Iš Marijampolės kilusi Reda Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą. Čia ji susipažino su savo būsimu vyru Diksi iš Danijos. Pradžioje romantiškų jausmų trejais metais vyresniam vaikinui nepuoselėjo, bet jai darė įspūdį tai, kad atvykėlis iš rimtos kapitalistinės šalies uoliai mokosi lietuvių kalbos ir laisvalaikiu su visais stengiasi bendrauti būtent ja. Vėliau paprastas bendravimas peraugo į meilę.
Po studijų Vilniuje vyras išvyko metams studijuoti lietuvių kalbos Varšuvoje, o Reda – į Norvegiją, kur baigė ispanų kalbos ir Lotynų Amerikos studijų magistrantūrą. Santykiai nenutrūko ir baigę mokslus jiedu susituokė.
Ir dabar savo namuose Kopenhagoje tarpusavyje jie bendrauja tik lietuviškai. Su savo vaikais, 23 m. sūnumi Adomu ir 18 m. dukra Veronika, tėtis šnekasi ir daniškai, ir lietuviškai, o mama – tik gimtąja kalba. Taip pat rašo vaikams žinutes, būtinai – su visomis varnelėmis ir nosinėmis raidėmis.
Nors Reda susituokusi dar 1997 m., ji pasiliko lietuvišką pavardę – jai atrodė nesuprantama, kodėl moterys turi prisiimti vyrų pavardes, ir norėjosi prieš tokią tvarką maištauti. Ir vaikams suteikė savąją pavardę, nors turėjo pakovoti su daniškomis institucijomis, kad sūnus gautų vyrišką jos versiją, o ne taptų Mieldažyte.
Dabar jai skaudu girdėti, kad lietuvės dažnai atsisako originalių, išskirtinių pavardžių su galūnėmis – ytė, -aitė, -iūtė ir renkasi neutralų variantą.
Pirmasis Redos darbas atsikrausčius į Daniją, jos žodžiais tariant, buvo danų kalbos mokymasis. Į mokslus kibo labai rimtuose ir intensyviuose kursuose. Juose buvo dirbama pagal metodiką, naudotą JAV siunčiant karius į Vietnamo karą. Reikėjo per dieną mintinai išmokti 100 sakinių, ir taip kone kasdien. Jeigu dėstytojui paklausus neatsakysi, gausi minusą, o trys minusai reikš, kad reikia kartoti kursą ir mokėti už jį iš naujo.
Ilgiau nei metus kaip reikiant paplušėjusi Reda egzaminus išlaikė, vėliau įgijo daug praktikos, bet savo žiniomis ji nesipuikuoja.
„Man apmaudu, kad danų kalbos vis tiek nemoku idealiai. Sakoma, kad tam, jog susikalbėtumei, pakanka mokėti 3000 žodžių, bet literatūrinėje kalboje yra daug retų žodžių ir stilistinių vingrybių. Taigi kalbos mokymasis trunka visą gyvenimą. Be to, danų kalba labai sudėtinga dėl savo tarimo – balsiai joje gali būti tariami net 36 būdais, priklausomai nuo to, po kokių priebalsių eina, ir kitų niuansų, tad labai sunku viską įsiminti. Su tais balsiais panašiai, kaip su kirčiavimu lietuvių kalboje – nors mano vyras lietuviškai šneka gerai, kartais kirtį vis tiek padeda ne ten“, – sakė pašnekovė.
Falsifikuoja depozito kvitus
Literatūrinės kalbos vingrybės Redai netrukdo būti profesionalia vertėja. Policijoje bei teismuose ji dažniausiai susiduria su iš Lietuvos atvykusiais vagišiais. Pasitaiko ir asmenų, teisiamų už disponavimą narkotikais.
Paprastai vagiliauja jauni tautiečiai, neturintys rimtesnio išsilavinimo, atvykę iš provincijos miestelių (nors būna ir iš didžiųjų miestų). Ypač paplitusios dviračių vagystės iš prabangesnių nuosavų namų kvartalų – juos tiesiog furgonais gabena į Lietuvos turgų.
