Su Paulina susitinkame jos namuose.
Duris atidaro nedidukė dailaus sudėjimo moteris. Galva aprišta tamsmarge skarele.
Žinau, ką tas apdangalas slepia, ne kartą teko susidurti su moterimis, atlaikiusiomis chemoterapijos kursą.
Bijau pokalbio. Nežinau, kaip elgtis su žmogumi, kuris regis tuoj tuoj pravers duris į Amžinybę. Tą telefonu pasakė pati Paulina. Naujausi tyrimai parodė, jog visame organizme suvešėjo gausios metastazės.
Šeimininkė kviečia į svetainę. Ant stalo didžiulė puokštė ryškiai raudonų gvazdikų, daugiau pumpurų nei žiedų. Keistoka, šiandieninėms madoms visiškai nebūdinga puokštė.
Paulina šypsodamasi skėsteli rankomis. Tokias ji mėgsta – paprastas, kuklias, be blizgių priedų.
Mylimajai veža išskirtines dovanas
Gėlės nuo mylimojo. Laukto daugiau nei 40 metų. Sutikto tada, kai kūną jau ėdė vėžys.
„Jis mane labai palaikė, sėdėjo prie lovos, kai lašėjo chemija. Kaskart atveža malonių lauktuvių: laukinių bičių medaus, grybų“, – nuo to ir pradedam pokalbį.
Paulina su vyru užaugino tris vaikus, jos ilgėtasis mylimasis Viktoras su žmona susilaukė dviejų atžalų.
Nuo to momento, kai Paulina su kitu sumainė aukso žiedus, vienas apie kitą nieko nežinojo.
„Visus tuos metus aš juo gyvenau, o su oficialiu vyru buvau tik šiaip, iš pareigos...“ – patikina.
Visa ko pradžia, anot pašnekovės, tradicinė ir net banali – su Viktoru draugavo nuo mokyklos laikų. Rodėsi, buvo didelė meilė. Tokia, kuri niekad neišsenka ir neturi pabaigos.
Po vidurinės abu išvažiavo studijuoti, bet Viktorą po pirmo kurso paėmė į sovietinę armiją.
Vienas kitam nuolat rašė liepsningus laiškus.
„Rašiau jam, kad jei būsi be rankų, be kojų, grįžk pas mane, lauksiu bet kokio“, – atsimena, kokius pažadus siuntė.
Paulina ne kartą važiavo mylimo kareivėlio lankyti. Paskutinis pasimatymas buvo likus mėnesiui iki tarnybos pabaigos.
Jautėsi kalta, tad ryžosi nešti kryžių
„Išlaukiau dvejus metus, o likus dviem savaitėms padariau didžiausią savo gyvenimo klaidą“, – pasakoja moteris.
Buvo draugės vestuvės, daug smagaus jaunimo, dėmesį Paulinai parodė vienas gan išvaizdus ir iškalbingas kavalierius. Tą kartą nieko nenutiko, bet kai jiedu susitiko per „atveselią“, atsidūrė bendrame guolyje.
Dabar Paulina mano, jog tuokart suveikė jaunystė, hormonai ir išgertos taurelės, jokios meilės ten nebuvo. Bet kavalierius prilipo.
„Pasisakiau draugei, o ji visiems išpasakojo“, – neslepia.
Grįžusį iš armijos Viktorą brolis iš karto įspėjo, kad neitų pas mylimąją, ten jau vieta užimta. Viktoras nepaklausė, nuėjo.
„Aš ir dabar girdžiu, kaip trečią valandą nakties atidunda traukinys...“ – prisimena dieną, kai mylimasis grįžo.
Aiškinimasis buvęs trumpas. Santūrus ir ramaus būdo Viktoras neklausė kodėl, nesiaiškino detalių.
„Nelaukei?“ „Laukiau, bet, deja...“
Paulina sako, kad išsiskyrimas buvo tragedija, bet suveikė ir jaunatviškos ambicijos: jei pati kalta, tad tą kryžių ir turi nešti – kitaip sakant, ištekėti už naujojo kavalieriaus. O dar paaiškėjo, kad ji laukiasi.
Net ir dabar negali pasakyti, nuo kurio pastojo, ar nuo Viktoro per paskutinį pasimatymą, ar nuo to linksmuolio per draugės vestuves, vėliau tapusio jos teisėtu sutuoktiniu.
„Jis nelabai norėjo ženytis, bet nebuvo kur dėtis, nes laukiausi“, – pašnekovė atvira.
Jautė, jog daro beprotybę
Tuoktuvės įvyko rugsėjo vidury. Jos buvo kraupios, aplaistytos krauju.
Pauliną graužė jausmas, jog daro beprotybę. Vieną akimirką, prieš žengiant į santuokų salę, ketino pabėgti, bet sesuo įžvelgė užmačias ir laikė nutvėrusi už pažastų.
Nuotaka tuoktis ėjo užputusi nuo ašarų.
