Rasa jau 15 metų gyvena Londone su trylikamečiu sūnumi, kurio susilaukė, būdama 42 m., taigi pajuokauja, kad vis dar gali jaustis jauna mama. Savo namuose ji turi grožio studiją ir daro moterims įvairias jauninančias procedūras – teigia, kad darbas jai labai mielas, nes suteikia klientėms daug gerų emocijų.
Kartu gyvena jos garbaus amžiaus mama, kurią atsivežė į Angliją po tėčio mirties. Iš pradžių svečioje šalyje močiutei apsiprasti buvo nelengva, bet dabar, kai ilgiau užsibūna Lietuvoje, ji jau nori grįžti į namus Londone.
Rasa turi ir draugą, turkų tautybės verslininką, su kuriuo kartu negyvena, užtat gali vaikščioti į pasimatymus ir nepatiria jokių nesutarimų dėl buitinių dalykų – toks santykių modelis jai atrodo labai geras, juolab, kad praeityje ne kartą bendras gyvenimas su vyrais nesusiklostė.
Ir Rasos verslai, ir nesutarimai su vyrais prasidėjo jauname amžiuje, tuojau po mokyklos baigimo.
Ji augo paprastoje šeimoje, o savo šeimą sukūrė būdama 18-os – sovietmečiu tai buvo gana įprasta. Su tuo vaikinu draugavo nuo 16-os, o tuokėsi, jau besilaukdama sūnaus, bet nieko gero neišėjo.
Vyrų dėmesio nestokojusi mergina, tegu ir su vaiku, viena neužsibuvo – jau greitai sukūrė antrą šeimą ir susilaukė antro sūnaus.
Finansiškai šeima vertėsi sunkiai, bet ieškojo išeičių ir kabinosi į gyvenimą. „Daug metų stovėjau turguje, o ten stovint atsiranda naujų pažįstamų, kyla naujų idėjų – taip su vyru, o dar ir brolis prisijungė, užsiėmėme verslu, pradėjome prekybą spalvotaisiais metalais, kur jau buvo dideli pinigai. Bet greit valstybė įvedė itin brangias licencijas tokiai prekybai, ir ji nebeapsimokėjo. Užtat atradome anuomet dar naują nišą – prekybą dėvėtais drabužiais“, – pasakojo simpatiška pašnekovė.
Jos ir vyro iniciatyva jiems vieniems pirmųjų į Lietuvą, į sandėlius Klaipėdoje, sunkvežimiai gabeno maišus dėvėtų drabužių iš Vokietijos. Ten juos urmu, maišais, parduodavo prekybininkams iš kitų Lietuvos vietų.
Verslas sekėsi gerai, o šeimos gyvenimas – nelabai.
„Pradžioje, kai buvome labai rimtai pasinėrę į verslus, buvo apėmęs savotiškas azartas ir laiko pyktis nebuvo. Bet paskui pasirodė, kad vyras įgijo priklausomybę – iki tol pagurkšnodavo gėrimų su kitais verslininkais, per vakarėlius, o paskui jau nereikėjo jokios kompanijos. Jam išgėrus mes su sūnumis vaikščiodavome po namus ant pirštų galų, kad tik jam neužkliūtume. Kai užkliūdavau, tai ir ranką prieš mane pakeldavo“, – liūdnai atsiminė Rasa.
Klausiu, ar ji nepaliko savo vyro dėl bendro verslo, o gal dėl vaikų? „Turbūt dėl to, kad aš jį labai mylėjau, viską jam atleisdavau...“, – atsakė pašnekovė.
Kartu jie išgyveno beveik 20 metų, bet visgi moters kantrybė išseko. „Pamenu, vieną dieną sėdžiu namie – namai buvo gražūs, gerai juos įsirengėme, gražiai apželdinau aplinką, kieme stovi keli automobiliai – džipas, kabrioletas, vyras girtas miega, vaikai jau užaugę, ir man taip liūdna liūdna... Galvoju, kas man iš visų tų turtų, kai tik dirbu, sukuos kaip voverė, o jokio džiaugsmo nepatiriu“, – prisiminė Rasa.
