Garsus vyras eibes tebekrečia net iš aukštybių (11)

Muziejininkė Edita Lansbergienė gyvena mokyklos pastate, kur mokytojavo poetas Kazys Binkis. Ji jaučia, kad pats likimas lėmė jai gyventi su išdaigas krėtusiu garsiu vyru po vienu stogu – tas iš dangaus jai vis akį pamerkia. Ir ne jai vienai! Štai mokytojai kelnes praardė, visą vaikų lenktynių finišą juokais pavertė!..

 Keturvėjininko K.Binkio likimas ir kūryba tarsi savaime tapo Papilyje įsikūrusios E.Lansbergienės gyvenimo dalimi.<br> A.Švelnos nuotr.
 Keturvėjininko K.Binkio likimas ir kūryba tarsi savaime tapo Papilyje įsikūrusios E.Lansbergienės gyvenimo dalimi.<br> A.Švelnos nuotr.
 Buvusios Papilio pradžios mokyklos muziejuje saugoma daug nuotraukų. Bene įdomiausios tos, kuriose K.Binkis su pirmąja žmona Pranute ir su motina.<br> A.Švelnos nuotr.
 Buvusios Papilio pradžios mokyklos muziejuje saugoma daug nuotraukų. Bene įdomiausios tos, kuriose K.Binkis su pirmąja žmona Pranute ir su motina.<br> A.Švelnos nuotr.
 E.Lansbergienė žavisi maištingu K.Binkio būdu ir nepaprastu jo talentu. Poeto parašytą publicistinę knygelę „Naujojoji Lietuva“ dovanų gavo visi 1938 metais pradžios mokyklą baigę mokiniai.<br> A.Švelnos nuotr.
 E.Lansbergienė žavisi maištingu K.Binkio būdu ir nepaprastu jo talentu. Poeto parašytą publicistinę knygelę „Naujojoji Lietuva“ dovanų gavo visi 1938 metais pradžios mokyklą baigę mokiniai.<br> A.Švelnos nuotr.
 Tai – viena iš dviejų klasių, kurioje mokydavosi K.Binkio sukviesti vaikai. Kita klasė – kairėje, už durų. Poetas stovėdavo tarpduryje ir taip mokydavo.<br> A.Švelnos nuotr.
 Tai – viena iš dviejų klasių, kurioje mokydavosi K.Binkio sukviesti vaikai. Kita klasė – kairėje, už durų. Poetas stovėdavo tarpduryje ir taip mokydavo.<br> A.Švelnos nuotr.
 Gudelių kaime, kur gimė K.Binkis, jo sodybos vietą žymi paminklinis akmuo.<br> A.Švelnos nuotr.
 Gudelių kaime, kur gimė K.Binkis, jo sodybos vietą žymi paminklinis akmuo.<br> A.Švelnos nuotr.
 Buvusios Papilio pradžios mokyklos muziejuje saugoma daug nuotraukų. Bene įdomiausios tos, kuriose K.Binkis su pirmąja žmona Pranute ir su motina.<br> A.Švelnos nuotr.
 Buvusios Papilio pradžios mokyklos muziejuje saugoma daug nuotraukų. Bene įdomiausios tos, kuriose K.Binkis su pirmąja žmona Pranute ir su motina.<br> A.Švelnos nuotr.
 Papilyje veikusioje pradžios mokykloje aplinkinių kaimų vaikai ne tiktai mokėsi, bet žiemą čia dažnai likdavo nakvoti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Papilyje veikusioje pradžios mokykloje aplinkinių kaimų vaikai ne tiktai mokėsi, bet žiemą čia dažnai likdavo nakvoti.<br> A.Švelnos nuotr.
 Šeimininkai mokyklos aplinką tvarko su išmone.<br> A.Švelnos nuotr.
 Šeimininkai mokyklos aplinką tvarko su išmone.<br> A.Švelnos nuotr.
 Svarbiausi muziejaus eksponatai – K.Binkio rašomasis stalas ir kėdė, kuriuos dovanojo sūnus Gerardas.<br> A.Švelnos nuotr.
 Svarbiausi muziejaus eksponatai – K.Binkio rašomasis stalas ir kėdė, kuriuos dovanojo sūnus Gerardas.<br> A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Nov 25, 2021, 1:56 PM, atnaujinta Nov 25, 2021, 1:56 PM

Su poetu – po vienu stogu

Papilio miestelis Biržų rajone – dvelkiantis rudeniška ramybe. Kažkur suloja šuo, vėjyje siūruoja nuogos medžių šakos, po kojomis čeža spalvingi lapai.