Jaunavedžius ir visą lydėjusį pulką vežė samdytas autobusas.
„Grįžtant iš santuokų rūmų užmušėm jauną vaikinuką, vairuotojas nekaltas, jis iššoko prieš autobusą“, – kraupią akimirką prisimena panevėžietė.
Vestuvininkai patyrė šoką, o nuotaka tą nelaimės akimirką pajuto pirmuosius kūdikio judesius.
Giminės šiurpo ir šnabždėjosi, kad iš krauju aplaistytų vestuvių nieko gero nebus, gyvenimas nesiseks, esą likimas ženklą parodė.
„Ir nesisekė. Bet todėl, kad aš visą gyvenimą mylėjau tą, kurį išdaviau, visą gyvenimą dėl to graužiausi ir kankinausi“, – kalba Paulina.
Spėja, kad sutuoktinis galbūt jautė tą nemeilę, buvo labai pavydus, ūmaus būdo, ne kartą kėlė ranką.
Auglys siekė skrandį
Dabar apie vėžį. Onkologinę diagnozę išgirdo prieš 4 metus.
Sako, tą kartą reagavo ramiai, tikėjo medicina, jos naujovėmis, juk nemažai atvejų, kai ankstyvose stadijose diagnozuotas vėžys sėkmingai išgydomas.
„Auglys buvo toks didelis, kad jau siekė skrandį. Paskui chemoterapija, po dvi paras būdavau prijungta prie lašinių. Gulėjau be jėgų kaip lapas. Paskui švitinimas“, – pasakoja.
Emocijos ir išgąstis pliūptelėjo dabar, kai po naujausių tyrimų išgirdo, kad metastazės išplito po visą kūną.
„Kai iš pradžių gydytojai pranešė diagnozę, tiesiog išklausiau jos ir viskas. Negalvojau nei apie ateitį, nei apie perspektyvas. O dabar suprantu, kad dar labai norėčiau pagyventi“, – sako ji.
Gal nebebus kitos progos
Jau žinodama, kad serga vėžiu, Paulina mieste sutiko seniai matytą kursioką. Smagiai pasišnekėjo ir prieš išsiskiriant paklausė, ar kartais jis nežino, kur ir kaip gyvena Viktoras. Sako, nesitikėjusi teigiamo atsakymo, pati neįsivaizduoja, kaip toks klausimas nuo liežuvio nusprūdo.
„Kai gyvybė pakimba ant plauko, į daug ką imi žiūrėti kitaip, nežinai, kiek beturi laiko, jei nepaklausi, kas visą gyvenimą rūpėjo, gal nebebus kitos progos“, – sako ji.
Pasirodo, jiedu bendrauja, kursiokas papasakojo, kur Viktoras dirba ir kokia jo šeima.
Paulina kursiokui atvirai pasakė apie užklupusią ligą, užrašė savo telefono numerį ir paprašė susisiekus su Viktoru paprašyti, kad jai paskambintų.
„Po kurio laiko kursiokas man paskambino, kad telefoną perdavė, esą Viktoras labai susinervino ir sakė neskambinsiąs. Sakau, na ir gerai, kai užsinorės, nebebus kam skambinti“, – trejų metų senumo įvykius atpasakoja moteris.
Vienas kitą iš karto atpažino
Visgi Viktoras paskambino.
„Sausį buvau ligoninėje, ką tik po operacijos. Tada jis man paskambino. Abu verkėm“, – prisimena ji.
Pasimatyti sutarė vasario gale, kai ji bus sustiprėjusi ir į Santaros klinikas atvyks tyrimų. Viktoras atvažiavo prie klinikų.
Nesimatę keturis dešimtmečius vienas kitą iš tolo pažino.
„Aš jo klausinėju, o jis negali nė garso ištarti. Sako, tiek daug turi pasakyti, o neranda žodžių“, – pasakoja apie įsimintiną akimirką.
Nuo to momento ėmė kalbėti telefonu, o netrukus vilnietis jau kursuodavo į Panevėžį lankyti naujai atrastos mylimosios.
Susitikti su juo Paulinai nebuvo jokių kliūčių – nors oficialiai su vyru nebuvo išsiskyrusi, bet jau senokai kartu negyveno. Bet štai Viktorui ištrūkti iš šeimos buvę sudėtinga, tekdavę nuolat meluoti.
Žmonai prisipažino, kad myli kitą
Paulina sako, kad jiedu apie savo gyvenimus išsipasakojo atvirai, Viktoras savo antros pusės nepeikė, nieko blogo apie ją nesakė, tik prasitarė, jog yra „pasiųstas“ į visus kraštus, kiek tik yra pavadinimų.
„Jis nekonfliktiškas ir ramus. Mačiau, kad jam labai sunku, šiemet tuoj po Naujųjų metų jis pasisakė žmonai, kad mane myli. Ji liepė pasirinkti. Jis pasirinko ją, savo vaikų motiną“, – moteris neslepia, jog tai jai buvę skaudu.
