Beveik lietuviu save jau laikantis Janis linksmai prisipažino: „Ir Latvijoje yra gražių vietų, bet tokios kaip Paliepis tikrai nemačiau.“
Namai Dzūkijoje Janiui su Vida – ir Joninių sostinė, ir šeimos švenčių židinys, ir, žinoma, prisiminimų bei įvairių istorijų vieta, o svarbiausia – nuostabi aplinka kūrybai. Janis yra ne tik režisierius, bet ir puikus tapytojas, drožėjas, dailidė.
Pokalbį su svetingais, dzūkišku vaišingumu alsuojančių namų šeimininkais pradėjome nuo to, kokiais gi gyvenimo keliais į atokų Lietuvos kaimą atkeliavo Latvijos kino grandas.
Vidos tėviškę Janis pirmą kartą pamatė 1976 metais: „Susipažinome su Vida tuo metu iš Rygos į Druskininkus važinėjusiame traukinyje. Sekmadienį Rygoje vyko mano filmo „Mano draugas – nerimtas žmogus“ premjera. Kitą dieną turėjau jau būti sanatorijoje Druskininkuose. Žinoma, galėjau išvažiuoti naktį, bet po premjeros norėjosi susirinkti komplimentus, todėl išvykau jau vėluodamas.
Vida tada studijavo Vilniuje ir namo atostogauti taip pat vėlavo grįžti vieną dieną. Ir štai sausio 20-ąją tuščias traukinio vagonas, už lango spindi sniegas, o priešais mane sėdi graži mergina. Užkalbinau. Paskui buvo daugybė mūsų atsitiktinių susitikimų ir Vilniuje, ir Rygoje. Atrodė, kad kažkokia nematoma ranka juos režisuoja. Taigi tas pokalbis, prasidėjęs traukinyje, tęsiasi iki šiol.“
Vida neslėpė, kad tėvams iš pradžių buvo nelengva susitaikyti, kad jos širdį pavergė devyniolika metų vyresnis latvis ir jai teks kraustytis toli nuo namų – į Latvijos sostinę Rygą. O Janis iki šiol didžiuodamasis giriasi, kad jo žmona – lietuvė: „Su kokybės ženklu! Be to, mes abu katalikai, nes aš kilęs iš Latgalos, kur beveik visi išpažįsta katalikybę.“
Chemikės profesiją Vilniaus universitete įgijusią Vidą, beveik trisdešimt metų dirbusią Rygos pieno kombinate ir padariusią jame nemenką karjerą, vyro kūrybinė aplinka – aktoriai, režisieriai bei kitų meno sričių atstovai nė kiek nebaugino: „Nelengvas, bet įdomus tas meno pasaulis. Tik aš daug metų buvau vienoje jo pusėje, o Janis – kitoje.
Nors buvau įkalbinėjama ir toliau dirbti kombinate, išėjusi į pensiją padirbau pusantrų metų ir atsisakiau net labai viliojančių, puikiai apmokamų pasiūlymų. Dabar su Janiu tiesiog džiaugiamės gyvenimu, kiekviena diena, nes anksčiau tam nebuvo nei laiko, nei galimybių. Jis buvo paskendęs kūryboje, aš – darbe.“
Kalbėdama apie vyro kūrybą Vida prisipažino negalinti išskirti kokio nors vieno jo filmo: „Man visi Janio filmai nepaprastai patinka. Jie nė kiek nepanašūs į kitų režisierių kūrybą, nes prilygsta poezijai. Teka kaip upė. Kiekvienas tarsi pakyli virš žemės, nors juose pasakojama apie žmonių problemas, išgyvenimus, praradimus.“
Vidos ir Janio namai Paliepyje – lyg tapybos galerija. Joje – ne tik Janio, bet ir kitų jau dvidešimt metų netolimose Veisiejų apylinkėse vykstančių tarptautinių tapybos plenerų dalyvių drobės.
