Laisva, žavi ir nepriklausoma Inga Norkutė: niūri dėstytojos pranašystė neišsipildė

„Jei nebūčiau po studijų išvažiavusi į Šiaulius, vargu ar dabar dažnai važinėčiau į Vilnių ir būčiau sukūrusi tiek stiprių pagrindinių vaidmenų“, – įsitikinusi teatro ir televizijos aktorė Inga Norkutė (49 m.).

 I.Norkutė ir jos italų mastifas Naitas.<br> Asmeninio ir LR archyvo nuotr.
 I.Norkutė ir jos italų mastifas Naitas.<br> Asmeninio ir LR archyvo nuotr.
 I.Norkutė ir jos italų mastifas Naitas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 I.Norkutė ir jos italų mastifas Naitas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 I.Norkutė.
 I.Norkutė.
I.Norkutė dirba buvusio vyro A.Žvinio vadovaujamame Šiaulių dramos teatre ir puikiai sutaria ne tik su juo, bet ir su naująja jo žmona.<br>Nuotr. iš LR archyvo
I.Norkutė dirba buvusio vyro A.Žvinio vadovaujamame Šiaulių dramos teatre ir puikiai sutaria ne tik su juo, bet ir su naująja jo žmona.<br>Nuotr. iš LR archyvo
I.Norkutė dirba buvusio vyro A.Žvinio vadovaujamame Šiaulių dramos teatre ir puikiai sutaria ne tik su juo, bet ir su naująja jo žmona.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
I.Norkutė dirba buvusio vyro A.Žvinio vadovaujamame Šiaulių dramos teatre ir puikiai sutaria ne tik su juo, bet ir su naująja jo žmona.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Dec 5, 2021, 6:13 PM, atnaujinta Dec 5, 2021, 6:13 PM

Pirmame kurse Inga iš dėstytojų girdėdavo, kad pasirinkusių aktoriaus profesiją laukia atšiaurus likimas, nesaugumas ir nepriteklius.

Po studijų išvykusi dirbti į provinciją I.Norkutė nepražuvo, nors iš sostinės bokštų nuvilnydavo aidas, kad Šiaulių dramos teatras profesionalumu negali konkuruoti su Vilniaus teatralais.

„Po akademijos baigimo mes dvylika metų nebuvome kviečiami į Vilnių. Po to, kai pradėjome važinėti į gastroles, tai į sostinę vykdavome kaip į Niujorką, o vaidindami Nacionaliniame dramos teatre jausdavomės lyg bokso ringe. Jausdavome didelį jaudulį. Teatro kritikai anksčiau Šiaulių dramos teatrą stipriai kritikuodavo. Ir nežinia kodėl, mes niekaip nesuprasdavome kodėl“, – po šiai dienai apmaudą jaučia teatro ir televizijos žiūrovų mylima aktorė.

Šiuo metu aktorė, kaip pati sako, dalyvauja avantiūroje, ruošiasi sausio mėnesį per BTV prasidėsiančiam muzikiniam projektui „Muzikinė kaukė“, kur žinomi žmonės bandys įsikūnyti į garsius Lietuvos ir pasaulio atlikėjus.

Televizijos žiūrovams yra stipriai įsirėžęs I.Norkutės sukurtas temperamentingos, optimistės, intrigas rezgančios, nutrūktgalvės Medos vaidmuo seriale „Moterys meluoja geriau“. Neseniai baigėsi keturioliktas serialo sezonas. I.Norkutė jame vaidina jau trylika metų.

„Esu girdėjusi, kad gal trys kartos yra užaugusios su serialo „Moterys meluoja geriau“ personažais. Tai yra šaunu, jis kažkoks kultinis“, – kalbėjo Inga.

– Kaip manote, kodėl Meda tokia artima žiūrovams?

– Aš pati norėčiau turėti tokio charakterio draugę. Ji kovotoja, nepasiduodanti. Ir dėl draugės ji viską padarys. Aš kartais nuleidžiu rankas.

Bet personažas yra personažas. Vaidinti yra mano darbas. Jei pradėčiau elgtis kaip Meda, tai reikštų, kad kraustausi iš proto. Inga turi savo gyvenimą ir norus.

Net besimokydama akademijoje galvojau, neduok Dieve, suvaidinti vaidmenį ir iš jo neišeiti. Būtų tas pats, jei suvaidinčiau Napoleoną, o po to kasdienybėje vaikščiočiau kaip Napoleonas.