Be to, ir darbe buvo nesklandumų – atkeliavo kelios partijos visiškai niekam tikusių, nudrengtų drabužių, kurių pagal LR įstatymus nė nebuvo galima utilizuoti, o problemų spręsti jėgų nebeturėjo ne tik vyras, bet ir Rasa.
Darbe šliaužiojo keliais
Štai tada pašnekovė sumanė viską mesti ir kažkur išlėkti, pavyzdžiui, pas pažįstamus į Ispaniją, kur dirbs paprastą samdomą darbą. Užtat atidirbs sutartas valandas, ir bus ramu – nereiks sukti galvos dėl jokių „Sodros“, mokesčių inspekcijos ir panašių reikalų.
Kaip tarė, taip ir padarė – buvusi verslininkė išlėkė į Ispaniją skinti mandarinų. Tiesa, vyrą, nuo kurio taip norėjo pasprukti, pasiėmė kartu – jis labai prašė ir žadėjo, kad išvykęs į kitą šalį pradės naują gyvenimą.
Visgi nieko iš to neišėjo – Ispanijoje šeima galutinai išsiskyrė. Lietuvoje paliktas verslas žlugo, galiausiai buvo paskelbtas jo bankrotas.
O ir mandarinus bei persikus skinti nebuvo lengva – kartu su bičiuliais Rasa vis važinėjo po įvairius ūkius bei ieškojo, kas priims padirbėti.
Ar buvusiai verslininkei nebuvo morališkai sunku kibti į paprastus darbus? „Ne, darbo aš nebijau. Nors sykį graikinius riešutus rinkti buvo išties sunku – juos nupurtydavo ant žemės, o mes atsisėdę, keturiomis ar atsitūpę, kaip įmanydami, per karštį slinkome pažeme vieną kilometrą po kito ir juos rinkome. Kai po kojos kauliuku pakliūdavo kietas riešutas, pagalvodavau, dieve, ir ką aš čia dabar veikiu... Kitą dieną ne vienas iš mūsų nebeišėjo į darbą, nes labai skaudėjo visą kūną, o aš kažkaip sugebėjau atsistoti ir išeiti – nesinorėjo pasiduoti“, – atsiminė pašnekovė.
Vėliau pradėjo sektis geriau – ji įsidarbino padavėja viename bare prie baseino, gaudavo neblogų arbatpinigių, pramoko ispanų kalbos, vėliau perėjo dirbti į kavinę ir ten išdirbo keletą metų.
Nauja šalis – ir naujas vyras
Kartą vasario mėnesį Rasa išsiruošė paatostogauti pas draugę į Londoną. Įsivaizdavo, kad ten bus šalta ir daug rūko, o buvo šilta ir smagu, žydėjo gėlės. Miesto centras ją tiesiog sužavėjo. O draugė jai pasakė, kad jos ispaniškas atlyginimas, gal 900 Eur, nieko nevertas, palyginus su algomis Jungtinės Karalystės sostinėje – ir Rasa pasiryžo kraustytis.
Persikrausčiusi pradėjo dirbti greitojo maisto užkandinėse, labai stengėsi – algos Londone gal ir neblogos, bet ir nuomos bei visuomeninio transporto kainos didelės.
Įsikūrusi ir įsidarbinusi greitai dar ir susirado draugą, vyrą iš Latvijos. Ir greitai sulaukė siurprizo – sužinojo, kad laukiasi.
„Po vyresnių sūnų gimimo buvo praėję bent 20 metų, tad labai pasimečiau, išsigandau. Londone dar buvau neilgai, vos kelis mėnesius, draugas nuolatinio darbo neturėjo – padirbėdavo statybose, kai jį pakviesdavo, o paskui vėl sėdėdavo namie. Neramu man buvo ir dėl amžiaus – dėl jo priklausiau rizikos grupei, reikėjo įvairių tyrimų. Bet mano mama ir kiti artimieji sakė, kad nepergyvenčiau, jie padės ir viskas bus gerai – ir tikrai taip buvo. Dabar labai džiaugiuosi, kad tą vaiką turiu“, – pasakojo Rasa.
