7 lietuvių paros Antarktidoje: „Vadovas nežinojo, kaip mus vadinti – drąsuoliais ar bepročiais“

Laivas atstojo ir viešbutį, ir transporto priemonę, ir restoraną. Drabužių – keli sluoksniai. Saulę keitė ne mėnulis, o pūga, nes Baltajame žemyne gruodį prasideda poliarinė vasara, kai saulė niekada nenusileidžia. Nuolatiniai gyventojai – pingvinai ir ruoniai. Netikėtai atsirandantys ledkalniai pavojingi laivybai, tačiau tai viena gražiausių Antarktidos puošmenų. Tai buvo įsimintiniausia mūsų gyvenimo kelionė, nes sugrįžti į Baltąjį žemyną per toli ir per brangu.

 Asmeninio archyvo nuotr.
 Asmeninio archyvo nuotr.
Į Baltąjį žemyną straipsnio autorius B.Paukštys praėjusį gruodį išsirengė su sūnumi Vytautu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Į Baltąjį žemyną straipsnio autorius B.Paukštys praėjusį gruodį išsirengė su sūnumi Vytautu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Netikėtai atsirandantys ledkalniai pavojingi laivybai, tačiau tai viena gražiausių Antarktidos landšafto puošmenų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Netikėtai atsirandantys ledkalniai pavojingi laivybai, tačiau tai viena gražiausių Antarktidos landšafto puošmenų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo laivo platformos, dėl saugumo prisirišę virve, keliautojai galėjo šokti į vandenį, kurio temperatūra tą dieną buvo apie 1 laipsnį šalčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Nuo laivo platformos, dėl saugumo prisirišę virve, keliautojai galėjo šokti į vandenį, kurio temperatūra tą dieną buvo apie 1 laipsnį šalčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laivu, atstojančiu ir viešbutį, ir transporto priemonę, lietuviai savaitę plaukiojo vis išlipdami pasivaikščioti Antarktidos pusiasaliu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Laivu, atstojančiu ir viešbutį, ir transporto priemonę, lietuviai savaitę plaukiojo vis išlipdami pasivaikščioti Antarktidos pusiasaliu.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktida užima 14,2 milijono kvadratinių kilometrų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktida užima 14,2 milijono kvadratinių kilometrų.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pingvinai nebijo žmonių ir neskubėdami krypuoja sniegu, o kai kurie net bando prieiti arčiau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pingvinai nebijo žmonių ir neskubėdami krypuoja sniegu, o kai kurie net bando prieiti arčiau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pingvinai nebijo žmonių ir neskubėdami krypuoja sniegu, o kai kurie net bando prieiti arčiau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Pingvinai nebijo žmonių ir neskubėdami krypuoja sniegu, o kai kurie net bando prieiti arčiau.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ant ledo lyčių mėgsta ilsėtis didieji ruoniai, kurių keliautojai ir atvyko pasižiūrėti nors per pūgą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Ant ledo lyčių mėgsta ilsėtis didieji ruoniai, kurių keliautojai ir atvyko pasižiūrėti nors per pūgą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Keliautojai nusileido buvusio Čilės prezidento E.Frei Montalvos vardu pavadintoje bazėje Karaliaus Jurgio saloje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Keliautojai nusileido buvusio Čilės prezidento E.Frei Montalvos vardu pavadintoje bazėje Karaliaus Jurgio saloje.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuviai su kitais keliautojais buvo įsikūrę 2019 metais Čilėje pastatytame ir specialiai Antarktidos kelionėms pritaikytame laive „Magellan Explorer“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuviai su kitais keliautojais buvo įsikūrę 2019 metais Čilėje pastatytame ir specialiai Antarktidos kelionėms pritaikytame laive „Magellan Explorer“.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Esant geriems orams keleiviai už papildomą mokestį galėjo tarp ledo lyčių paplaukioti baidarėmis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Esant geriems orams keleiviai už papildomą mokestį galėjo tarp ledo lyčių paplaukioti baidarėmis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Apgriuvę banginių skerdyklos pastatai palikti ir paskelbti kultūros paveldo paminklais, nors atrodo tik kaip nykūs griuvėsiai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Apgriuvę banginių skerdyklos pastatai palikti ir paskelbti kultūros paveldo paminklais, nors atrodo tik kaip nykūs griuvėsiai.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Antarktidoje oras permainingas – saulę keitė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Bernardas Paukštys, Specialiai „Savaitgaliui“, Antarktida

