Su Griša bendraujame nuotoliniu būdu. Savo prisiminimus jis pasakoja lietuviškai pakankamai sklandžiai, tik kartais užmiršta vieną kitą žodį ir jį pasako angliškai ar rusiškai – sako, kad Izraelyje progų lietuviškai pabendrauti turi nedaug, taigi kai kurie žodžiai užsimiršta. Su savo žmona Aviva jis bendrauja hebrajiškai arba rusiškai, kartais nuo vienos kalbos į kitą pereina viduryje sakinio.
Skirtingai nei daugelis jo tautiečių žydų, Griša turi ir nemažai savo artimųjų nuotraukų: jo seneliai iš tėvo pusės buvo pasiturintys žmonės ir tarpukariu močiutė vis siųsdavo šeimos nuotraukų dviem savo broliams, išvykusiems į Palestiną, paskui persikrausčiusiems į Izraelį. Iš vieno tų brolių, savo tėvo dėdės, Griša po daugelio metų tas nuotraukas ir atgavo.
Jo prosenelis, tėvo senelis Berelis Novikas buvo Šaltupės malūno savininkas. Jis turėjo 3 sūnus ir 3 dukras, kurių viena, vardu Ida, ištekėjo už Hiršo Deičo, prekiavusio mišku (tėvai pašnekovą norėjo pavadinti Hiršu šio senelio garbei, tačiau kadangi civilinės metrikacijos skyriuje dirbo rusakalbiai, jis virto Griša).
Ida ir Hiršas Deičai susilaukė keturių vaikų – Grišos tėvo Mendelio (g.1924 m.), taip pat dukros Etel ir sūnų Jechielio bei Elchanano. Jo tėvas buvo vyriausias ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jau mokėsi žydų amatininkų mokykloje Kaune staliaus amato.
Pašnekovo mama buvo Ella Fišeraitė (g.1926 m.), jos tėvai – Bunia Riva ir Izraelis Mejeris Fišeris. Šis jo senelis buvo net vienuoliktas vaikas savo šeimoje, jo tėvas buvo skėčių meistras. Šeima vertėsi sunkiai – kaip senelis juokavo, tais laikais skėčius Zarasuose turėjo gal tik keturi žmonės, o kiti per lietų tiesiog sėdėdavo namuose. Eidami melstis į sinagogą vaikai kartais net prašydavo dievo, kad atsiųstų paplotėlį, nes būdavo alkani.
Su seneliais Fišeriais Grišai teko nemažai bendrauti – jų namuose antrame name nuo ežero kranto dabartinėje Bajorų gatvėje jis praleisdavo daug laiko, kaimynystėje turėjo daug draugų. Su pora jų, Algimantu ir Vasia, ir iki šiol mielai bendrauja.
Šie jo seneliai iš mamos pusės Holokaustą išgyveno, kadangi pirmąją Antrojo pasaulinio karo metų dieną pasitraukė iš Lietuvos į Rusiją. Senelis tuo metu buvo Zarasų ugniagesių savanorių vadas, jis gavo nurodymą su vairuotoju ir automobiliu vykti į Rusijos pusę. Šeimos pasiimti kartu negalėjo, tačiau ir jai patarė greičiau trauktis iš Lietuvos. Traukinys, kuriuo šeima vyko, pakliuvo į bombardavimą, ten žuvo mūsų pašnekovo prosenelė.
Seneliai su pašnekovo mama Ella į Zarasus grįžo 1944 m.
Kiti Grišos seneliai Deičai, jo tėvo tėvai, su dviem sūnumis ir dukra buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške už keliolikos kilometrų nuo Zarasų. Ten tą dieną buvo nužudyta gausybė žydų (skaičiavimai, kiek tiksliai, skiriasi; ant paminklo aukoms nurodyta, kad jų buvo apie 8000).
Išskirtinė yra Grišos tėvo patirtis – jis buvo apgyvendintas Kauno gete, vėliau kalėjo IX forte, bet iš jo pabėgo į laisvę ir išgyveno – tokių žmonių buvo labai mažai.
Išrūšiuotas per Didžiąją akciją
Kaip jau minėta, Mendelis Deičas prasidėjus karui mokėsi Kaune, jam tada buvo septyniolika. Prasidėjus neramumams jis pėsčiomis patraukė į gimtinę, bet pakeliui sutiko vokiečius, tada grįžo atgal ir atsidūrė gete Vilijampolėje.
Netrukus, 1941 m. spalio 28 d., jam teko dalyvauti liūdnai pagarsėjusioje Didžiojoje akcijoje – Kauno žydų rūšiavime. 6 val. ryto visi geto gyventojai buvo atvesti į Demokratų aikštę, kur turėjo praeiti pro geto komendantą, o jis juos nukreipdavo į kairę arba į dešinę. Tuos, kurie atsidūrė dešinėje, sekančią dieną, spalio 29 d., nužudė IX forte. Taip buvo nužudyti apie 10 000 žydų – manoma, kad tai didžiausias masiškai per vieną parą nužudytų žydų skaičius Lietuvoje.