„Tapyba mane lydi nuo pat vaikystės. Kasmet dalyvauju pleneruose Veisiejuose. Mūsų su Vida namai Paliepyje – nuostabi erdvė kūrybai. Bet, va, pasiklydau gyvenime ir tapau režisieriumi“, – šmaikštavo Janis aprodydamas savo galeriją.
Užpernai vasarį jie su žmona atvyko į Lietuvą norėdami padėti dukrai, Kauno Muzikinio teatro režisierei Viktorijai Streičai-Jakštienei, kai ji ruošėsi premjerai.
Tačiau jau kovo viduryje užklupo pirmasis itin griežtas COVID-19 pandemijos karantinas: „Nutarėme į Rygą nebevažiuoti. Daugiau nei tris mėnesius praleidome Paliepyje. Taigi tas karantinas man suteikė puikią progą tapyti. Pagaliau turėjau laiko pasinerti į tapybą visa galva. Ji mane buvo tiesiog užvaldžiusi.“
Praėjusį rudenį po plenero Janį nuo tapybos tiesiog nubloškė atsiritusi 85-mečio sveikinimų banga. Svečiai būriais traukė ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos.
„Kaip gerai turėti jauną žmoną! Ji viską pakelia ant savo pečių. Ypač tai įvertinau praėjusį rudenį, kai Vidai teko suvaldyti tikrą svečių maratoną“, – didžiuodamasis kalbėjo Janis.
Įsimintiniausias sveikinimas jam buvęs bičiulių iš Latvijos filosofijos ir sociologijos instituto: „Su juo bendradarbiauju jau seniai. Buvau filmuojamas Grūto parke sovietinių paminklų fone. Klausimas, ar savo nugyventus metus sovietmečiu laikau prarastu laiku, privertė susimąstyti.
Kodėl gi turėčiau išsižadėti tokios didelės savo gyvenimo dalies?
Rytų išminčiai sako, kad tavo gyvenimą valdo tai, ko tu nekenti. Ta proga dar prisiminiau kažkada man pasakytus genialaus Lietuvos dailininko Stasio Krasausko žodžius, kad lietuviai sugebėjo taip pakinkyti sovietinį režimą, kad iš jo pavyko išspausti viską, kas buvo naudingiausia.
Už tai labai žaviuosi lietuviais. Latviams taip gerai sovietiniais metais nesisekė.“
Pasakodamas apie savo anų laikų viešnages Vilniuje Janis ir toliau liejo komplimentus Lietuvai. Jis prisiminė, kad gūdžiausiu sovietmečiu latviai apie legendinę sostinės „Neringos“ kavinę kalbėdavo kaip apie kažkokį stebuklą tamsos karalystėje: „Pirmas klausimas, kurį visada išgirsdavau grįžęs iš Lietuvos, būdavo: „Ar buvai „Neringoje“? Ar klauseisi ten vykstančių džiazo koncertų?“
Užsiminus, kad Latvija irgi turi kuo didžiuotis, ypač pasaulinio lygio kompozitoriumi Raimondu Paulu (85 m.), Janio širdį užliejo ypač brangiais prisiminimais: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu itin artimas jo draugas, tačiau mus iš tikrųjų sieja ir bendros studijos, ir kūryba, ir nemažai asmeninių istorijų. Juk jis yra sukūręs muziką ne vienam mano filmui. Muzika filmui „Teatras“ jau tapo klasika. Paulas su savo kūryba – ištisa Latvijos muzikos epocha.“
Labiausiai Janį iki šiol šildo viena nepaprastai jaudinanti istorija, susijusi su R.Paulu: „Buvo laikas, kai sovietinės Latvijos valdžia mane puolė už tai, kad esu išsiskyręs su pirmąja žmona. Dėl to man buvo net bandoma priklijuoti kone amoralaus žmogaus etiketę, esą manimi ir kaip kūrėju negalima pasitikėti. Tai mane buvo išmušę iš vėžių.
