Tada, 1991 m. sausį, Ričardas buvo jaunas neseniai iš sovietinės armijos grįžęs vaikinas, tiesa, jis jau buvo sukūręs šeimą ir turėjo sūnų. Dirbo Vadovybės apsaugos tarnyboje, turėjo saugoti Aukščiausiąją tarybą ir kitus svarbius objektus.
Lemtingąją naktį Sausio 13-ąją jis buvo prie televizijos bokšto, saugojo įvykį fiksavusį operatorių. Ten matė daug baisių dalykų: šaudė tankai ir kareiviai, žiro stiklai, buvo tikra mėsmalė, teko nešti į saugesnę vietą sužeistuosius. Pats jis bokšto prieigas paryčiui paliko sveikas. Nelaimė tykojo kiek vėliau Šeškinės mikrorajone.
Jis pats gyveno toliau, Pavilnyje, tad nusprendė numigti pas tetą, gyvenusią šalia tuometinio „Šeškinės“ prekybos centro. Ten link pavežėjo pažįstami.
Buvo likę gal 10 žingsnių iki laiptinės, kai iš šalia stovėjusio „Žiguliuko“ išlipo civiliais drabužiais vilkintis vyras ir jį pašaukė: „Jaunuoli, palaukit!“ Ričardas manė, kad jis norės paklausti kelio. Tačiau iš mašinos iššoko dar keli žmonės, kurie jį čiupo. Jis dar bandė grumtis, tačiau pajuto smūgį, matyt, šautuvo buože, ir prarado sąmonę. Atsibudo kariško automobilio priekaboje, kur būta ir daugiau jaunuolių.
Jie buvo nuvežti į karinį komisariatą T.Kosciuškos gatvėje, Gedimino kalno papėdėje. Visi buvo uždaryti į ankštą kamerą, o netrukus prasidėjo tardymai.
Lyg ir buvo sakoma, kad į komisariatą atvežti vaikinai, kurie norėjo išsisukti nuo tarnybos sovietų armijoje, tačiau tai neatrodė panašu į tiesą – vienam sulaikytajam buvo per 40 m.
Kai tardytojai patikrino Ričardo dokumentus, pamatė jo karinį bilietą, darbuotojo pažymėjimą ir pasakė: „Mes tave apmokėm, o tu tapai banditu“. Po tų žodžių jis sulaukė smūgio į galvą, nuo kurio net trūko ausies būgnelis – ta ausimi jis dabar sunkiai girdi.
Tačiau tai buvo tik pradžia. Pasak Ričardo, jį sekančią parą vis tardė ir mušė, mušė ir tardė. Beje, tardė KGB karininkas, gerai kalbėjęs lietuviškai. Klausinėjo apie tai, kaip saugoma Aukščiausioji taryba, kokių ginklų turi jos apsaugininkai, kuri teritorija užminuota ir pan. Ričardas bandė sakyti „nežinau“, arba bandė kažką išgalvoti, tačiau šiaip ar taip sulaukdavo smūgių.
„Į akis man švietė labai ryškia lempa, o jei mėgindavau nuleisti galvą ar užsimerkti, tiesiog pirštais akis atplėšdavo. Dar ir dabar mano akys jautrios šviesai, negaliu ilgai būti lauke be saulės akinių, nes pradeda perštėti. Ten sėdėjau ant tokios prie grindų kažkaip pritvirtintos taburetės – būdavo, vienas kariškis trenkia iš vienos pusės, griūnu į kitą – ir iš ten vėl sulaukiu smūgio. Kartais prarasdavau sąmonę“, – atsiminė vyras.
Pasak jo, pirmą dieną labai skaudėjo, o antrą dieną jautėsi kaip guminis, skausmo beveik nejautė, tik norėdavosi greičiau vėl prarasti sąmonę, kad būtų ramu. Tiesa, antrą dieną niekas jo jau netardė, tik išgėrę karininkai „profilaktiškai“ padaužydavo.