Vaidmenis labai greitai paleidžiu. Uždarau teatro ar televizijos duris ir tampu Inga su savo baimėmis, savo išgyvenimais, savo grožio samprata, kulinarijos pasauliu.

– Gal praeiviai jus atpažįsta gatvėje, gal kokių nors lengvatų gaunate?

– Kai dažnai rodaisi viešumoje, natūralu, kad tave atpažįsta, myli kaip kažkokio personažo kūrėją. Kai iš kur nors grįžtu į Šiaulius, užsuku į parduotuvę ar į vaistinę, žmonės draugiškai pasitinka ir sako: „Mūsų Ingutė sugrįžo“. Ir Vilniuje tą patį sako. Tas labai paglosto širdį. Jaučiuosi tarsi Lietuvos simbolis.

Būna, užeini į kokį prekybos centrą ir pardavėja sako: „Jūs geriau šitos žuvies nepirkite. Geriau rytoj ateikite, bus šviežesnė.“

Anksčiau pasitaikydavo, kad gatvėje išgirsdavau šnabždantis: „Žiūrėkite, Meda eina“. Kadangi prasidėjo pandemija ir atsirado kaukės, tai už jų lyg ir pasislepi. Bet tikrai nenoriu pasakyti, jog džiaugiuosi kaukėmis, jau geriau tegu žmonės mane atpažįsta, bet kad visi būtume sveiki.

Džiaugiuosi, kai atpažįsta vaikai. Kartasi esu kviečiama į mokyklas su mokiniais kalbėtis. Neretai sužinau, kad kai jie per darbelių pamokas apie aktorius renka medžiagą, dažnai pasirenka Ingą Norkutę.

Smagu, kai užkalbina šeima ir klausia, kaip gyvenu, linki sveikatos, geros ateities. Tokį betarpiškumą žmonės paaiškina tuo, kad esą kasdien mato mane per televizorių ir jiems atrodo, kad esu jų šeimos narys.

– Ar esate gavusi iš gerbėjų dovanų?

– Šiemet rugpjūčio 13 dieną gavau knygutę, taip vadinamą dėkingumo dienoraštį. Į ją kasdien papunkčiui aprašau savo nuotaikas, tikslus, norus, nuveiktus darbus. Man tas labai tinka, nes anksčiau dažnai būdavo pabirusios mintys. O dabar viską raštu susidėlioju. Tai lyg psichoterapija.

Ta knygutė atkeliavo labai laiku. Man ją padovanojo mergina, viena iš dviejų draugių, kurios prieš devynis mėnesius mane susirado ir papasakojo apie naują projektą. Dabar kartu kursime serialą. Aš pakviesta jį režisuoti. Tai bus lengvai melodramiškas, komedinis serialas. Norime džiuginti žmones. Dienos šviesą jis turėtų išvysti po metų arba kiek anksčiau. Dar neaišku, kuri televizija mus nupirks. Jei tai bus ne televizinė versija, tuomet – internetinė. Šiandien galima daryti viską, svarbiausia turėti svajonę.

Dėkingumo dienoraščio pildymas dažniausiai pasitarnauja saviugdai. Jis primena apie žmones, kuriems turėčiau paskambinti, pasidžiaugti jų pasiekimais, visada palinkiu sėkmės sau ir kitiems, nusprendžiu, ką turėčiau padaryti prasmingo ir gero. Būna, atsiverčiu dienoraštį, pasižiūriu į savo užrašus ir pamačiusi, jog nusimato laisva diena, sugalvoju kepti bulvių plokštainį.

– Ar pagal charakterį esate savigrauža, ar optimistė?

– Šioje vietoje esu panaši į Medą. Kas benutiktų, galvoju: na ir gerai, reiškia taip turėjo būti, tave kažkas auklėja. Pakeliu galvą, brėžiu nosimi per lubas ir einu į priekį.

– Žmonės teatre ar žiūrėdami televizorių mato galutinį procesą, bet neįsivaizduoja, kas prieš tai galėjo nutikti užkulisiuose ar filmavimo aikštelėje. Juk ten tikriausiai vyksta kuriozai, dramatiškos ar juokingos situacijos?

– Na, pavyzdžiui, teatre būdavo, kad vos nenukrenti nuo dekoracijos, bet apvaidini, kad viskas taip ir turi būti. Aš nesu plaukikė, nors kilusi iš Klaipėdos. Jei būčiau augusi prie ežerų, tai gal būtų kitaip. O jūra skirta pasipliuškenti ar per bangas pašokinėti.

