Apie vaikų globą Inga pradėjo mąstyti dar vaikystėje. Ji augo mieste daugiabutyje ir girdėjo suaugusiuosius kalbant apie tai, kad netoliese gyvena moteris, kuri rūpinasi našlaičiais.
„Tada man nebuvo nė dešimties, net neatsimenu, ar moteris tuos vaikus augino visą laiką, ar tik pasiimdavo savaitgaliams, tačiau man tai atrodė labai gražu. Mintis apie vaikų globą mano sąmonėje jau buvo pasėta ir vis brendo. Vėliau, jau turėdama dvi savo dukras, vis paskaitydavau apie globą ir galiausiai susiruošiau į Įvaikinimo tarnybą“, – pasakojo Inga.
Ar jai neatrodė, kad ir su dviem dukrytėmis rūpesčių pakanka? Moteris patikino, kad mergaitės, kurių susilaukė, būdama labai jauna, jokių rūpesčių jai nekėlė, jas auginti atrodė labai paprasta, tad atrodė, kad ir su dar vienu vaiku nesunkiai susitvarkys. Pasirodė, kad ji klydo.
Tuo metu pradėti globoti vaiką buvo paprasčiau nei dabar, nereikėjo lankyti įtėviams ir globėjams skirtų kursų, tereikėjo užpildyti anketą, tiesa, ilgą, 8 ar 9 puslapių. Jau kitą dieną Inga ją pristatė į Įvaikinimo tarnybą. Ir maždaug po mėnesio sulaukė skambučio, kad atsirado berniukas, kuriam reikalingi globėjai. Tomui tada buvo vos 10 mėn., o jo mamai netrukus turėjo būti apribotos motinystės teisės.
Inga kurį laiką tą berniuką lankė ir nė neabejojo, kad reikia jį imti. Vyras ir dukros tam pritarė, tačiau sutuoktinis dažnai būdavo komandiruotėse ar mokymuose, tad buvo aišku, kad rūpintis vaiku daugiausia teks jai.
Netrukus Inga sulaukė dar vieno skambučio ir sužinojo, kad berniukas turi vyresnį brolį – dešimtmetį Haroldą, augantį kitoje globos įstaigoje. Sutiko imtis ir jo globos – gyveno kaime, namai buvo dideli, tad neabejojo, kad vietos visiems užteks.
Pirmiausia 2008 m. pradžioje prie šeimos prisijungė vyresnysis, netrukus – ir mažesnis broliukas. Žinoma, namie atsirado daug daugiau šurmulio ir rūpesčių, o ypač šių padaugėjo, mažyliui iškeliavus į vaikų darželį. Išryškėjo jo elgesio problemos – jis mėtė žaislus į kitus vaikus, krėtė eibes (tarkim, paliko visus vandens čiaupus atsuktus). Vėliau jam buvo diagnozuotas hiperaktyvumas ir elgesio sutrikimai. Berniukas pakeitė tris darželius, kol galiausiai nuėjo į specialųjį – ten specialistai geriau jį suprato, padėjo atsiskleisti teigiamoms jo savybėms ir jis jautėsi gerai.
Bet dėl didelių rūpesčių šeima įtampos neatlaikė ir 2009 m. iširo. Ar Ingai nebuvo baisu likti vienai su keturiais vaikais, iš kurių vienas dar ir turėjo elgesio problemų? „Na, kadangi vyras šeimos gyvenime dėl komandiruočių nelabai dalyvavo ir iki tol, vaikais rūpinausi aš, tai baisu nebuvo. Be to, man visuomet labai padėdavo vyresnieji vaikai, turėjome namuose pasidaliję pareigas, o man tik reikėdavo pavadovauti, kad jie apie jas neužmirštų“, – sakė moteris.
Pasijuto labai pavargusi
Jau netrukus Ingos gyvenime atsirado naujas vyras, Vilmantas, kuris moters su nemažu „kraičiu“ neišsigando (jie susipažino darbe). Jiedu susituokė ir netrukus šeimoje atsirado dar vienas vaikas, Kornelijus, kuriam dabar 10 metų.
Kai mažylis gimė ir viskas, atrodo, turėjo būti puiku, Inga pasijuto labai pavargusi. „Skyrybos, naujos vedybos ir vaikelio gimimas įvyko gana greitai, per kelis metus. Ko gero, ir blogi, ir geri įspūdžiai susidėjo į vieną krūvą, ir man ėmė atrodyti, kad visko tikrai per daug. Nors didieji vaikai, kaip minėjau, buvo tikrai geri ir man padėdavo, vis tiek kiekvienam iš jų reikėjo rūpesčio, tad jaučiausi pavargusi ir buvo tikrai nelengva...“, – prisipažino Inga.
Tuo metu jai sušlubavo ir fizinė sveikata, ir tikriausiai susirgo depresija, tad galiausiai kreipėsi į psichiatrą ir ėmė gerti antidepresantus, kurie savijautą pagerino. Tačiau galutinai atsigauti ir vėl pradėti mėgautis gyvenimu padėjo ne vaistai, o psichologinė pagalba ir naujos veiklos.
Vieną dieną nuvedusi mažąjį sūnų į darželį Inga pamatė skelbimą, kad „Caritas“ rengia projektą ir siūlo nemokamą psichologinę pagalbą. Iškart užsirašė telefono numerį, paskambino ir kitą savaitę jau buvo priimta psichologo. Pas jį nuolat lankėsi apie pusmetį, vėliau pratęsė konsultacijas. Taip pat ėmė lankyti „Carito“ rengiamus pozityvios tėvystės kursus, po to prisijungė prie „Šeimų klubo“ veiklos, ir tai jai taip pat padėjo geriau pasijusti.
