– Šie Nauji metai jums išties naujoviški – sutinkate juos naujame poste. Kaip jaučiatės?
– Visų pirma, jaučiu labai didelę atsakomybę, nes Caritas – tai didelė organizacija, turinti senas tradicijas, teikianti visokeriopą pagalbą skirtingoms žmonių grupėms, turinti daug darbuotojų ir savanorių. Be to, šiame poste pakeičiau seserį Jolitą, kuri užsiėmė ir pastoracine veikla ir jai puikiai sekėsi – tai man nemenkas iššūkis, reikės pasitempti.
Laukia ir nauji darbai – esame nusiteikę toliau stiprinti savanorių komandą, aktyviau bendrauti su parapijomis ir jose veikiančiais Carito centrais, nekalbant jau apie visus einamuosius darbus.
– Kuo norėjote būti paauglystėje ir kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Nežinau, kodėl, bet norėjau studijuoti teisę, o įstojau į verslo adminstravimo specialybę KTU ir ją baigiau.
Daug metų dirbau darbus reklamos, rinkodaros ir pardavimų srityje, visur tekdavo nemažai bendrauti su žmonėmis. Pirmoji mano darbovietė bene 1994 m. buvo Biržų akcinė pieno bendrovė, paskui sekė „Presto“ kavos ir arbatos namai ir kitos, o ilgiausiai, daugiau nei 15 metų iki Carito, dirbau šeimos versle.
– Kuo užsiimėte šeimos versle ir ar vyras neprieštaravo, kad jį palikote suktis vieną?
– Jis pradėjo ir vystė restoranų verslą, prie kurio vėliau prisijungiau ir aš, dirbau vieno iš restoranų vadove. Dabar vyras liko dirbti su puikia komanda. Jis mane mano naujame darbe palaiko, ir už tai esu jam dėkinga. Jaučiu ir sūnaus palaikymą (jis didelis, jau pilnametis).
– Kada ir kaip jūs atsidūrėte Carite? Ar iki tol buvote susidūrusi su jo veikla?
– Teisingai sakoma, kad Dievo keliai nežinomi. Nieko neplanavau, bet atsitiktinai sužinojau, kad Caritas ieško Užsieniečių integracijos programos vadovo, sumaniau pamėginti – ir 2020 m. liepą pradėjau dirbti. Iki tol sukausi verslo srityje, su nevyriausybinių organizacijų veikla nebuvau susidūrusi ir net pati nesitikėjau, kad ši veikla man taip patiks ir taip įtrauks.
Esu tikinti, lankausi bažnyčioje, tad buvau girdėjusi apie Carito parapijinę veiklą, nors mūsų Šv. Mikalojaus parapija jo skyriaus ir neturi. Taip pat žinojau, kad Caritas turi socialinį centrą „Betanija“, laikinuosius namus benamiams, renka drabužius tiems, kam jų reikia, bet tik vėliau, pretenduodama į naują darbo vietą, sužinojau apie kitas veiklas: pagalbą vaikams ir jaunimui, vienišoms mamoms, šeimoms, vyresnio amžiaus žmonėms, priklausomiems asmenims, nuteistiesiems.
– Ar nebuvo baugu pradėti dirbti su pabėgėliais?
– Kai sesuo Jolita su manimi kalbėjosi, priimdama į darbą, ji sakė: „Kažin, ką tau pasakyti, kad galėtumei pamilti tuos žmones...“ Ir patarė jų nevertinti, tiesiog žiūrėti kaip į žmones. Tai nelengva, bet tikrai padėjo. Dar ji patarė tuos žmones pažinti ir daugiau su jais susitikti asmeniškai.
Bet kokių migrantų dalia yra sunki, nesvarbu, ar jie atvyko dėl politinių, religinių ar ekonominių priežasčių. Pradėti kurti naujus namus svetimoje šalyje, kur kalba, kultūra, papročiai nėra pažįstami, yra sudėtinga. Pagal pernai skelbtos apklausos duomenis, net 64 % respondentų nenorėtų turėti kaimyno musulmono, bendradarbio musulmono ar kad jo vaikai mokytųsi su musulmonų vaikais.
Mes esame labai netolerantiški. Patys migrantai, gavę leidimus gyventi Lietuvoje, nori gyventi savo gyvenimus ir nenori būti našta nei valstybei nei visuomenei.
Mums reikėtų į migracijos realijas pažiūrėti kitu kampu: ne kaip į grėsmę, bei kaip į galimybę. VA Caritas užsieniečių integracijos programos komanda jau daugiau nei 10 metų darbuojasi kasdien teikdama įvairią pagalbą Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams.
– Kokį įspūdį apie migrantus visgi susidarėte: ar jie čia dažniau atvyksta dėl to, kad jiems gimtosiose šalyse tikrai pavojinga, ar tiesiog norėdami daugiau uždirbti?
– Jų istorijos labai skirtingos, yra ir tikrai baisių, kai žmonės patyrė persekiojimus dėl politinių ar religinių priežasčių, bet yra ir ekonominių pabėgėlių, kurie tiesiog nori gyventi geriau.
Vis prisimenu mamą, kuri prieš 5 metus atvyko į Lietuvą, o jos keturi vaikai buvo likę Etiopijoje pabėgėlių stovykloje, ir ji kaip įmanydama stengėsi pasiekti, kad jie galėtų atvykti pas ją. Labai sunkiai dirbo, siųsdavo pinigus vaikams, taupė, kad galėtų geriau pasirūpinti vaikais, kai jie atvyks. Susitikimo su vaikais ji laukė 5 metus, šeimos susijungimo laikas buvo ne kartą atidedamas dėl įvairių biurokratinių procedūrų. Galiu tik įsivaizduoti, kaip motinai skaudėjo širdį.
– O kurių iš tų pažeidžiamų žmonių, su kuriais dirba Caritas – benamių, pabėgėlių, vargstančių senelių ir kt. – jums labiausiai gaila?
– Sunku išskirti, nes kiekvienam žmogui jį užgriuvusios problemos tuo metu atrodo pačios didžiausios. Padedame visiems tiek, kiek galime. Sprendimus žmonės turi priimti patys, be to, žmogus turi leisti, kad jam padėtume. Pavyzdžiui, benamiai – mūsų nakvynės namuose jie turi būti blaivūs, laikytis kitų taisyklių, ir kai kurie to nenori, na, o kiti kreiptis tiesiog nedrįsta, tad pirmiausia mūsų darbuotojai ir savanoriai stengiasi su jais megzti ryšį ir juos paraginti, kad ieškotų pagalbos.
Apskritai visi žmonės, kurie mano, kad mes galėtume jiems padėti, turėtų drąsiai kreiptis.
– Kaip pasakytumėte, ar jūs pati – jautrus žmogus? O gal labai jautriu tokiame darbe būti negalėtumėte, nes labai skaudėtų širdį dėl tų likimo nuskriaustų žmonių, su kuriais tenka dirbti?
– Nežinia, kaip tą jautrumą pamatuoti. Išties nesu iš tų žmonių, kurie apsiverkia, žiūrėdami liūdnesnį filmą. Manau, sugebu pakankamai racionaliai elgtis ir ieškoti sprendimų ir jautriose situacijose.