Seriale „Moterys meluoja geriau“ kartą reikėjo su drabužiais įšokti į baseiną. Vilkėjau suknelę su švarkeliu, rankoje laikiau grafiną. Kadangi rūbai sušlaps, viską reikėjo tinkamai atlikti iš pirmo karto. Režisierius Sigitas Račkys mane mokė: „Prieš šokant įkvėpk oro, paskui vandenyje iškvėpsi ir išlįsi“. Kadangi skambėjo muzika, S.Račkys sugalvojo, kad turiu sušukti „Cha!“ ir tada šokti. Sušukau, iškvėpiau orą ir panirau į chloruotą vandenį. Prisirijau jo iki valiai, išnėriau ir toliau vaidinau, kad man smagu. Paskui dar ilgai kosėjau.

– Kodėl išvykote dirbti į Šiaulius?

– Į akademiją įstojau 1992 metais, ją baigiau 1996 metais. Per tą laikotarpį teatruose buvo ne kokia situacija. Mano kurso vadovai buvo Dalia Tamuliavičiūtė ir Vladas Bagdonas. Kursas turėjo pasiūlymus vykti dirbti arba į Panevėžį, arba į Šiaulius. Kai kuriuos kvietėsi Kaunas. Žodžiu, mus norėjo išbarstyti. Kadangi priimti didžiausią skaičių aktorių siūlėsi Šiaulių dramos teatras, tai dėstytojai mums patarė važiuoti ten ir laikytis vienas kito. Visi nuvykome į Šiaulius ir galvojome, kad užsiliksime tik metams. Šiauliuose esu jau 27 metus.

– Ar nebuvo noro pabėgti į Vilnių?

– Ne, nebuvo kvietimų. Tačiau Šiauliuose sukūriau daug gerų pagrindinių vaidmenų. Man sekėsi, susipažinau su daugybe stiprių aktorių, režisierių. Kažin ar būdama Vilniuje būčiau gavusi tiek rimtų vaidmenų.

Tuomet buvo laikotarpis, kai aktoriams, baigusiems prieš mane, buvo nelengva. Daug kas papildomai dirbo ne pagal specialybę, kad išgyventų. Kad ir Nacionalinio teatro kavinėje.

Man kaip klaipėdietei Vilniuje būtų reikėję nuomotis būstą ir rimtai pakovoti už būvį. Kai myli savo profesiją, tai koks skirtumas, kur esi genijus. Man atrodo, kad mūsų kursas turėjo auksinį pasirinkimą. Aš daug dirbau ir tobulinau save, man nereikėjo papildomai uždarbiauti.

Prisimenu, kaip pirmame kurse mus pasisodino dėstytoja ir pasakė: „Vaikai, čia yra tokia profesija, kad jūs neturėsite nieko“. Prieš kokius dešimt metų važiavau pro Lukiškių aikštę, prisiminiau šiuos žodžius ir pagalvojau: vairuoju gerą automobilį, dirbu teatre, turiu puikių vaidmenų, daugelis iš jų pagrindiniai, režisuoju vaikiškus spektaklius, Šiauliuose organizuoju teatro dienas, miesto šventes. Atsidusau: „Na, dėstytoja, jūs taip kalbėjote, bet taip nenutiko“. Ir ačiū likimui, nes mūsų kurse mokėsi darbininkų vaikai. Nereikėjo mokėti už mokslą ir dar gaudavome stipendiją. Dabar nebūčiau aktorė, nes tėvai neturėtų iš ko mokėti už mokslą.

– Kaip gavote Medos vaidmenį?

– Iki to buvau gal penkis kartus kviečiama į filmų atrankas, bet niekur nepatekau. Paskui pradėjo rodyti serialą „Nekviesta meilė“. Aš grįždavau tarp spektaklių repeticijų vidurį dienos namo, įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau „Nekviestą meilę“, galvodama, kaip prastai jie vaidina. Su apmaudu svarsčiau, kodėl nekviečia vaidinti aktorių iš Šiaulių dramos teatro, negi, jei gyveni Vilniuje, tai jau esi žvaigždė. Praėjo kažkiek laiko. Į teatrą atvyko aktorius S.Račkys statyti spektaklio. Jis sako: „Jėzau, kaip tokių mergų Vilniuje reikia“.

Kartą man paskambino, pasakė, kad bus kuriamas naujas serialas ir pakvietė į atranką.

Man buvo 33 metai. Kaip tik tuo metu buvau Vilniuje. Jei būčiau nebuvusi, tikrai nebūčiau į tą atranką važiavusi. Bet ir tada svarsčiau ar verta eiti, nes greičiausiai manęs nepasirinks.