Siauru taku pasuku prie dviejų aukštų raudono pastato – tai buvusi pradžios mokykla. Joje yra mokytojavęs lietuvių avangardinės poezijos pradininkas, keturvėjininkas Kazys Binkis.

Gimęs netoliese, Gudelių kaime, jis ne tiktai čia mokė ir gyveno, bet ir rengdavo kultūrinius vakarus, susibūrimus. Kartu gyveno ir motina.

Vidiniame kieme, iš krūmų, augalų ir akmenų sukurtame sode, svečių jau lūkuriuoja čia gyvenanti Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.

Ji kviečia į vidų ir aprodo pirmame aukšte įkurtą K.Binkio memorialinę ekspoziciją, plačiai besišypsodama deklamuoja jo poeziją, nesustodama pasakoja apie džiaugsmo ir nevilties pilną gyvenimą, nerimastingą būdą, maištingą kūrybą.

„Pats likimas man lėmė gyventi su išdaigas krėtusiu Binkiu po vienu stogu. Jis ir dabar man iš ten, aukštybių, vis pamerkia akį“, – juokėsi E.Lansbergienė.

Nieko sau vėjavaikis!

E.Lansbergienė su šeima įsikūrę antrame, mansardiniame, buvusios mokyklos aukšte, kur K.Binkis laikydavo malkas.

Kai jie apsigyveno, poeto memorialinė ekspozicija apačioje jau buvo įkurta. Jos iniciatorė – mokytoja Onutė Levandavičiūtė. Brangiausi eksponatai – sūnaus Gerardo Binkio dovanota tėvo kėdė ir rašomasis stalas.

Ten, kur dabar muziejus, greičiausiai buvo K.Binkio motinos kambarys. Toliau nuo Papilio gyvenantys vaikai žiemą likdavo nakvoti. Mergaitės glausdavosi pas mokytojo mamą, o berniukai lipdavo ant krosnies.

Apie pusšimtį vaikų mokydavosi suskirstyti į keturis skyrius dviejose patalpose. K.Binkis stovėdavo tarpduryje ir taip aiškindavo.

Štai tau ir vėjavaikis! Ne tik kaimuose surinkdavo vaikus, juos mokydavo, bet dar ir pas save priglausdavo!

„Kad ir koks pašėlęs Binkis buvo, jis visuomet sakydavo, kad mokytojo profesija yra šventa. Šį kelią vėliau pasirinko jo dukra Eleonora“, – sutiko E.Lansbergienė.

Jos manymu, taikliausiai K.Binkį apibūdina poeto Antano Miškinio žodžiai, kad jis buvo paprastas kaip sodietis, išdidus kaip kunigaikštis, elegantiškas kaip diplomatas.

Biržietė palaiko ryšį ir su K.Binkio anūku – dailininku, skulptoriumi Viktoru Binkiu.

Muziejų savaime paveldėjo

E.Lansbergienė šypsojosi, kad apsigyvendama mokykloje šį muziejėlį tarsi savaime „paveldėjo“. Tuomet ji dirbo lietuvių kalbos mokytoja.

Ji prisiminė, kaip vos tik įsikūrę ėmė tvarkyti namus ir aplinką – kad tik jauku ir gražu būtų.

Kai moteris augino vaiką ir turėjo tam skirtas atostogas, iš vieno seminaro grįžusi kolegė papasakojo, kad jo dalyviai vis burnojo, esą buvęs Papilio pradžios mokyklos pastatas – apleistas, apaugęs dilgėlėmis.

„Tai kad neapaugęs dilgėlėmis... Be to, man dabar atostogos“, – šiek tiek sutriko E.Lansbergienė.

„O koks skirtumas – žmonės atvažiuos, o čia – tu gyveni! Teks juos priimti“, – šyptelėjo kolegė.

Tuomet E.Lansbergienė suprato, kad jos ir K.Binkio likimai – nebeatsiejami.

Apie išdaigas – legendos

K.Binkio memorialinė ekspozicija nepriklauso „Sėlos“ muziejui, bet E.Lansbergienė jį aprodo ir apie poetą pasakoja iš geros valios – nes žmonėms įdomu.

Ji negauna honoraro, bet priima mokinius iš aplinkinių miestelių ir kaimų, o kartais užsuka grupės net po 50 žmonių. Vieni smalsuoliai atvažiavo ir pasakė, kad vos tik po griežto karantino buvo atšaukti ribojimai, jie pirmiausia patraukė į Papilį.

E.Lansbergienė sakė norinti muziejaus lankytojams atskleisti, koks padūkęs, pašėlęs, veržlus buvo K.Binkis, bet ir kokio sunkaus likimo, slegiamas dviejų nenumaldomų kalčių.

