės ramybės. Tą dieną fotografas keliasi apie 3 valandą ryto. Laimė, jei būna palankus vėjas, nes minant dviratį pavėjui mažiau vargo.
Tai, kas vyksta pavėjui, sugulė ir jo fotodarbuose apie Biržus. Ta pati vieta ir tas pats herojus anksčiau ir dabar. Tai pasakojimas apie laiką ir žmones, kurie atsidūrė toje pačioje vietoje po daugelio metų.
R.Danisevičiaus tiek ankstesnės, tiek dabartinės nuotraukos, kurias skiria nemažas laiko tarpas, darytos juostiniu fotoaparatu – specialiai ta pačia technologija.
Vienoje jų fotoaparatą laiko jaunas vaikinas, tinkantis fotografui į sūnus. Iš tiesų tai jo paties autoportretas, kai Ramūnas dar buvo paauglys. Tokiu pat rakursu jis įsiamžino ir šią vasarą.
Fotografas jau penkiolika metų kasmet per atostogas leidžiasi dviračiu į tolimą kelionę.
„Prieš kelionę pasižiūriu vėjo kryptį, nes jei teks minti pedalus prieš vėją, nebus gerai. „Pavėjui“ – taip vadinasi ir naujausia mano paroda, kuri Biržų galerijoje „Portfolio“ veiks nuo lapkričio 25 dienos“, – sakė fotografas.
Šią vasarą apsilankęs Biržuose jis susimąstė, ką daryti su dar mokykloje sukauptais negatyvais. Jie buvo sudėti į dėžes. Nupūtęs dulkes Ramūnas rado tikrą lobį.
„Daug ką nuskenavau, kai kas buvo gerai padaryta, kilo pagunda vėl pakartoti kadrus tokioje pačioje vietoje ir su tais pačiais veikėjais“, – idėją atskleidė R.Danisevičius.
Nuotraukų herojai yra jam gerai pažįstami žmonės – klasės draugai, Biržų mokytojai. Sutikęs buvusią lietuvių kalbos mokytoją Irutę Varzienę R.Danisevičius paprašė padėti surasti pedagogus, kuriuos fotografavo dar būdamas moksleivis.
Visi kalbintieji sutiko ateiti. Juos Ramūnui pavyko įamžinti toje pačioje vietoje, kur pirmieji kadrai buvo daryti dar būnant moksleiviu.
„Turiu atsiprašyti tų brangių žmonių, kurie nepakliuvo į šią fotosesiją, nes jų neradau dėl įvairių priežasčių ir negalėjau pakviesti“, – apgailestavo fotografas.
Kai kurie pedagogai Ramūnui pasirodė niekuo nepasikeitę, tarsi būtų atsparūs laikui. Tačiau kai kuriuos savo klasės draugus jis atpažino tik iš balso ar eisenos.
Tarp buvusių fotografo pedagogų yra ir anglų kalbos mokytojas vertėjas Povilas Gasiulis, kuris dar sovietiniais laikais, 1966-aisiais, išvertė į lietuvių kalbą kultinį JAV rašytojo Jerome’o Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“.
Tarp nuotraukų atsirado ir Biržų rajone, Klausučiuose, gyvenanti R.Danisevičiaus 76 metų mama Aldona, papozavusi prie dviračio, kuriuo pas ją visuomet atvyksta sūnus.
„Pas savo mamą visą laiką minu dviračiu. Bet ne visada ji būna patenkinta mano žygiu.
Kai pirmą kartą iš Vilniaus į Biržus atvažiavau dviračiu, ji tik pasukiojo pirštu smilkinį ir leido man suprasti, kad elgiuosi kaip beprotis. Tačiau grįždamas į Vilnių minu tik iki Šiaulių, o tada dviratį keliu į traukinį ir pasiekiu sostinę“, – pasakojo fotografas.