Jan 26, 2022, 10:22 AM

Kelionę į Antarktidą su sūnumi Vytautu užsisakėme pačioje 2021 metų pradžioje, o išvykti planavome tik po metų, gruodžio mėnesį. Tikėjome, kad iki to laiko nurims pandemija ir pasaulis vėl atsivers norintiems po jį keliauti. Tačiau viruso sukelta suirutė dar padidėjo ir iki paskutinės dienos nebuvo aišku, ar mūsų kelionė įvyks.

Tai kėlė didelį nerimą, nes jau buvome visiškai sumokėję už kelionę į Antarktidą ir nusipirkę lėktuvo bilietus į Punta Arenasą, piečiausią Čilės miestą, iš kurio turistai skraidinami į Baltąjį žemyną.

Praėjusių metų gruodžio 3 dieną mes vis dėlto išvykome į Čilę, nors laikas kelionėms dėl pandemijos atsiradus papildomų reikalavimų buvo labai nepalankus. Perėję daug kantrybės reikalaujančius patikrinimus, pasidarę tris testus dėl koronaviruso ir atstovėję didelėse eilėse visuose oro uostuose pagaliau pasiekėme Punta Arenasą Čilėje.

Iš čia į Baltąjį žemyną gruodžio 6 dieną išskridome specialiai Antarktidai pagamintu lėktuvu BAE146-200, kuriam nereikia ilgo leidimosi ir kilimo tako, be to, šis takas gali būti neasfaltuotas.

Būtent toks ir yra prezidento Eduardo Frei Montalvos (1911–1982) vardu pavadintoje bazėje, trumpai vadinamoje Frei baze, Karaliaus Jurgio saloje. Lėktuvas gali skraidinti 70 keleivių, o tūkstantį kilometrų iš Punta Arenaso į Karaliaus Jurgio salą jis įveikia per 2 valandas.

Kelionė lėktuvu brangesnė negu laivu, tačiau skrendant išvengiama dviejų parų kančių, kurias patiria dažnai audringu Dreiko sąsiauriu, skiriančiu Pietų Ameriką nuo Antarktidos, plaukiantys keleiviai.

Skrendant iš Punta Arenaso į Karaliaus Jurgio salą lėktuvu septynių parų kelionė kainuoja nuo 13 iki 22 tūkstančių JAV dolerių žmogui, priklausomai nuo kajutės tipo laive. Plaukiant į Antarktidą iš Argentinos per Dreiko sąsiaurį laivu kaina svyruoja nuo 6 iki 10 tūkstančių JAV dolerių. Dar reikia atskristi į Punta Arenasą Čilėje, iš kur skrendama į Antarktidą, arba į Ušuają Argentinoje, iš kur plaukiama laivu.

Kai po ilgos ir varginančios kelionės mūsų lėktuvas pagaliau sėkmingai nusileido Antarktidos žemėje, guminėmis valtimis su varikliais, čia vadinamomis zodiakais, nuplaukėme ir įsikūrėme 2019 metais Čilėje pastatytame ir specialiai Antarktidos kelionėms pritaikytame laive „Magellan Explorer“.

Šiame naujame ir patogiame laive, atstojančiame ir viešbutį, ir transporto priemonę, ir restoraną, kur buvome skaniai ir sočiai maitinami, septynias paras plaukiojome ir iš jo išlipę vaikščiojome Antarktidos pusiasaliu grožėdamiesi įspūdinga Antarktidos gamta ir jos egzotiniais gyvūnais.

