Vietnamas. Kad pandemija netikėtai padėjo pirmą kartą susikurti mažą lietuvišką šventę, pasakojo ir daugiau nei aštuoni tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame Vietname su šeima ketverius metus gyvenanti Aurelija Jankauskienė.
„Įprastai žiemos šventėms su šeima grįždavome į Lietuvą, tačiau pernai Kalėdas pirmą kartą teko švęsti Vietname, – pasakojo lietuvė. – Mūsų šeimai Kūčios yra svarbiausia žiemos šventė, todėl surengėme nuostabią vakarienę su lietuviais. Priruošėme dvylika patiekalų, lietuviškų, bet šiek tiek pakeistų: vietoj silkės turėjome skumbrę pataluose, marinuotus grybus pakeitė kepti vietos grybai su svogūnais. Ant stalo taip pat turėjome pyragėlių su kopūstais ir lietuviškomis voveraitėmis, aguonpienio su kūčiukais, ruginės duonos, kisieliaus. Pavyko gauti net kalėdaičių. Šventės atmosfera išties buvo lietuviška su mūsų tradiciniais patiekalais ir lietuviškomis giesmėmis.“
Kaip ir kitoms lietuvėms, gyvenančioms Pietryčių Azijoje, A.Jankauskienei Vietname namus papuošti tikra Kalėdų eglute – didelis iššūkis.
„Tikra eglutė Vietname yra prabangos prekė. Jos plukdomos iš Europos, Amerikos, todėl kainuoja ir triženklę sumą, o norint šventėms turėti gyvą eglutę, užsakyti reikia jau spalio mėnesį“, – pasakojo lietuvė.
Vietname gyvena vos keli procentai katalikų, todėl Kalėdos nėra didelė šventė: „Vietnamiečiams svarbiausia metų šventė yra Naujieji metai pagal Mėnulio kalendorių. Žinoma, prekybos centrai prieš šventes pasipuošia įspūdingomis dekoracijomis, groja kalėdinė muzika, galima įsigyti dirbtinių eglučių.
Tačiau kalėdinė nuotaika tikrai ne tokia kaip Lietuvoje. O labiausiai per Kalėdas Vietname trūksta artimiausių žmonių ir sniego.“
Singapūras. „Šioje šalyje ir taip nėra kalėdinės nuotaikos, nes karšta, be to, ne visi šią šventę švenčia, tad jei ne puošmenos prekybos centruose, net nepajustum, kad Kalėdos. Todėl susikurti kalėdinį jaukumą namuose yra tarsi mažytis stebuklas“, – neslėpė daugiau nei devyni tūkstančiai kilometrų nuo gimtinės devynerius metus gyvenanti Margarita Repšienė.
Pirmosios Kalėdos šioje šalyje lietuvei buvo ne tik keistos, bet ir liūdnos.
„Į Singapūrą atsikraustėme gruodžio mėnesį, žinoma, šiltas klimatas buvo malonu ir egzotiška. Tačiau bandymas susikurti Kalėdas, kokias buvome pratę švęsti Lietuvoje, nepavyko: apvažiavome visas parduotuves, bet niekur nebuvo įmanoma nusipirkti eglutės.
Teko pasitenkinti tuja, kurią papuošėme gėlių žiedais, nes neturėjome net žaisliukų, – prisiminimais dalijosi M.Repšienė. – Kūčių vakarienei irgi nieko lietuviško neturėjome, pasigaminome tik bulvių, žuvies ir krevečių. Tuja vietoj eglutės, krevetės vietoj silkės, mes – be artimųjų. Buvo labai liūdna.“
Paragavusi singapūriškų Kalėdų M.Repšienė su šeima visada žiemos šventėms grįždavo į Lietuvą, kol pandemija kelionėms užtrenkė duris.