Viktoras pasirinko nesiskirti, bet santykių su Paulina nenutraukė, toliau važinėdavo į Panevėžį.
„Jei meilė yra, tai ir yra. Nesuprantu, kaip žmonės po kelis kartus tuokiasi. Dabar taip kalbu, bet nežinau, kaip būtume gyvenę. Jis sako, nereikėjo skubėti tekėti, sako, būtų pas mane grįžęs, paslydimą atleidęs. Mano vyriausią dukterį jis dabar vadina mūsų vaiku“, – moteris rodo į stalelį su fotografijomis.
Ant jo gausu vaikų šeimų nuotraukų, o viduryje įrėmintas gražaus jauno vyro nespalvotas atvaizdas. Prisipažįsta, kad kartais ir pati įžvelgia jo panašumų su dukra.
Nuo vaikų nieko neslėpė
Paulina sako iš atsinaujinusių santykių nieko nesitikėjusi, jokių įsipareigojimų iš Viktoro nelaukusi, apie bendrą ateitį nesvajojusi. Tiesiog džiaugėsi šia akimirka. O jų, kaip pati supranta, gali būti likę labai nedaug.
Nuo savo vaikų ji nieko neslėpė, papasakojo viską taip, kaip yra. Moteris tikina, kad atžalos jos nepasmerkė, dėl vėlyvos meilės nepriekaištavo.
Keista, kad ir kokia sunki diagnozė buvo, gydymas davė puikių rezultatų, šį pavasarį atrodė, jog liga sustabdyta.
Paulina nori tikėti, kad įsiplieskusi meilė ir teigiamos emocijos prisidėjo prie sveikimo.
„Netikiu jokiom mistikom, jokiom kalbom apie lemtį, nuo kurios esą nepabėgsi, bet pripažįstu, kad gyvenimas labai labai nenuspėjamas“, – sako moteris.
Vietoj gimtadienio dovanos – mirtis
Liepos viduryje Viktoras šventė gimtadienį. Tradiciškai savo sodyboje, šeimos apsuptyje. Paulina neslepia, jog į tą sodybą Viktoras buvo ją ne kartą nusivežęs.
„Išvakarėse paskambino ir pasakė, kad nežinia, kada susitiksim, žmona netikėtai gavo tris savaites atostogų. Padejavau, oi, kaip ilgai, o jis pajuokavo, jog ką čia reiškia, jei pralaukėm 40 metų. Sakė, ruošiasi kepti gimtadieniui šašlykus“, – prisimena trumpą pokalbį.
Ilgai kalbėti negalėjo, nes aplink šeimynykščiai. Bet po valandos dar kartą paskambino. Pasakė, kad žmona pasijuto nekaip ir anksti nuėjo gulti, tad jiedu gali šnektelti.
Ryte – dar vienas Viktoro skambutis.
„Baisiai nustebau, kas yra, kodėl skambina, kur žmona? Pasakė, kad dar miega, o štai jis anksti pakirdo ir kol niekas negirdi, suskubo paskambinti“, – pasakoja apie keistą dieną.
Po pusantros valandos dar vienas mylimojo skambutis: žmoną komos būklės greitoji išvežė į ligoninę. Moteris kentėjo nuo cukraligės, nakties metu ištiko hiperglikeminė krizė, išgelbėti nepavyko, ligoninėje mirė. Per sutuoktinio gimtadienį.
Paulina dalyvavo Viktoro žmonos laidotuvėse. Jo vaikai žinojo, kas ji tokia.
Galop abu liko našliai
„Aš likimo neprašiau, kad jis liktų našlys, bet taip nutiko. Tada susitvarkiau skyrybų su savo vyru dokumentus. Dabar oficialiai esu laisva ir niekieno nesmerkiama galiu su kitu vyru bendrauti“, – kalba pašnekovė.
Klausiu, gal jiedu dabar tuoksis?
„Ką jūs, mirtis ant slenksčio“, – baisią frazę ištaria juokdamasi.
Prisipažįsta, kad Viktoras ją vadina kraustytis į Vilnių.
„Jei kitokios aplinkybės, galėtume gyvent ir gyvent, bet ligos neduoda. Suprantu, dabar mums pats tas metas vaikščioti susikibus už rankų. Bet kam jam ta našta? Išlaikytine būti nenoriu“, – sako vis dar šypsodamasi.
Čia primena paskutinius tyrimus: išplito metastazės, laukia dar vienas gydymo etapas, nežinia, kaip jį ištvers, gal teks gulti į ligoninę.
Praėjus mėnesiui po pokalbio, kai straipsnis jau buvo paruoštas, skambinu Paulinai pasiteirauti apie jos sveikatą ir kaip jos meilės istorija rutuliojasi toliau.
Moteris atsakė, kad ne itin tinkamas laikas kalbėti. Dabar ji stovinti savo namų kieme, kur žmonės ką tik rado negyvą jos buvusį sutuoktinį.