Neretai pasitaiko ir apsivogusių benamių lietuvių. Kai kurių iš jų prasižengimai, atrodytų, nėra baisūs – jie bando falsifikuoti depozito (superkamos taros) kvitus ir už tai pakliūva į teismą.
Dar vienas paplitęs prasižengimas – vairavimas išgėrus, už kurį vairavimo teisės atimamos trejiems arba šešeriems metams, be to, skiriama didelė administracinė bauda.
Klausiu pašnekovės, ar jai kartais nebūna gaila teisiamų tautiečių dėl nevykusiai susiklosčiusių jų gyvenimų? „Ar negaila? Tiesa sakant, man dažniau būna gėda dėl to, kad mes atrodome kaip vagišių tauta – tokių nusikaltėlių yra daug. Kartais ir gailestis sukirba, tačiau darbe bet kokiu atveju turiu elgtis profesionaliai ir emocijų nerodyti, antraip negalėsiu dirbti“, – sakė Reda.
Ir pridūrė, kad galima pasidžiaugti nors vienu dalyku: lietuviai, skirtingai nei Rumunijos ar Bulgarijos piliečiai, Danijoje šiuo metu negarsėja tuo, kad jungtųsi į organizuotas nusikalstamas grupuotes.
Dirba ligoninėje ir ragina skiepytis
Vertėjavimas nėra pagrindinis Redos darbas. Ji sako jau seniai supratusi, kad filologams išsiversti nelengva visuose kraštuose ir verta įgyti rimtesnį amatą. Tad po kurio laiko Danijoje ji pradėjo studijuoti ir tapo medicinos sesele.
Dabar dirba Herlevo ligoninės Kardiologijos skyriuje. Ji sako, kad šiuo metu ligoninėje, nepaisant pandemijos, ramu, žmonės į ją patenka nesunkiai, tik atvykus reikia pasidaryti koronaviruso testą.
Labai daug danų, apie 90 procentų, yra pasiskiepyję, didelė jų dalis jau gavę ir trečiąją dozę.
Mūsų pašnekovė taip pat yra tą padariusi, ji neabejoja skiepų nauda: „Klausiausi žinių, kur Danijos Sveikatos apsaugos departamento direktorius aiškino, kad ligos atvejų dabar labai daug, kartais siekia 10 000 per dieną (atliekama ir labai daug testų), ir didžioji tų atvejų dalis – omikrono atmaina. Bet reali situacija, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, yra nebloga – sunkia ligos forma serga ir ligoninėse guli palyginus nedaug pacientų. Būtent tai rodo, kad skiepas veikia“, – aiškino pašnekovė.
Tik neseniai prireikė kaukių
Reda pasakojo, kad nors Danijoje taip pat yra vadinamųjų antivakserių, jų sąlyginai nedaug, neretai tai atvykėliai iš kitur. „Man rodos, tai susiję ir su istorija. Lietuvoje ir kitose postsovietinėse šalyse buvo įprasta, kad negali pasitikėti savo šalies vyriausybe, taip pat kitais žmonėmis, net savo kaimynais – dėl to ir dabar žmonės linkę nepasitikėti valdžios sprendimais. O danai tokių nuoskaudų neturi ir yra linkę savo valdžia pasitikėti, įskaitant ir raginimą skiepytis“, – pastebėjo moteris.
Jau kurį laiką, nuo lapkričio 26 d., Danijoje atsirado reikalavimas nešioti veido kaukes parduotuvėse bei viešajame transportu (iki tol jų nereikėjo). Tam, kad patektumei į kavinę ar į restoraną, taip pat reikalingas koronos pasas. Kai kuriose maitinimo įstaigose žmonėmis pasitikima ir jo neprašoma, bet tai nereiškia, kad jo nereikia.