Apie jo išdaigas sklando kone legendos – kaip nupjaustė uodegas arkliams, kaip prie vėžių priklijavo degančias žvakes, kad atrodytų, jog jonvabaliai šliaužioja, kaip kapinėse apsimesdavo vaiduokliu, ir sutemus žmonės bijodavo praeiti pro šalį.

O dar tas atvejis, kai anksti netekęs tėvo lauke išarė plūgu žodžius: „Kazys daugiau nebears.“ Tuo jis norėjo pasakyti, kad ketina pragyventi iš kūrybos, ne ūkininkavimo.

K.Binkis net yra juokavęs, kad jei kurią nors dieną netekdavo paklūpėti ant žirnių, tai ji nuėjusi perniek.

„Bet į mokyklą jis atėjo mokėdamas lietuviškai ir rusiškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jam tiesiog būdavo nuobodu“, – aiškino biržietė.

Kur dingo finišas?

Paklausta, ar K.Binkis iš aukštybių išdaigų nekrečia, E.Lansbergienė juokėsi: „O kaipgi be jo!“

Korespondentės prašoma, ji papasakojo, koks nuotykis nutiko minint K.Binkio 110-ąsias gimimo metines.

Vienas iš renginių buvo bėgimas K.Binkio takais takeliais. Finišui žymėti buvo nupinta juosta, bėgikų laukti liko viena iš mokytojų.

Ir atsitik tokiam dalykui, kad mokytojai praplyšo kelnės, tiksliau, iširo jų siūlė. Pamaniusi, kad bėgimo dalyviai taip greitai finiše nepasirodys, ji parskubėjo į namus susisiūti kelnių.

Bėgikai atbėga iki tos vietos, kur turėtų būti finišas, ogi čia – tuščia.

Tai kurgi finišas? Jie bėga ant kalnelio, apsuka Papilyje dar kelis ratus, kol galų gale sugrįžta mokytoja.

„Ar ne Binkis paišdykavo? Kas kitas sumanytų išardyti kelnių siūlę?“ – kvatojosi pašnekovė.

Painiava dėl pseudonimo

Kitas įvykis – irgi iš K.Binkio jubiliejaus. Be kitų sumanymų, vyko Laimono Inio knygos „Pasikinkęs jauną vėją. Jaunasis Kazys Binkis“ pristatymas.

Rašytojas atvyko su poete, kurios E.Lansbergienė nepažinojo. Pasiteiravo pavardės ir kažkodėl išgirdo atsakymą: „Pušaitė“.

„Prasideda renginys, viskas tarsi gerai, viską žinau. Salė pilnutėlė, tiedu svečiai sėdi visai priešais mane. Aš pristatau, kad atvyko knygos autorius Laimonas Inis ir poetė Pušaitė. O ji man pašnibždomis šnypščia: „Aš ne Pušaitė...“ Pasilenkiu ties ja, pasiteirauju, kaip ją turėčiau pristatyti, ir klaidą ištaisau“, – prisiminė E.Lansbergienė.

Įdomiausia, kad jau po kelių dienų, atsivertusi Adolfo Juršėno tekstus apie K.Binkį, ji perskaitė, kad poetas Vilniuje gyveno pas tokią Šveikauskienę, kurios dukra buvo įsižiūrėjusi į K.Binkį ir pasirašinėjo Pušaitės pseudonimu.

„Tai jūs man pasakykite, kaip galėjau išgirsti būtent „Pušaitė“, jei iš aukštybių nebūtų papokštavęs pats Binkis?“ – juokėsi pašnekovė.

Gimė K.Binkio mirties dieną

Dar viename nutikime, tiesiogiai susijusiame su K.Binkiu ir jo kūryba, teko dalyvauti ir jos vyrui Gintarui Lansbergui.

Pašnekovė pasakojo, kad mokykloje buvo tokia tradicija – vienuoliktokai statydavo spektaklį. Tais metais, kai sumažėjo vaikų ir neliko klasės, iškilo klausimas: ką daryti? Nieko tokio nepagalvojusi E.Lansbergienė tarsi juokais tarstelėjo, kad teks vaidinti patiems mokytojams.

Pedagogai šią mintį pasigavo ir pasiryžo statyti K.Binkio „Atžalyną“. Tuo metu E.Lansbergienė laukėsi, o jos kukliam, dėmesio privengiančiam sutuoktiniui buvo paskirtas Keraičio vaidmuo.