Gyvas tik dėl laimingų atsitiktinumų
„Po viso to mano kojos buvo sutrupintos, stuburas sužalotas, šonkauliai sulaužyti, rankų raiščiai ištampyti, kaukolė skilusi, žandikaulis irgi, viena akis visiškai užtinus. Sakau, kad tada buvau kaip karbonadas – visas sumuštas ir paruoštas kepti“, – dabar kalbėdamas apie senus įvykius vyras gali ir pajuokauti.
Nedaug trūko, kad jį tikrai iškeptų, tiksliau, sudegintų. Jį ir kitus sulaikytuosiuos, keliolika žmonių, kariškiai surišo po du ir išvežė Kauno kryptimi. Ten sustojo aikštelėje netoli nuo kelio, kur jau buvo paruošta duobė. Į ją sumetė belaisvius, užpylė kažkokiu skysčiu ir mėgino padegti. Tačiau skystis nedegė, tik svilo, o tada į aikštelę užsuko keli autobusai, kuriais žmonės važiavo prie Aukščiausiosios Tarybos budėti. Kariškiai pasišalino, belaisvius palikę.
Per visą tą sumaištį Ričardas iš duobės iššliaužė, šliaužė per mišką (eiti sužalotomis kojomis negalėjo) ir pasiekė plentą. Ten jį gulintį be sąmonės aptikę žmonės pamanė, kad jį partrenkė automobilis, iškvietė greitąją pagalbą.
„Dar trumpam atsigavau ir pasakiau žmonėms telefono numerį, kažkodėl savo tetos. O kai mane jau vežė greitoji, aš miriau. Taip, miriau – man buvo sustojusi širdis“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, jis jau buvo nuvežtas į tuometinės šv.Jokūbo ligoninės lavoninę, kai chirurgas Ričardas Breiva užčiupė jo pulsą ir jį išgelbėjo.
„Aš tris savaites gulėjau komoje, o mane tuo metu tvarkė – nuvalė kraują nuo smegenų, kur jis buvo išsiliejęs, visą sugipsavo – atrodžiau kaip mumija. Bet kažkaip atsigavau. Prie manęs vis budėjo mama, taip pat teta, brolis. Dar atsimenu, kad ligoninė tais laikais gaudavo nemažai labdaros iš Lenkijos, visokių tvarsčių, o taip pat nematytų maisto produktų, tik aš dar kelis mėnesius po traumos galėjau valgyti tik skystą maistą“, – pasakojo Ričardas.
Kiek atsigavęs, nors vis tiek nevaikštantis ir beveik paralyžiuotas, jis buvo išvežtas reabilitacijai į Suomiją. O iš ten grįžo jau atkutęs, paeidamas su ramentais. Vėliau sveikata dar pagerėjo, nors liekamųjų reiškinių buvo. Kurį laiką vyras vėl dirbo.
Bet apie 2005 m. pažeistas stuburas neatlaikė, kojos buvo paralyžiuotos ir teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį.
Naktimis – realistiški košmarai
Dabar, pasak Ričardo, jo sveikatos būklė prasta. Iš viso jam teko patirti net 27 operacijas, stubure įstatas implantas. Kartais apima tokie baisūs nugaros skausmai, kad net sunku nusakyti. Kai kiti nuskausminamieji vaistai nepadeda, tenka leistis morfijų, nors labai stengiasi jį naudoti kuo rečiau.
Dar ištinka priepuoliai, dėl kurių praranda sąmonę. Kartais trumpam ir rankas „atima“. Taip pat be vaistų jam būtų per sunku išlaikyti pusiausvyrą.
„Būna, pasidarau arbatos, o tada trumpam atjungia rankas – ir karštą skystį užsipilu ant savęs. Tiesa, kojų skausmo nejaučiu, viena koja visai nejautri, kita dar veikia 25 proc.“, – konstatavo vyras.
Na, o naktimis nuolat kamuoja košmarai: sapnuoja kaip jis uždarytas kameroje, kažkur vežamas ir kankinamas, ir viskas atrodo labai realistiška ir baisu.