Jos draugui buvo pasiūlytas nuolatinis darbas statybose, ji kurį laiką ji gaudavo neblogą motinystės išmoką (tam, kad tinkamai sutvarkytų dokumentus, sumokėjo nemažą sumą buhalterinių paslaugų įmonei, bet buvo verta). Vėliau 1 m. 2 mėn. sulaukusį sūnų išleido į lopšelį, o pati tapo namų tvarkytoja – darbas pasirodė ganėtinai nesunkus ir neblogai apmokamas.
Ryžosi naujiems iššūkiams
Vėl pasidarė baisu, kai liko su sūnumi viena – santykiai su latviu nutrūko, kai vaikeliui buvo 2,5 m.
Visgi aplinkybės dėliojosi palankiai. Rasa ne tik pasirūpindavo savimi bei sūnumi, bet šiam kiek paūgėjus pasitaupiusi pinigų ryžosi papildomai mokytis kosmetologijos. „Grožio sfera mane traukė nuo seno, po mokyklos norėjau mokytis kirpėjos specialybės, bet mama pasakė, kad gerai mokiausi, tad reikia imtis rimtesnio darbo, ir įstojau į Medicinos mokyklą. Ką gi, dabar darbe ir vilkiu baltą chalatą“, – pasakojo ji.
Londone moteris lankė įvairius grožio specialistams skirtus mokymus, o dabar savo namuose įkurtoje grožio studijoje atlieka įvairias jauninančias procedūras: veido valymą, rūgštinį pilingą, atlieka botulino toksino injekcijas, šalina riebalus lipolitikais. Pastaroji procedūra, pasak pašnekovės, tikrai efektyvi, kai riebalų nedaug – taip galima panaikinti vadinamuosius buldogo žandus ar antrą pagurklį. Šis, kaip ji pastebėjo, dabar dažnai būdingas ir jauniems antsvorio neturintiems žmonėms – jų galvos paprastai nuleistos į apačią, žiūrint į telefono ekraną, dėl to ir susiformuoja tas antrasis pagurklis.
Rasa ir dabar nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose, produktų pristatymuose, nes šioje srityje daug naujovių ir reikia nuo jų neatsilikti.
„Dabar jaučiuosi savo stichijoje, savo vietoje – man smagu matyti, kaip žmogus pasikeičia, o klientės nuolat dėkoja už gražų rezultatą. Be to, papildomai prekiauju kosmetika – tai tinklinio marketingo įmonė, žinau, kad daug kas iš tokių šaiposi, bet man tai patinka ir padeda papildomai užsidirbti“, – pasakojo Rasa.
Apie grįžimą į Lietuvą ji negalvoja, nors pirmaisiais metais gimtinės ir ilgėjosi, jautė didelę nostalgiją Klaipėdai. Dabar su Lietuva jos niekas nebesieja, o Londonas ją tebežavi: „Jis labai didelis ir jame labai daug potencialo. Pavyzdžiui, jei viename miesto gale tau nepasiseka, gali pradėti naują gyvenimą kitame.“
Džiugu moteriai ir dėl to, kad kartu su ja trylikametis sūnus bei mama, o ir su vyresniaisiais sūnumis santykiai geri. Jau turi du anūkus, tarp jos jaunėlio sūnaus ir vyriausiojo anūko – vos kelių mėnesių skirtumas, jie – geri draugai.
„Taip, mano gyvenimas dabar gražus ir įdomus, aš tuo džiaugiuosi ir tai vertinu – juk turiu patirties, kad būna, jog viskas atrodo gerai, ir staiga sugriūva. Gal seniau aš ir padariau klaidų, bet manau, kad nereikia dėl to, kas buvo, išgyventi. Verčiau žiūrėti į priekį ir judėti pirmyn“, – sakė Rasa.