Taip pat nuo gruodžio 9 d. įvesti nauji ribojimai: nuo vidurnakčio iki 5 val. ryto uždaromi barai, restoranai ir kitos vietos, kuriose prekiaujama alkoholiu. Pradinukai pradėjo kalėdines atostogas savaite anksčiau. Atšauktos visos tradicinės Danijoje darbovietėse rengiamos kalėdinės vakarienės („julefrokost“). Pradėti skiepyti vaikai nuo 5 iki 11 metų.
Kadangi susirgumų skaičius labai sparčiai augo, gruodžio 19 d. vėl paskelbti nauji ribojimai: atsisakyta koncertų, uždaryti kino teatrai, restoranų darbo laikas sutrumpintas iki 23 val., daug darbuotojų grįžo prie darbo iš namų ir kt. Neramina ir tai, kad jau nespėjama greitai pateikti koronaviruso testų rezultatų: jų tenka laukti tris dienas ir ilgiau.
50 km į pamokėles
Penktadieniais po pamainos ligoninėje Reda skuba į kitą savo darbovietę, Kopenhagos savivaldybės įsteigtą mokyklą, kur nuo 2003 m. moko vaikus lietuvių kalbos. Ji sakė, jog Danijoje lietuvių tikrai daug, tačiau kai kurie jų nesistengia, kad jų vaikai mokytųsi gimtosios kalbos, o gal jiems per sudėtinga penktadienį vakare po darbo atvežti atžalas į pamokas (kai kurie emigrantai dirba labai daug, taip pat ir savaitgaliais).
Užtat mokytoja sakė: „Tikrai norisi visus mokinukus apkabinti, o jų tėveliams žemai nusilekti už tai, kad jie vaikams suteikia galimybę dalyvauti pamokose.“
Viena šeima gyvena už Kopenhagos ir vaiką į užsiėmimus veža net apie 50 km. Pamokas šiuo metu lanko keliolika vaikų, kalbos pagrindus jie visi turi. Grupė mišraus amžiaus, nuo 6 iki 11 m., ir mokytoja labai stengiasi, jog visi įsitrauktų į bendrą veiklą ir neprarastų noro mokytis. Jie ne tik mokosi žodžių bei gramatikos, bet ir dainuoja, kalbasi apie Lietuvos istoriją, o artėjančių švenčių proga Lietuvos ambasadoje kepė kūčiukus.
„Vesdama šias pamokas aš noriu parodyti savo dėkingumą Lietuvai už galimybę baigti studijas Vilniaus universitete. Studijų metai buvo tikrai puikūs, mums dėstė nuostabūs profesoriai“, – sakė pašnekovė.
Ir dabar jai trūksta gimtosios kalbos bei Lietuvos, nuolat į ją grįžta mintimis. Norėtų čia parvykti dar būdama darbingo amžiaus ir padirbėti (jos medicinos seselės diplomas, kiek žino, galiotų), bet neįsivaizduoja, kaip reikėtų išsiversti finansiškai. Kadaise, dar 2000 m., bandė su vyru ir mažu sūneliu grįžti į Lietuvą ir čia įsikurti, tačiau įsitvirtinti šeimai nepavyko ir po metų iškeliavo atgal į Daniją.
„Slaugytojų ir kai kurių kitų Lietuvos žmonių atlyginimai kelia liūdesį. Ir mano tėveliai iš savo pensijų niekaip neišsiverstų, gerai, kad dar turi jėgų ir noro dirbti žemę ir šio to užsiauginti. Laukiu nesulaukiu, kol kokia nors partija Lietuvoje ryšis ir įves progresinius mokesčius, kaip Danijoje. Manau, tai labai pagerintų situaciją – tie žmonės, kurie uždirba labai daug, turi galybę turto, gali mokėti daugiau. Europos parlamente dirbantys Danijos atstovai mokesčius moka ir Belgijoje, ir sugrįžę į Daniją, o Lietuvos atstovų atlyginimai neapmokestinami. Manau, būtent progresinių mokesčių nebuvimu Lietuva labiausiai skiriasi nuo Skandinavijos šalių blogąja prasme“, – teigė emigrantė.