Antarktida, užimanti 14,2 milijono kvadratinių kilometrų, yra penktas žemynas pasaulyje pagal plotą – po Azijos, Afrikos, Šiaurės Amerikos ir Pietų Amerikos. Antarktida yra du kartus didesnė už Australiją. Tačiau labiausiai Antarktidą nuo kitų žemynų skiria tai, kad visą ją kausto storas ledo sluoksnis: vidutinis jo storis yra 2 kilometrai, o žemyno centre jis siekia net 4 kilometrus.

Ledas beveik visiškai paslepia žemyno reljefą ir judėdamas nuo žemyno centro link jį supančių jūrų, su griausmu atskildamas nuo pagrindinės ledynų masės suformuoja didžiulius iki 200 m storio plaukiojančius ledkalnius, kurių tik 30–40 m yra iškilę virš vandens, o didžioji dalis slepiasi po vandeniu.

Netikėtai tai vienoje, tai kitoje vietoje atsirandantys ledkalniai yra pavojingi laivybai, tačiau nuostabios jų formos ir dydis nepalieka abejingų ir yra viena gražiausių Antarktidos landšafto puošmenų.

Gruodžio 21 dieną Baltajame žemyne prasideda poliarinė vasara, kai saulė nenusileidžia 24 valandas, o nuo birželio 21 dienos atslenka porą mėnesių trunkanti poliarinė žiema, kai saulė visai nepakyla virš horizonto.

Išskirtinis Antarktidos bruožas yra tai, kad ji neturi nuolatinių gyventojų, todėl politiškai žemynas nepriklauso jokiai valstybei. Jį valdo Antarkties sutartis, kurią 1959 metais pasirašė 12 valstybių, šiuo metu prie sutarties yra prisijungusios 54 šalys.

Iš Baltijos valstybių Antarkties sutartį yra pasirašiusi tik Estija. Pagal šią sutartį Antarktidos teritorija gali būti naudojama išimtinai tik moksliniams tyrimams, o visos ten esančios mokslinės stotys privalo informuoti sutarties šalis apie numatomus darbus ir būti laisvai prieinamos patikrinimams.

Šiuo metu Antarktidoje visus metus veikia beveik šimtas mokslinių stočių, priklausančių trisdešimčiai valstybių, maždaug dar tiek pat stočių dirba tik vasaros sezono metu.

Tokiu būdu Antarktida tapo daugiausia mokslinių stočių turinčiu žemynu, kur dirba nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio darbuotojų žiemą ir trys–keturi tūkstančiai vasarą.

Moksliniai tyrimai apima įvairiausias sritis – atmosferą ir meteorologiją, geologiją, glaciologiją, geofiziką, okeanografiją, biologiją ir aplinkos apsaugą.

Septynios šalys – Argentina, Australija, Čilė, Prancūzija, Naujoji Zelandija, Norvegija ir Jungtinė Karalystė yra pareiškusios pretenzijas į tam tikras teritorijas Antarktidoje.

Antarktidoje nėra laiko juostų. Kiekvienos ten dirbančios šalies atstovai gyvena pagal savo laiką. Mes gyvenome pagal Čilės laiko juostą, kuri trimis valandomis atsilieka nuo Grinvičo ir penkiomis valandomis nuo Lietuvos.

Antarktidą vasaros sezono metu kasmet aplanko apie 30 tūkstančių turistų. Populiariausia turistų lankoma vieta yra Antarktidos pusiasalis, tačiau kelionių geografija kasmet plečiasi. Yra kelionių organizatorių, skraidinančių turistus iki Pietų ašigalio, o drąsiausi ir stipriausi iki jo bando nušliuožti slidėmis.

Keliautojai, mokslininkai ir nuotykių ieškotojai, apsilankę Antarktidoje, įvairiais žodžiais stengėsi nusakyti Baltojo žemyno išskirtinumą.