Pasipiktino LR Seimo dovana
Ričardui tenka nuolat gerti įvairiausius vaistus, kurie per mėnesį, vyro skaičiavimu, kainuoja net 400 Eur. Na, o valstybės išmoka, kurią jis gauna, siekia vos 296 Eur (gal būtų didesnė, jei neįgaliu jis būtų buvęs pripažintas tuoj po Sausio 13-osios, bet jis, kaip minėta, buvo atsigavęs ir dar dirbo).
Tad kaip jis išgyvena? Pasak vyro, labai padeda draugai, senutė mama, įvairūs labdaros fondai ir geri žmonės (su žmona jis seniai išsiskyręs, tiesa, ryšį su sūnumi ir anūkais palaiko).
Vyras gyvena valstybės skirtame bute, pritaikytame žmogui su negalia, mokesčiams už butą taikomos nuolaidos.
„Tačiau mane slegia ne tik materialinė padėtis – man sunkiausia dėl nepagarbos mūsų istorijai ir Sausio 13-osios aukoms. Ši diena nė nepaskelbta valstybine švente, kuri būtų nedarbo diena. Pernai šios dienos 30-ųjų metinių proga gavau vėliavą, kalendoriuką ir pieštuką, tiesa, su LR Seimo simbolika. Įsvaizduokite, nė tušinuko nesugebėjo įteikti – ten buvo pieštukas“, – piktinosi vyras.
Prireikė gaisrininkų pagalbos
Bet Ričardas ne tik sėdi namie ir skundžiasi likimu, o, kaip jau minėta, turi ir širdžiai mielos veiklos: 2018 m. jis tapo asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“, ginančios neįgaliųjų teises, vadovu.
Jis pabrėžė, kad ši organizacija palaiko tiesioginį ryšį su žmonėmis: neįgalieji iš visos Lietuvos gali skambinti ir konsultuotis, ir jie mielai tą daro. Ričardas su kolegomis jiems padeda susigaudyti įstatymų vingiuose ir spręsti su pensijomis, būsto skyrimu susijusius ir kitokius klausimus. Tokios informacijos ypač trūksta provincijos gyventojams, kurie su savo negalia dažnai jaučiasi visų užmiršti ir palikti likimo valiai.
Asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitinka su valdininkais ir pasisako aktualiais klausimais. Siekia viešojo transporto ir viešųjų erdvių pritaikymo neįgaliesiems (tai taip pat būtų naudinga ir senjorams, mamoms su vežimėliais).
„Pilaitėje, kurioje gyvenu, įrengta požeminė perėja, kuri veda link parduotuvių, bibliotekos. Keltuvai neįgaliesiems įrengti išorėje, bet pasirinkti tokie, kurie skirti vidiniam naudojimui. Pražioje juos dar bandė taisyti, bet po lietaus ar sniego jie vis tiek sugesdavo, tad dabar jie tiesiog užtverti, o tam, kad pereičiau gatvę, man teko labai toli važiuoti aplink.
Sykį strigau požeminėje perėjoje Konstitucijos prospekte šalia Vilniaus savivaldybės. Nusileidau, pervažiavau požemine perėja – ir pamačiau, kad kitoje pusėje keltuvas neveikia. Grįžau atgal – jau nebeveikė ir tas, kuriuo nusileidau. Tąsyk prireikė net gaisrininkų pagalbos, kad mane iš ten iškrapštytų. Taigi labai norisi pasiekti, kad panašių dalykų nebūtų“, – pasakojo Ričardas.
Nuotykį jis patyrė, ir išsiruošęs į priėmimą pas Prezidentą. Prezidentūroje į antrą aukštą įrengtas keltuvas pusiaukelėje užstrigo. Tąsyk Ričardą gelbėjo apsaugos darbuotojai. Prezidento darbotvarkė labai įtempta, taigi dėl sugaišto „gelbėjimo operacijai“ laiko susitikimas neįvyko.