Bet niekada nemaniau, kad tokią sunkią gyvenimo akimirką ranką išties būtent R.Paulas. Rygoje buvo surengtas didžiulis jo solinis koncertas, kurio klausėmės kartu su Vida. Jo metu Raimondas sausakimšai žiūrovų salei pranešė, kad dainą skiria salėje esančio režisieriaus Janio Streičo žmonai lietuvaitei Vidai. Toks jo gestas buvo labai netikėtas, bet mane išgelbėjo – visi kritikai ir smerkėjai kaipmat buvo užtildyti, o Vida tapo vakaro žvaigžde.“
Lietuvoje Janį išgarsino filmas „Svetimos aistros“ (1983 m.) pagal to paties pavadinimo lietuvių rašytojo Mykolo Sluckio (1928–2013) apysaką.
„Aš artimai draugavau su šviesaus atminimo režisieriumi Raimondu Vabalu (1937–2001). Jis kartą atvažiavo pas mane į Rygą ir įkalbėjo susitikti su tuomečiu Lietuvos kino studijos vadovu, nuostabiu operatoriumi Jonu Griciumi (1928–2021).
Kadangi režisierius Vytautas Žalakevičius (1930–1996) tuo metu dirbo Maskvoje, Lietuvos kino studija buvo sumaniusi stiprinti režisūros pajėgas ir sudaryti penkių režisierių branduolį – R.Vabalas, Arūnas Žebriūnas (1930–2013), Almantas Grikevičius (1935–2011), Marijonas Giedrys (1933–2011), o penktuoju turėjau tapti aš.
Man iš karto buvo pasiūlyta kurti filmą „Svetimos aistros“. „Neringoje“ buvau supažindintas su M.Sluckiu. Scenarijų filmui parašiau pats, bet vis nebuvo laiko imtis kurti filmą, nes Latvijoje buvau paskendęs darbuose.
Kol susiruošiau, iš Maskvos į Vilnių grįžo V.Žalakevičius ir aš tam telkiamam penketui tarsi tapau nebereikalingas, nors su Žala buvau susibičiuliavęs po jo filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Kai pasakiau jam, kad filme gudriai sukūriau tikrą Lietuvos dvasią, įgijau jo pasitikėjimą ir pagarbą. Oi, kaip gaila Žalos. Per anksti išėjo. Nuolat gyveno įtampoje. Tai jį ir sunaikino.“
Nors grįžęs iš Maskvos „Svetimų aistrų“ norėjo imtis pats V.Žalakevičius, Janis, nepaisant jų bičiulystės, nenusileido. Rygos kino studijoje sukūrė puikų filmą, kuris net buvo įrašytas į SSRS kino aukso fondą. M.Sluckis po premjeros pripažino, kad šis filmas – geriausia jo kūrybos ekranizacija.
„Nors pačiam per visą kūrybinį gyvenimą atrodė, kad mano scenarijai puikūs, gerų filmų pagal juos taip ir nesugebėjau sukurti. Net ir tas visų garbinamas filmas „Teatras“ man pačiam atrodo niekam tikęs. Gal galėjau susukti kur kas geresnį filmą.
Nors kino kritikai man visada patardavo nesikarščiuoti ir nedaryti juodų apibendrinimų, prieš kiekvieno filmo premjerą sakydavau, kad pražudžiau ir scenarijų, ir filmą“, – iš savęs tarsi šaipėsi Janis.
Kiek susimąstęs prasitarė, kad šiuo metu rašo kultūrinį-istorinį romaną apie gimtąją Latgalą: „Tai didelė mano svajonė. Bijau ją lyg rojaus paukštę nuo savęs nubaidyti. Priklausau tai laimingai kartai, kuriai likimas lėmė suvienyti abi Latvijas – prieškarinę ir dabartinę.
Tai supratau, kai išėjo dailininkas Jazepas Pyguoznis. Savo filme „Žmogaus vaikas“ parodžiau tą Latviją, kuri iš mūsų buvo atimta. Jeigu paniekinta, tarsi atsilikusi Latgala buvo tokia graži, dorovinga ir tyra, tai koks buvo Kuršas, Vidžemė ir Žiemgala? Neabejoju – latviai tai jaučia. Aš – irgi.“