Dėl kelionės dviračiu būna ir nesusipratimų. Kartą R.Danisevičiui bare atsisakė įpilti bokalą alaus, nes nuo vėjo jo plaukai buvo taip pasišiaušę, kad jis atrodė tarytum gerai įkaušęs.
Jei ne dviratis, paroda apie Biržus ir jo krašto žmones tikriausiai nebūtų paruošta, nes R.Danisevičius neturi vairuotojo pažymėjimo ir neįsigijo automobilio. Patogiausia susisiekimo priemone jam taip ir liko dviratis.
Ne tik bendraamžiai ir mokytojai, bet ir iš šio krašto kilusios legendos jam yra svarbios. Viena jų – sostinėje gyvenusi televizijos režisierė Galina Dauguvietytė (1926–2015), kurią R.Danisevičius yra nekart fotografavęs. Prieš mirtį režisierė prašė nelaidoti jos Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Vykdant G.Dauguvietytės valią jos ir sutuoktinio pelenai buvo palaidoti po plačiašakiu tėviškės klevu Biržų rajone, Dauguviečiuose.
Iš šio kaimo likęs tik viensėdis, čia savo vaikystės dienas leisdavo G.Dauguvietytė. Į Dauguviečius šią vasarą dviračiu užsukęs R.Danisevičius dar kartą atsisveikino su ja, o atminimui liko vaizdas – režisierės amžinojo poilsio vieta.
JAV gyvenusio, bet ryšio su Lietuva nepraradusio avangardinio kino kūrėjo, poeto Jono Meko (1922–2019) portretas – taip pat R.Danisevičiaus kūrinys.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas ir publicistas J.Mekas yra vienas ryškiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, geriausiai žinomas dėl savo kino eksperimentų.
Niujorke mirusio J.Meko valia jo urna su pelenais palaidota Biržų rajone, Semeniškiuose, kuriuose jis gimė. R.Danisevičius nufotografavo ir šią vietą.
Tarp svarbiausių asmenų, kurie Ramūnui padėjo rasti kelią į fotografijos pasaulį, yra Zenonas Meškauskas. Jis mokė ne tik fotografavimo abėcėlės, bet ir to, kaip pasidaryti ryškalus, kaip sverti ir kokiomis proporcijomis maišyti chemines medžiagas.
Dėl šios priežasties R.Danisevičius stengėsi gauti gerus pažymius iš chemijos, o baigdamas vidurinę mokyklą laikė chemijos egzaminą, kuris buvo reikalingas stojant į Vilniaus aukštesniąją technologijos mokyklą.
Tačiau tarp senų dėžių su negatyvais jam vos pavyko rasti anų laikų savo mokytojo nuotrauką. Užsimezgęs ypatingas ryšys tarp mokinio ir mokytojo nenutrūko iki šiol. Tik R.Danisevičius apgailestavo mažai mokytoją fotografavęs.
„Jeigu fotografijos meno mane būtų mokiusi moteris, galbūt dažniau būčiau nukreipęs į ją savo objektyvą“, – juokavo R.Danisevičius.
Jis iki šiol mena spaudoje publikuotą savo pirmąją fotografiją, kurioje buvo įamžintas inkilas. Tuo metu nuotraukos autorius mokėsi šeštoje klasėje. Kai vėliau žurnale „Moksleivis“ R.Danisevičiaus nuotraukoms buvo skirti net du puslapiai, jis jau žinojo, kuo nori būti.
Sostinėje dirbančiam fotografui kelionės dviračiu nėra vien pramoga. Tai ir būdas galynėtis su savimi, noras įrodyti, ką dar sugeba.
2017 metais R.Danisevičius su savo kolega fotografu Sauliumi Žiūra per 20 dienų dviračiu numynė nuo Vilniaus iki Paryžiaus.
Juos užvaldė mintis pakartoti prieškario Vilniaus lenkų fotografų Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių analogišką kelionę į 1937-ųjų Paryžiaus pasaulinę fotografijos parodą.