Jeigu Antarktida būtų muzika, ji būtų Mozartas, jeigu menas – Michelangelo, jei literatūra – Shakespeare’as. Ir vis dėlto Antarktida yra kažkas didingesnio – tai vienintelė vieta Žemėje, kuri yra tokia, kokia ir turi būti. Geriau jau mes jos niekada neprisijaukintume“, – taip šį žemyną apibūdino Australijos televizijos prodiuseris Andrew Dentonas.

Mes aplink Antarktidos pusiasalį keliavome 91 metrų ilgio ir 16 metrų pločio prabangiu turistiniu laivu „Magellan Explorer“.

Laive telpa 73 keleiviai, bet mūsų jame buvo šiek tiek mažiau – 52 turistai iš 7 valstybių, daugiausia iš JAV (27 žmonės) ir Čilės (18 žmonių).

Tai buvo pirmasis kruizas po pusantrų metų pertraukos dėl koronaviruso pandemijos. Be turistų, laive buvo trylika mus aptarnaujančių darbuotojų – gidų ir zodiakų vairuotojų ir 49 laivo įgulos nariai. Taigi iš viso laivu plaukė 114 žmonių iš 17 skirtingų valstybių.

Kasdien nuplaukdavome vis į kitą vietą, kurioje buvo gausu Antarktidos faunos – skirtingų rūšių ruonių, pingvinų ir paukščių. Kartą iki pietų ir dar kartą po pietų „Magellan Explorer“ dviem valandoms prisišvartuodavo netoli kranto ir motorinėmis valtimis išveždavo turistus pasivaikščioti po žemyną.

Esant geram orui keleiviai už papildomą mokestį galėjo tarp ledo lyčių paplaukioti baidarėmis. Norintiems buvo organizuotos dvi teminės grupės – mokslininkų ir fotografų.

Laikinai „mokslininkais“ tapę turistai matavo vandenyno skaidrumą, ėmė vandens mėginius, kurie bus išsiųsti į laboratoriją ir ištirti mikroskopu.

Fotografų grupė mokėsi fotografuoti vietos gyvūniją ir egzotiškas ledo formas esant poliarinės dienos apšvietimui ir saulėtomis dienomis akinamai spindinčiam sniegui.

Po popietinio pasivaikščiojimo laivo poilsio kambaryje kasdien buvo skaitomos įdomios paskaitos, jų metu buvome supažindinti su 4 milijardų metų senumo geologine Baltojo žemyno istorija, besaikiu banginių ir ruonių naikinimu XIX ir XX a. bei didvyrišku Antarktidos tyrimų ir atradimų laikotarpiu XX a. pradžioje.

Iš Frei bazės Karaliaus Jurgio saloje per naktį atplaukėme ir gruodžio 7 dieną prisišvartavome Furnjė įlankoje, kurią prancūzų tyrėjas Jeanas Baptiste’as Charcot, 1903–1905 metais lankęsis ir žiemojęs šiose apylinkėse, pavadino prancūzų viceadmirolo Ernesto François Fournier garbei.

Nors Antarktida atrodo šaltas ir žmogui nesvetingas žemynas, jį supančiuose vandenyse gausu gyvybės ir maisto medžiagų įvairiems jūrų gyventojams.

Furnjė įlankos apylinkėse vasarą ypač daug smulkių vėžiagyvių, vadinamųjų krilių, kurie yra pagrindinis kuprotųjų banginių maistas, todėl čia dažnai galima jų pamatyti. Teko jų žavingus uodegų pelekus pamatyti ir mums.

Įlankoje mus pasitiko puikus saulėtas oras, kuris ne taip dažnai pasitaiko Antarktidoje. Iki pietų vaikščiojome apžiūrinėdami papuasinių pingvinų perimvietes, o po pietų zodiakais plaukiojome tarp įspūdingų ledo lyčių. Prieš keliautojams išlipant į krantą į jį išsilaipina, gerai ištyrinėja ir vėliavėlėmis takus nužymi turistus lydintys darbuotojai.