„Pernai, kai Kalėdas teko vėl švęsti Singapūre, nusprendėme bent jau gyvą eglutę įsigyti, – pasakojo M.Repšienė. – Apėjome medelynus – nė vienos eglutės, visos jau spalį parduotos. Nebuvo net tujų ar kadagių.“
Netekusi vilties ir pavargusi Margarita grįžo namo, o vyras pasuko link medelyno, kuriame matė likusią vieną neišvaizdžią tują. Ir staiga grįžta jis namo su didžiule tikra eglute.
„Mums tai buvo tikrų tikriausias Kalėdų stebuklas. Pasirodo, kažkas atsisakė iš anksto užsakytos eglutės, vyras iš to džiaugsmo net neklausė, kiek ji kainuoja, čiupo ir parvežė namo. O kainavo ji apie 150 eurų“, – neslėpė lietuvė.
Pernai Kalėdos Singapūre šeimai buvo tikra šventė ne tik dėl eglutės: „Galėjome pasikviesti tris svečius, o ant Kūčių stalo turėjome ir silkės, ir kūčiukų, ir aguonpienio, taip pat darėme įvairius būrimus.“
M.Repšienė pabrėžė, kad aguonos Singapūre ir kaimyninėse šalyse yra uždraustos, todėl tikros lietuviškos Kūčios čia gyvenantiems lietuviams – nemenka rizika: „Aguonas ne tik draudžiama pardavinėti, jų draudžiama netgi turėti, už tai gresia didelė bauda ar net kalėjimas.“
Šiemet Kalėdas lietuvė su šeima ketina praleisti tėvynėje. „Nesvarbu, ar reikės karantinuotis, testus darytis, viską padarysime, kad tik galėtume justi tikrą Kalėdų dvasią. Be to, nepabuvus ilgesnį laiką Lietuvoje ryšys su ja tiesiog tirpsta. Kol dar gyvena tėvai, kol vaikai maži, važiuosime į Lietuvą kasmet, kiek tik galėsime“, – pasižadėjo Singapūre gyvenanti lietuvė, iki gimtinės Kalėdoms skrendanti trylika ir daugiau valandų.
Malaizija. Kad Kalėdos Pietryčių Azijoje įdomios, tačiau be kalėdinės nuotaikos, pritarė ir Malaizijoje šešerius metus su vyru gyvenanti Rita Rukė. „Pirmąsias Kalėdas šventėme kaip turistai – mėgavomės saulėlydžiu ant jūros kranto skambant kalėdinei muzikai. Buvo smalsu nors kartą atšvęsti žiemos šventę kepinant atogrąžų saulei. Tačiau šventinės nuotaikos, kurią buvome įpratę justi gimtinėje su artimaisiais, taip ir nepajutome“, – pasakojo Rita.
Todėl susikurti kalėdinę nuotaiką ne tik atstumu, bet ir kultūra bei klimatu nuo gimtinės labai tolimoje šalyje lietuvė stengiasi puošdama eglutę.
„Kelerius metus puošėme plastikinę eglutę, nes gyvos eglės kainos buvo tiesiog nesuprantamos: jomis mieste pasirūpindavo tik vienas gėlių salonas ir kainos prasidėdavo nuo 90 eurų už metro aukščio eglutę. Bet pernai jau džiaugėmės gyva eglute, kurią įsigijome viename europietiškame parduotuvių tinkle. Nors eglutė su stovu kainavo apie 60 eurų, namuose puikavosi tikra pusantro metro žaliaskarė.“
Kiti kalėdiniai iššūkiai susiję su Kūčių vakariene. „Pirmaisiais metais buvo be galo sunku gauti silkės, ja Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre prekiavo tik viena parduotuvė. Silkė atkeliaudavo iš Olandijos, tad už tris filė gabaliukus teko sumokėti 15 eurų.
Prieš metus atidaryta nauja parduotuvė, kuri prekiauja produktais iš Latvijos ir Baltarusijos, tad dabar nesiskundžiame nei silkės kaina, nei skoniu, nei trūkumu“, – pripažino lietuvė.