Ragina ieškoti pagalbos
Inga sakė, kad dabar eina jau penkti metai, kurie jų šeimai yra geri ir stabilūs. Prie jos pačios vidinės ramybės prisidėjo ir tai, kad dabar trys vaikai jau užaugę, jiems visiems jau per 20 m. ir jie gyvena atskirai. Tačiau moteris įsitikinusi, kad labai padėjo ir tai, kad ji nepabūgo ieškoti pagalbos, ir dabar kitus ragina tą daryti.
„Tuos žmones, kuriems viduje sunku, padrąsinčiau nebijoti kreiptis į psichologą ar psichiatrą – tai nėra gėdinga ir tikrai veiksminga. Kai mūsų viduje kažkas negerai, net didžiausios materialinės gerybės nepadės – turime skirti daugiau dėmesio savo išgyvenimams. Taip pat padeda galimybė prisijungti prie kažkokios grupės, bendruomenės, kurioje gali pasidalinti savo jausmais. Labai padeda ir tikėjimo atradimas“, – aiškino Inga.
Pridūrė, kad ji suvokė, jog reikia skirti laiko ir sau, tad po dešimties metų pertraukos ryžosi grįžti į mišrų vokalinį ansamblį, be to, pradėjo lankyti linijinius šokius. Taigi veiklos tikrai netrūksta (juolab, kad gyvena kaime ir turi daržą bei gėlynus), bet moteris įsitikinusi, kad būtent taip yra geriausia.
„Kai sukausi tik tarp darbo ir namų, pavargdavau nuo tos rutinos, tad labai gerai yra turėti ir mėgstamos veiklos, kur pravėdini galvą. Be to, mano darbas sėdimas, todėl reikia ir pajudėti“, – sakė Inga.
Jeigu tiki – tikrai padės
Simpatiška 43 m. pašnekovė – jau ir dviejų anūkų, berniuko ir mergytės, močiutė. Anūkėliai gyvena netoliese, tad su jais nemažai bendrauja. Ir apskritai moteris labai patenkinta, kad turi penkis vaikus – nors ir buvo nelengvų etapų, dabar labai smagu. Beje, vaikų ji tvirtina niekuomet neskirsčiusi į savus ir svetimus – visiems jiems reikia to paties rūpesčio ir meilės.
Taip pat Inga pasidžiaugė, kad dabartinis vyras jai labai padeda namuose, taip pat pritaria jos idėjoms, sumanymams dėl laisvalaikio ar kelionių, išvykų. „Esu jam dėkinga, kad leidžia man gyventi taip, kaip noriu ir vesti visą šeimą paskui save“, – sakė pašnekovė.
Kartu su tėvais dabar gyvena penkiolikmetis globotinis Tomas ir dešimtmetis biologinis sūnus Kornelijus. Vyresnėlis labai mėgsta dviračius (taip pat ir juos taisyti), lanko gatvės šokius ir patarnauja bažnyčioje. Jaunesnysis pasekė brolio pėdomis – taip pat lanko gatvės šokius ir patarnauja bažnyčioje, o dar lanko skautų būrelį bei muzikos mokyklą.
Mama pastebėjo, kad hiperaktyviam vyresnėliui naudinga turėti daug įvairios veiklos, na, bet ir jaunėliui verčiau laisvu laiku nuveikti kažką rimtesnio, nei sėdėti prie kompiuterio.
Būtent įvairios veiklos, taip pat vizitas į Vaiko raidos kliniką Vilniuje padėjo subalansuoti vyresnėlio elgesį, mat jam pradėjus lankyti mokyklą vėl buvo išryškėjusios elgesio problemos, kildavo pykčio priepuolių, nesutardavo su klasės draugais. Dabar jau viskas einasi neblogai.
Pasak Ingos, sūnui labai padėjo ir bažnytinė veikla – rodos, Dievas tikrai ėmėsi jį globoti ir padėjo nurimti. Tikėjimas šios šeimos gyvenime dabar užima svarbią vietą.
Moteris sakė, kad ir seniau buvo tikinti, bet į bažnyčią eidavo tik per šventes. O kai Tomas turėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, teko ten eiti kiekvieną sekmadienį, ir visai šeimai tai tapo maloniu ritualu. Net ir vasarą išvykę pailsėti į Palangą sekmadieniais traukia į bažnyčią.
Taip pat šiltuoju metų laiku kartą per mėnesį šeima žingsniuoja piligriminiu šv.Jokūbo keliu. Šeštadieniais įveikia tam tikrą kelio atkarpą (dažnai – daugiau nei 20 km), o sekmadieniais aplanko vietines įžymybes ir būtinai – sudalyvauja pamaldose bažnyčioje.
„Siūlau visiems nueiti į bažnyčią – pamatysite, kaip ten gera. Be to, į Tą, kuris aukštybėse, kreiptis nieko nekainuoja, o jeigu tiki, tai tikrai sulauksi Jo pagalbos“, – įsitikinusi Inga.
Ir pridūrė, kad jeigu visi žmonės gyvenime remtųsi dešimčia Dievo įsakymų, pasaulis būtų kitoks, geresnis, su daugiau meilės ir gailesčio šalia esančiajam.