Takai vedė pro pingvinų perimvietes ir didžiųjų ruonių gulyklas, kad galėtume jas saugiai apžiūrėti. Pingvinai visai nebijo žmonių ir neskubėdami krypuoja sniegu, o kai kurie smalsuoliai net bando prieiti arčiau, tada reikia nuo jų trauktis, nes arčiau kaip per 5 metrus prieiti prie gyvūnų draudžiama.

Kitą dieną, gruodžio 8-ąją, oras staiga pasikeitė. Vakarykštės saulės lyg nebūta, dangų slėpė sunkūs ir žemi debesys, pūtė stiprus vėjas, į akis drėbdamas šlapią sniegą. Norint išeiti į denį ar išlipti į krantą teko susivilkti visus nuo vėjo saugančius rūbus. Tokia ji, neprognozuojama Antarktidos gamta.

Nors vasarą pusiasalyje nešalta – oro temperatūra svyruoja nuo 0 iki 4–5 laipsnių šalčio, stiprūs vėjai ir šlapias sniegas labai padidina jutiminį šaltį. Dar prieš kelionę žinojome, kad Antarktidoje būtina rengtis keliais sluoksniais, o tų sluoksnių skaičius, priklausomai nuo oro temperatūros ir vėjo stiprumo, gali būti didinamas ar mažinamas.

Nepaisant netikusio oro, vis tiek nuplaukėme į krantą, kopėme stataus kalno šlaitais ir stebėjome juose įsikūrusias gausias pingvinų kolonijas.

Ant kito kalno šlaito klausėmės gido pasakojimo apie tai, kaip prieš daugiau negu šimtmetį, 1904 metais, prancūzų ekspedicija, vadovaujama J.B.Charcot, atsitiktinai rado apačioje esančią įlanką ir saugiai peržiemojo pasislėpusi už uolų, apsaugančių nuo žudančių atšiaurių žiemos vėjų, čia vadinamų katabatiniais vėjais. Atradėjo garbei įlanka pavadinta Šarko uostu.

Stiprus vėjas, į akis drebiantis šlapią sniegą, leido mums įsivaizduoti, ką turėjo patirti nedideliame laivelyje keletą mėnesių žiemoję pirmieji Baltojo žemyno tyrėjai, kai oro temperatūra birželio mėnesį Antarktidos pusiasalyje nukrinta žemiau 20 laipsnių šalčio.

Šiose vietose ant ledo lyčių mėgsta ilsėtis didieji ruoniai, kurių mes ir atvykome pasižiūrėti nors ir per pūgą.

Gruodžio 9 dieną nustojo snigti, aprimo vėjas. Aplankėme Neko uostą, kuris vilioja turistus dėl didelio skaičiaus ten perinčių papuasinių pingvinų ir Vedelio ruonių.

Be to, Neko uostas yra Antarktidos pusiasalyje, ir tai džiugino daugelį mūsų laivo keleivių, atvirai reiškusių norą išsilaipinti tikrame Antarktidos žemyne, o ne šalia esančiose salose. Mat esą tik tada grįžus bus galima sakyti, kad tikrai lankeisi septintajame žemyne.

Po pietų laukė neįprasta šios kelionės atrakcija – šuolis į ledo lytimis padengtą vandenyną. Nuo specialiai įrengtos laivo platformos, dėl saugumo prisirišę virve, galėjome šokti į vandenį, kurio temperatūra tą dieną buvo apie 1 laipsnį šalčio (sūrus vandenyno vanduo užšąla esant maždaug 2 laipsniams šalčio).

Žinoma, tokiame vandenyje ilgai nepaplaukiosi, todėl po šuolio žaibiškai ropštėmės atgal ant tiltelio padedami dviejų ant jo stovinčių pagalbininkų.

Tą dieną į vandenį šokome 25 vyrai ir moterys iš 52 laivu plaukusių keleivių. Vakare, aptardamas dienos įvykius, ekspedicijos vadovas patikino, kad tai buvo vienas didžiausių į Antarkties vandenyną įšokusių turistų skaičius per jo plaukiojimo istoriją.