„Gintarui tuo metu tikrai buvo nelengva. Aš išvažiavau gimdyti, namuose jau augo trys sūnūs, taigi jam ir vaikus prižiūrėti, ir namuose tvarkytis, ir spektaklio repeticijos. Mūsų Saulė gimė balandžio 27 dieną, tai Binkio mirties data. Tik sužinojęs apie dukters gimimą, Gintaras jau po valandos turėjo lipti į sceną“, – šypsojosi pašnekovė.

Sesutę aprengė kaip princesę

E.Lansbergienės gyvenime būta ir kitokių sąsajų su K.Binkiu, bet jau nejuokingų, supurtančių.

Poetą visą gyvenimą slėgė kaltė dėl peršaldytos ir dėl to mirusios sesutės. Ši tragiška nelaimė įvyko, kai tėvai sesutę jam patikėjo prižiūrėti. Jis mažąją aprengė gražia suknele, išsivedė į lauką ir liepė sėdėti kaip kokiai princesei.

Sugrįžę tėvai pasodino jį ant arklio ir išsiuntė kviesti gydytojo. K.Binkis sustojo prie Rovėjos upės. Jis ketino nusiskandinti save kaltindamas: „Jei sesutė per mane mirs, tai ir aš gyventi nevertas.“

Vis dėlto genamas vilties, kad gydytojas galbūt išgelbės seserį, jį surado. Bet viskas veltui.

K.Binkio sūnus yra pasakojęs, kad savyje neatlaikydamas šitos kaltės tėvas apie tai prisipažino ir vaikams, bičiuliams.

„Ne iš blogos valios, o iš vaikiško nesupratimo ir išdykumo atsitiko tokia nelaimė“, – apgailestavo E.Lansbergienė.

Upė vos nenusinešė vaikystės

Šis skaudus K.Binkiui įvykis E.Lansbergienei tuo labiau suprantamas, kad vaikystėje ir jos bei brolių vos neištiko panaši lemtis.

Moteris prisiminė, kaip augo netoli Papilio, o pro kaimą bėgo grioviu virtusi Dunojėlio upė. Jai patvinus, vaikų būrelis pasiprašė į lauką žaisti. Tėvai prigrasė saugoti mažiausius.

„Mes pagaliukus mėtome į vandenį, ir tik plumpt mažiausias vaikas į vandenį... Iki šiol akyse – kaip srovė jį neša, o pasiekti niekaip negalime“, – atviravo moteris.

Laimei, vienas iš vyresniųjų brolių palindo po tiltu ir nelaimėlį pačiupo.

Po to, bijodami tėvų, jie atsinešė paltuką, brolį aprengė ir vedžiojo, kad išdžiūtų sušlapę drabužėliai.

„Tą pavasarį upė vos nenusinešė mūsų vaikystės. Juk mane ir brolius irgi galėjo visam gyvenimui prislėgti tokia pati kaltė kaip Binkį“, – sakė pašnekovė.

Mylimosios tėvai priešinosi

Kaip ir K.Binkio sesutė, nuo plaučių uždegimo mirė ir poeto mylimoji, pirmoji jo žmona Pranutė Adamonytė. Ji persišaldė bevalydama langus, o gal pagavo skersvėjis.

Poeto meilės istorija – su daugybe vingių, išsiskyrimų ir susitaikymų.

Turtingų ūkininkų dukra Pranutė dirbo netoliese Papilio, mokytojavo Čypėnų kaime.

O Papilyje K.Binkis rengdavo įvairius susibūrimus: pats grodavo armonika, smuiku, klarnetu, net fortepijoną buvo atsigabenęs. Čia vykdavo ir kūrybos vakarai, literatūriniai skaitymai.

Atvykdavo ir Pranutė, jai patiko drąsus, jaunas, energingas K.Binkis. Bet merginos tėvai priešinosi tokiai meilei, nes jaunikio kišenėse švilpavo vėjai, jis gyveno tik iš mokytojo algos.

„Tėvai Pranutę atkalbėdavo nuo draugystės su Binkiu, o šis gražiais žodeliais ir vėl ją prisiviliodavo“, – aiškino E.Lansbergienė.

„Kas man viskas be tavęs“

Pranutei buvo sudėtinga apsispręsti ir tuo ji įskaudindavo K.Binkį.

Kartą į Papilį atvykusi su rašytoju Baliu Sruoga, ji nesileido K.Binkio įkalbama likti ir kitai dienai. Tiesiog nuskynė gėlės žiedą iš darželio, padavė K.Binkiui, sėdo į vežimaitį ir išvažiavo.

„Kas man dangūs, / kas man žemė, / kas man viskas be tavęs“, – savo jausmus tuomet išliejo savo eilėraštyje „Nuskintoji gėlė“.