Galiausiai ryžausi ir nusprendžiau, kad turiu ryškiai atrodyti. Automobilyje turėjau raudoną suknelę su baltais žirniukais. Bet svėriau 87 kilogramus. Buvau stambi. Iš pradžių buvau kviečiama Margaritos vaidmeniui, o Medos vaidmeniui – kolegė Jūratė Budriūnaitė. Tačiau po atrankos mums sukeitė vaidmenis.

Pirmais metais filmuotis į Vilnių dardėdavau maršrutiniais autobusais. Šeštą ryto jau reikėdavo būti grimerinėje, sėdėdama kėdėje užmigdavau, prieš vaidinant mane pažadindavo. Tokia buvo televizinės karjeros pradžia. Bet mane tai dar labiau grūdino.

– Kai pradėjote vaidinti seriale, buvote stambi, bet vėliau jūsų svoris kardinaliai pasikeitė.

– Tiesiog atsirado daugiau darbų, pasitaikydavo, kad nespėdavau pavalgyti. Vienu metu esu išbandžiusi japonišką dietą. Dažniausiai valgyti buvo galima kietai virtus kiaušinius ir kopūstus. Dar žuvį. Jokių prieskonių, druskos, saldumynų. Arba visą dieną griauždavau vien tik obuolius. Bet svorį sėkmingai numečiau, vėliau taip pat sėkmingai ir priaugau. Dabar valgau po mažai, bet skaniai. Jei reikėtų pasakyti, be kokio produkto negalėčiau gyventi, vienareikšmiško atsakymo nebūtų.

Kažkada negalėjau gyventi be ledų. Penkias porcijas per dieną būčiau galėjusi suvalgyti. Dabar apie juos negaliu pagalvoti. Šiuo metu negalėčiau gyventi be pistacijų. Dar patinka datulės. Tai – labai sveikas produktas organizmui, padeda virškinimui. Šiaip saldumynams esu abejinga.

– Užsiminėte apie namuose keptą bulvių plokštainį. Supratau, kad mėgstate gaminti?

– Man patinka gaminti. Iš savo tėvų pasisėmiau nemažai kulinarinės patirties. Daugiausia gaminu lietuviškus patiekalus, eksperimentuoju nedrąsiai, nors mėgstu žaisti su įvairiais prieskoniais. Iki pandemijos gamindavau dažniau, pasikviesdavau į namus draugų. Anksčiau su aktoriais mėgdavome susiburti po premjerų, teatro švenčių metu. Kiekvienas paruošdavo kokį nors patiekalą. Dabar jau to nebėra.

– Vienatvė jūsų draugas ar priešas?

– Aš mėgstu vienatvę. Jei tenka atsidurti nepažįstamų žmonių kompanijoje, dažniausiai būnu stebėtoja. Laisvą dieną namuose praleidžiu planuodama ateitį. Dažniausiai neišlendu iš pižamos, nemėgstu veidrodžių ir širdyje būnu savimi. Pasilepinu skaniu maistu, užsidedu veido kaukę.

– Kokia esate buityje? Kaip atrodo jūsų namai?

– Gyvenu Šiaulių centre bute, kuriame tvyro meniška betvarkė. Ir joje aš puikiai orientuojuosi. Nekenčiu pedantizmo. Mano namai kaip pas normalius žmones, be specifinių įmantrybių. Kas apsilanko, sako, kad jauku. Svetainėje turiu pasistačiusi treniruoklinį dviratį. Ant jo galima ir išskalbtą paklodę padžiauti. Turiu įsirengusi židinį, bet jau kelis metus jo nekūriau. Pirmiau reikėtų pasikviesti kaminkrėtį.

– Kokia dabar vėjai pučia meilės fronte?

– Esu laisva ir nepriklausoma. Praeities žaizdų nesilaižau, nes jų kaip ir nebuvo. (Inga penkerius metus buvo ištekėjusi už aktoriaus Aurimo Žvinio. Santuoka nutrūko 2017 metais, - red.pastaba). Aš visada pati rinkausi partnerius gyvenimui. Ar dabar toks laikas, ar tokie metai, bet atsivėrė naujas kvėpavimas ir noriu susitelkti ties kūryba.

Kai buvau jaunesnė, mėgdavau akimis paklapsėti, o dabar, kai įgyta daugiau patirties, nesinori užsiiminėti drugelių pilve paieškomis. Dabar man svarbūs partneriai darbe, o kažkokie pasimatymai atrodo nesąmonė. Apie tai net negalvoju. Susimesi daiktus į krūvą, o jei po to, neduok Dieve, nusivilsi. Aš geriau gėrėsiuosi žaviais vaizdiniais iš tolo. Ir dėl manęs tegul seilę varvina iš tolo.