Vadovas nežinojo, kaip teisingiau mus pavadinti – drąsuoliais ar bepročiais. Kitą dieną mes, visi ruoniai, jautėmės kuo puikiausiai, nė vienas net nesuslogavome.

Gruodžio 10 dieną Hydrurgos uolose stebėjome perinčius jau kitus – antarktinius pingvinus. Čia taip pat tingiai ant sniego lyg paplūdimyje voliojosi leopardiniai ruoniai, kurie, išnėrę iš didelėje gelmėje esančių mitybos plotų, turi pailsėti ir atsigauti ant kranto, o aplink juos triukšmingai skraidė įvairiausi pingvinų kiaušinius vagiantys paukščiai – mėlynaakiai šapaliai, rudadumbliai kirai ir pietiniai fulmarai.

Šalia mūsų laivo kelis kartus praplaukė kuprotieji banginiai, priversdami visus turistus priglusti su fotoaparatais prie laivo iliuminatorių arba skubėti į denį bandant nufotografuoti šiuos stambius jūros gyventojus.

Vasarą klestintys jūrų dumbliai ir smulkioji jūros fauna (kriliai) vilioja į šiuos vandenis stambiuosius žinduolius – banginius, orkas ir ruonius. Buvo neįprasta matyti netgi ant ledo sienų augančius žalsvos ir rusvos spalvos jūrų dumblius. Pasirodo, gyvybė gali egzistuoti ir lede.

Gruodžio 11-ąją atplaukėme į Banginių medžiotojų įlanką, kuri yra 13 kilometrų skersmens vulkaninėje kalderoje, susiformavusioje prieš 10 tūkstančių metų. Ugnikalnis buvo ypač aktyvus pastaraisiais šimtmečiais, o pastaruosius du kartus išsiveržė 1967 ir 1970 metais.

Ugnikalnių išsiveržimų pavojus egzistuoja iki šiol, todėl kalderoje instaliuota gausybė geofizinių stebėjimo prietaisų. Vaikščiojome po vulkaninėmis uolienomis padengtą Banginių medžiotojų įlanką, kurioje XX šimtmečio pradžioje buvo didelė norvegų banginių skerdykla.

Išdorotų banginių kaulai ir pūvanti mėsa išsilaikė ant siaubingai užteršto ir dvokiančio kranto iki ugnikalnio išsiveržimo 1967 metais, kai skerdyklos darbuotojai buvo evakuoti. Vėliau per keletą metų buvo išvalyta visa suniokota pakrantė.

Apgriuvę skerdyklos pastatai palikti ir paskelbti kultūros paveldo paminklais, nors mums jie atrodė tik nykūs medinių namų ir surūdijusių kuro talpyklų griuvėsiai.

Gruodžio 12 dieną oras vėl subjuro, ir tai buvo bloga žinia mums, nes laukėme iš Čilės atskrendančio ir mus išvežti turinčio lėktuvo. Tik vėlai vakare, apie 23 valandą, gavome žinią, kad lėktuvas pagaliau pakilo iš Punta Arenaso ir pasuko link Antarktidos.

Išsikraustėme iš svetingo laivo „Magellan Explorer“, kuriame mūsų vietas tuoj turėjo užimti nauji keleiviai, ir zodiakais nuvykome į oro uostą Frei bazėje.

Į Punta Arenasą atskridome gruodžio 13 dienos 5 valandą ryto, o po kelių valandų palikome piečiausią Čilės miestą ir išsinuomotu automobiliu nuvykome į Tores del Painės nacionalinį parką Čilės Patagonijoje.

Čia akis maloniai glostė pavasario žaluma, kurios septynias paras nematėme Antarktidoje. Dėl didelio atstumo ir aukštos kainos vargu ar bepavyks sugrįžti į šį išskirtinį Baltąjį žemyną, todėl tai iš tiesų buvo įsimintiniausia mūsų gyvenimo kelionė, pasibaigusi vaizdinguose Patagonijos kalnuose.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.