Tik šių dienų keliautojų tikslas buvo ne paroda Paryžiuje. Kelionę į Prancūziją atspindinčią parodą R.Danisevičius ir S.Žiūra surengė grįžę į Vilnių, Valdovų rūmuose.
Toje kelionėje svilinant karščiui kasdien lietuviai fotografai numindavo po 100 ir daugiau kilometrų – kad pasiekę Paryžių galėtų laiku sėsti į lėktuvą, skraidinantį į Vilnių.
Pasiėmę palapines ir miegmaišius jie miegodavo kempinguose, miškuose, miestuose po atviru dangumi. Iš viso toje kelionėje bičiuliai įveikė 2304 kilometrus.
„Mintis pasiekti dviračiu Paryžių buvo labai drąsi. Jei to nebūtume padarę, tikriausiai gailėtumės, nes bilietai namo jau buvo nupirkti, nebuvo kur trauktis, erzino tik tai, kad reikėdavo kasdien susirinkti savo mantą“, – pasakojo fotografas.
Iki šiol jis nežino recepto, kaip sukurti geriausią kadrą. Dažnai tai būna neplanuota akimirka.
„Baimė ko nors nepražiopsoti labiau būdinga karjeros pradžioje. Kai jaunas žmogus paima į rankas fotoaparatą, neretai elgiasi lyg laikytų automatą „Kalašnikov“ – fiksuoja vaizdą vieną po kito, o vėliau ima mąstyti, ar verta“, – sakė R.Danisevičius.
Instinktas nieko nepraleisti ypač svarbus spaudos fotografo kasdienybėje. Pasitaikydavo atvejų, kai išvydęs ką nors įdomaus, kad ir gatvę šluojantį žmogų, fotografas apgręždavo dviratį ir įamžindavo puikų kadrą.
Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje R.Danisevičius išgarsėjo kaip fotografas, bet liko santūrus, tylus, nemėgo afišuotis. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja I.Varzienė ne tik dėstė Ramūnui gramatiką, bet ir padėjo rasti kelią į literatūros pasaulį.
Ji neslėpė, kad R.Danisevičius iš savo bendraamžių visada išsiskyrė mažakalbyste – rašydavo glaustais sakiniais ir trumpus rašinius.
Į lietuvių kalbos pamokas moksleivis neretai vėluodavo, nes per pertraukas ryškindavo juostas.
„Pavėlavęs jis turėdavo atsisėsti į pirmą suolą, nes kiti suolai jau būdavo užimti. Nulenkęs savo garbanotą galvą Ramūnas tarsi stengdavosi sumažėti iki aguonos grūdelio, nors iš kitų išsiskyrė aukštu ūgiu. Jam būdavo taip nepatogu, kad pavėlavo, jog, rodos, norėjo išnykti“, – prisiminė I.Varzienė.
Rašydama anotaciją savo buvusio mokinio parodai mokytoja džiaugėsi, kad jam pavyko rasti vietą po saule.
Dviratis Eiffelio bokšto Paryžiuje papėdėje ir dviratis gimtinėje, prie Biržų pilies, yra tarsi raktas, atskleidžiantis antrąją fotografo R.Danisevičiaus aistrą – keliones.
Tačiau I.Varzienė įsitikinusi, kad Biržai jos auklėtiniui yra svarbesni nei Paryžius, nes po visų klajonių jis nuolat grįžta namo.
„Man brangi ši paroda, nes Ramūnas niekada nėra kritikavęs, paniekinęs Biržų ar išdidžiai nuo jų nusigręžęs, kaip dabar daug kas mėgsta. Nors sulaukė tarptautinio pripažinimo, pelnė įvairių apdovanojimų, tai šio tylenio nė kiek nepakeitė“, – pasidžiaugė buvusi R.Danisevičiaus lietuvių kalbos mokytoja.