Nors Malaizijoje taip pat uždraustos aguonos, Kūčių vakarienę R.Rukė visada pasiruošia pagal lietuviškas tradicijas: „Ant stalo būna kūčiukų, aguonpienio, spanguolių kisieliaus, keptų morkų ir silkės salotų, silkės su cinamonu, burokėlių mišrainės su pupelėmis, morkų salotų, pyragėlių su grybais, o kalėdaičius atstoja juoda duona.“
Šventėms į tėvynę grįžti negalinti lietuvė Kūčias visada švęsdavo namuose Kvala Lumpūre dviese su vyru, o Kalėdų pietų keliaudavo į restoraną.
„Tuomet tenka paragauti ne tik kepto kalakuto, bet ir azijietiškų patiekalų. Įdomu, kad Malaizijoje, kaip musulmoniškoje šalyje, Kalėdos yra viena švenčių, kuriai skiriama daug dėmesio: prekybos centrai išpuošti, mes net aikčiojame nuo įspūdingų dekoracijų, pavyzdžiui, tokių kaip pirma pasaulyje eglė, pagaminta iš „Swarovski“ kristalų, ar bandymų atkurti snygį, kai lauke svilina 35 laipsnių karštis.“
Tačiau pernai pandemija Malaizijoje gyvenančiai lietuvei netikėtai padovanojo visiškai kitokias – lietuviškas – šventes.
„Kai niekas negalėjo keliauti, susibūrėme Kūčių švęsti kartu su kitais lietuviais, – prisiminė R.Rukė. – Buvo be galo įdomu, nes Kūčių stalą paįvairino patiekalai iš kitų šeimų, kilusių iš įvairių Lietuvos regionų. Prieš vakarienę visi pasidalijome savo šeimų tradicijomis. Turbūt pirmą kartą jautėmės lyg gimtinėje, apsupti žmonių, su kuriais susidraugavome, palaikome ryšį, kartu daug nuveikėme – tai mūsų šeima Malaizijoje.“
Tačiau kartu R.Rukė pripažino labai pasiilgstanti artimųjų: „Galbūt Kūčių stalas ir apsieitų be aguonpienio, bet artimųjų trūksta labiausiai.“
Balis. Sniego ir artimųjų Kalėdų laikotarpiu itin ilgisi ir penkerius metus Balyje gyvenanti kelionių planuotoja Viktorija Panovaitė.
Ilgesį ji bando išblaškyti kasmet vis kitokia švente: „Vienais metais subūriau tuo metu saloje buvusius pažįstamus lietuvius Kūčių vakarienei.
Kitais metais dalyvavau indoneziečių draugų kalėdinėje šventėje. Beje, Indonezijoje yra net šešios oficialios religijos ir vienoje draugų grupėje yra visų religijų atstovų, tad kartu švenčiame visų religijų visas šventes.“
Lietuvė atviravo, kad laikytis lietuviškų kalėdinių tradicijų Balyje sekasi sunkiai. „Namus kukliai pasipuošiu, tačiau kalėdinių lietuviškų patiekalų dažniau pasigaminu be progos, nes per Kalėdas ne visada būna kam juos valgyti“, – pasakojo V.Panovaitė.
Balietiškos saulėtos Kalėdos, kai lauke 30 laipsnių karščio, o kartais ir lietus, visai kitaip nuteikia nei būnant ten, kur ne tik pasitaiko sniego, spaudžia šaltukas, bet ir švenčių tradicijos yra ypatingos.
„Galbūt atvykstantiems į Balį per Kalėdas toks sutikimas atrodo egzotiškai – šilta, mėlynas vanduo, poilsis paplūdimyje, bet man egzotika – sutikti Kalėdas Lietuvoje.
Kalėdiniu laikotarpiu labai ilgiuosi sniego, tos tikros šventinės nuotaikos, pabuvimo su šeima“, – ilgesingai kalbėjo V.Panovaitė.