Jei noriu suaktyvinti širdies dažnius, galiu pasižiūrėti, pavyzdžiui, serialą „Popiežius“ su aktoriumi Jude Law. Ir man to užtenka, suvirpa širdelė. Kam man reikia jį turėti čia, kambary?

– Vyrams su tokia oria ir išdidžia moterimi, tikriausiai, nebūdavo lengva?

– Pirmąsias savivertės pamokas gavau vaikų darželyje. Tuomet galvojau, kad esu negraži.

O mano grupėje buvo tokia labai graži mergaitė Milda garbanotais plaukais. Visi berniukai dėl jos alpo. Viską dėl jos darė, pavyzdžiui, bėgiodavo iki raudonumo. Laksto ir klausia Mildos, ar jis jau stipriai raudonas. Jie norėjo būti vienas už kitą raudonesni. Manė, kad taip išreiškia simpatijas. O į mane nė vienas nekreipė dėmesio. Tada pagalvojau, kad reikia juos pačiai pasiimti.

Mano dėdė buvo jūreivis ir iš tolimų plaukiojimų atveždavo užsienietiškos kramtomos gumos. Atsinešiau jos į darželį ir tapau pirma mergaitė grupėje. Mildą visi akimirksniu pamiršo. Aš, mojuodama kramtoma guma, sakydavau berniukui: „Dabar tu bėgi paskui mane ir iki raudonumo“. Taip jie darydavo vienas per kitą ir klausdavo:„Inga, atsisuk, ar aš jau raudonas?“ Sakydavau: „Dar ne“. O kaip su jas kitaip?

– Koks labiausiai įsirėžęs nevykęs pasimatymas?

– Paauglystėje draugavau su vienu bendraamžiu. Kartą susitikome Klaipėdos parkelyje, susėdome ant suoliuko ir aš, pasitelkusi visą savo artistizmą, jam aiškinau, kad mes negalime būti kartu. Priežasties dabar neprisimenu. Bekalbėdama staiga netyčia garsiai pirstelėjau. Mane lyg kas karštu vandeniu nuplikė. Parbėgau namo verkdama.

Tėvai paklausė, kas nutiko. Viską papasakojau. Jie man sako: „Na ir kas čia tokio?“ Ir pradėjo juoktis. O man gėda, baisu, užsidariau viena kambaryje. O dabar manau, pirstelėčiau ir visai nesuglumčiau.

– Kokiems daiktams jaučiate silpnybę?

– Viskam jaučiu silpnybę, bet kai neturiu pinigų, tai tada nieko nereikia. O šiaip galėčiau pirkti viską iš eilės. Namuose turėčiau kelias spintas-kambarius. Viename laikyčiau batus, kitame rankines. Galėčiau ir kitus apipirkti. Jei turėčiau daug pinigų, pirkčiau malūnsparnį, kad galėčiau bet kur nuskristi, nes mane nervina spūstys keliuose.

Esu labai išlaidi, bet su tuo susitvarkiau. Nėra pinigų, ir nėra. Jei reikėtų pasirinkti vieną daiktą, dėl kurio ir paskutinius pinigus paaukočiau, tai būtų "Creme de la Creme" kvepalai.

– Liko nedaug laiko iki šv. Kalėdų. Pernai metų šventės buvo labai suvaržytos. Kaip jas sutikote?

– Pirmą kartą ėjau į bažnyčią pirkti plotkelės. Daviau penkis eurus ir laukiau grąžos. Pasiėmiau dar dvi žvakes. Supratau, kad grąžos niekas neduoda. Aš to nežinojau. Prie vaišių stalo susibūrėme mano bute trise: aš, draugas ir mano šuo italų mastifas Naitas. Kūčios ir Kalėdos buvo jaukios, nes jas praleidau savo namuose. Pati gaminau visus patiekalus: kepiau kūčiukus, viriau kisielių, pagaminau kelių rūšių silkes, kepiau kibinus, su medumi karamelizuotus šonkauliukus, naminę duoną.

Manau, laisvai galėčiau vesti kulinarinę laidą. Šiemet per šventes irgi liksiu Šiauliuose. Tradiciškai papuošiu vazone augančią eglutę, paskui padovanosiu kam nors, kad turi sodybą, kad galėtų medį pasodinti į žemę.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.