Dar tragiškiau galėjo baigtis ta diena, kai buvo numatytos jųdviejų tuoktuvės, bet Pranutė leidosi giminių perkalbama ir vestuves atšaukė.

Tuomet nuo bandymo nusižudyti K.Binkį išgelbėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo Jadvyga, B.Sruoga ir Vanda Daugirdaitė.

Jie K.Binkį rado su įremtu į smilkinį pistoletu.

Prie karsto raudote raudojo

P.Adamonytė supratusi, kad K.Binkiui gyvenimas be jos – tai ne gyvenimas. Ir jiedu iškėlė vestuves Palėvenės bažnyčioje, Kupiškio rajone. Suvažiavo automobiliu rašytojai, o sutuokė pats Juozas Tumas-Vaižgantas.

Vestuvės vyko Pranutės brolio Noriūnų dvare.

Jiems gimė dukra Eleonora ir sūnus Gerardas, bet neilgai jiedu buvo laimingi. K.Binkio galvoje jau siautėjo „šimtas pavasarių“ – maištingosios idėjos. Prieš tai jis buvo klausęs paskaitų Berlyne, susižavėjęs didmiesčiais ir avangardu.

Bandė ūkininkauti, kad tik Pranutė būtų laiminga, nors buvo sau pasižadėjęs gyventi iš kūrybos. Bet jo kūryba susilaukė ir kritikos. „Vietomis gabus, bet nerimtas“, – nuspręsdavo profesoriai.

Pirkdamas Kalnaberžės dvarą netoli Kėdainių tik sulindo į skolas, jo auginti runkeliai sušalo, o žąsiukus apipuolė žiurkės.

K.Binkio gyvenime atsirado ir kita moteris – iš dvarininkų kilusi, išsilavinusi Sofija Kudrevičiūtė-Nacevičienė.

„Kai Pranutė mirė, jis prie karsto raudote raudojo, bet Pranutės giminės jį smerkė, nes žinojo ir apie Sofiją“, – pasakojo E.Lansbergienė.

Paskelbti pasaulio teisuoliais

Po Pranutės mirties K.Binkis vedė Sofiją. Ji taip pat turėjo du vaikus, bet prieš mirtį prisipažino nemylėjusi netgi savų.

E.Lansbergienė sakė, kad vis dėlto faktai rodo nebuvus Sofiją beširdę.

Kai K.Binkis jau sirgo, su jo pritarimu Sofija gelbėjo nuo pražūties žydų vaikus. Jie gyvendavo Binkių bute, kol būdavo surasti kiti namai.

E.Lansbergienė per televiziją girdėjo vienos iš tuomet pas Binkius gyvenusios moters prisiminimą apie Binkį.

Vaikams būdavo draudžiama eiti į kambarį, kuriame gulėjo K.Binkis. Bet ji nepakluso, tyliai pravėrė duris ir jos žvilgsnis susitiko su K.Binkio žvilgsniu.

„Mačiau labai gilias ir labai liūdnas akis. Nežinau, kiek laiko mudu žiūrėjome vienas į kitą. Po to taip pat tyliai uždariau duris“, – prisiminė.

Kazys ir Sofija Binkiai buvo paskelbti pasaulio teisuoliais.

Liepė mesti lauk

Paklausta, ar negaila laiko priiminėti K.Binkio kūrybos gerbėjus, E.Lansbergienė sakė, kad ir iš lankytojų vis dar sužinanti apie poetą ką nors naujo, pavyzdžiui, kaip sumaniai jis išsisuko nuo prievolės rašyti poemą apie Staliną.

Saugumiečiai rinkosi iš trijų rašytojų: K.Binkio, Kazio Borutos ir Salomėjos Nėries.

„Jie atvažiavo Binkio ir liepė ruoštis į saugumo būstinę. Šis pasiprašė į tualetą. O ten turėjo paslėpęs degtinės, visą ją susivertė vienu mauku. Kol nuvažiavo, buvo girtutėlis kaip maišas. „Šitą mėšlą meskit lauk“, – įsiuto saugumiečiai“, – pasakojo biržietė.

K.Boruta sugebėjo perkalbėti saugumiečius, kad jis tiesiog nesugebėsiąs parašyti apie Staliną poemos, nes rašantis tik prozą.

Tuomet saugumiečių akys nukrypo į Salomėją Nėrį. Jie davė poetei 24 valandas. Šioji iš nevilties apsiverkė.

„Gerai, kaip tau – 48 valandos“, – nukirto saugumiečiai.

Visa tai E.Lansbergienei papasakojo moteris, girdėjusi istoriją iš K.Borutos.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.