Grišos tėvas, kadangi buvo jaunas ir sveikas, buvo nukreiptas į kairę pusę ir liko gyvas. Iki 1943 m. jis gyveno gete, iš kur buvo vežamas į įvairius darbus, pavyzdžiui, statė oro uostą Aleksote. Dirbti vokiečiams žydai nebuvo verčiami, bet tie, kurie dirbdavo, gaudavo maisto davinį, o kitiems grėsė mirti iš bado.
„Daug vėliau, gal prieš 30 metų, tėvas dalyvavo juridiniame procese, kai Vokietija ėmė mokėti pensijas tiems, kurie dirbo gete. Advokatai jo klausė, kodėl jis iš geto nepabėgo, juk tą padaryti būtų buvę pakankamai lengva (juolab, kad jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis). Tėvas sutiko, kad taip, pabėgti jis galėjo, bet tiesiog nebuvo kur bėgti – žmonės žydus slėpti bijojo, nes tai kėlė grėsmę jiems patiems, o kai kurie juos ir išduodavo“, – pasakojo Griša.
Pabėgimas iš IX forto
Gete Mendelis buvo prisijungęs prie žydų pogrindinio judėjimo ir pakliuvo į grupę, kuri 1943 m. vasarą buvo išsiųsta į mišką, kad prisijungtų prie miškuose buvusių partizanų. Kai juos pakeliui susekė, keli žuvo, o kiti buvo suimti gestapo.
Po tardymo jie suburti į taip vadinamą „zonder“ komandą, kuriai skirta klaiki užduotis: naikinti masinių žudynių pėdsakus, tiksliau, deginti nužudytųjų IX forte kūnus.
Ten iš viso buvo nužudyta apie 70 000 žydų (ne tik iš Lietuvos – jų buvo atvežta ir iš Belgijos, Prancūzijos; būta ir šiek tiek kitų tautybių vokiečiams neįtikusių žmonių) ir nenorėta, kad liktų žudynių įrodymai. „Zonder“ komanda turėjo lavonus iškasti iš žemės (turėjo tam skirtą ekskavatorių), sukrauti į krūvas pakaitomis su malkomis, tada viską užpilti benzinu ir padegti. Apdegusius kaulus sutrindavo, kad liktų dulkės, ir sumaišydavo su žeme.
„Zonder“ komandai, be Grišos tėvo, priklausė dar 63 žmonės, daugiausia žydai (iš Lietuvos bei karo belaisviai), bet buvo ir 3 broliai rusai sentikiai bei 1 lenkė, kažkuo taip pat užkliuvę vokiečiams.
Jie visi iki vieno 1943 m. Kalėdų naktį iš IX forto pabėgo, pasidaliję į tris grupes. Rusai patraukė į savo kaimą, žydai karo belaisviai – į miškus, o Lietuvos žydai – į getą, kur jų tautiečiai bandė juos paslėpti kanalizacijoje ar dar kažkur (juos slėpti buvo sunkiau dėl to, kad jie, degindami lavonus, buvo prisigėrę stipraus specifinio kvapo).
Pabėgėliai, kurie iš karto ėjo į mišką, buvo sugauti ir nužudyti, išskyrus du, o maždaug dvidešimčiai tų, kurie pradžioje pasislėpė gete, tarp jų ir Grišos tėvui Mendeliui, pavyko išsigelbėti. Pogrindninkai papirko lenką vairuotoją, kuris sunkvežimiu juos išvežė iš geto neva į darbą statybose, o tada išleido, ir jie visi miškais patraukė Baltarusijos kryptimi.
Mendelis Deičas prisijungė prie partizanų brigados „Mirtis okupantams“ (jai vadovavo Genrikas Zimanas, komunistas, „Tiesos“ laikraščio redaktorius) ir kovodamas sulaukė karo pabaigos.
Gyvenimas tęsiasi
Po karo Mendelis grįžo į Zarasus, tik savo šeimos juose neberado – kaip jau minėta, jo tėvai, sesė ir broliukai amžiams atgulė Krakynės miške.
Mendelis netrukus, 1945 m., sukūrė savo šeimą su Elle Fišeraite, dirbo vietinio laikraščio fotokorespondentu, o jo žmona – buhaltere. Jie susilaukė sūnaus Grišos, vėliau – ir dukros Idos (taip pavadintos nužudytos močiutės garbei).
Po kurio laiko Grišos tėvai išvyko gyventi ir dirbti į Vilnių, nes tėvas sakė, kad Zarasuose, kur buvo likę mažai žydų, jam trūksta jų kultūrinio gyvenimo. Vilniuje jis prisijungė prie saviveiklininkų žydų teatro. Kol tėvai įsikurs ir gaus būstą sostinėje, Griša liko Zarasuose pas senelius. Į Vilnių jis iškeliavo, baigęs 8 klases.
Čia jis baigė VU puslaidininkių fizikos studijas, vėliau dirbo Elektrografijos tyrimų institute. Jau susituokęs, su savo žmona Aviva ir jos tėvais 1972 m. pasinaudojo žydams suteikiama galimybe ir išvyko gyventi į Izraelį. Kiek vėliau ten atvyko ir jo tėvai su seserimi.
Abu jo tėvai mirė kiek daugiau nei prieš dešimtmetį, o sesuo dabar gyvena JAV, ji – profesorė Kalifornijos San Diego universitete, Vėžio tyrimų centre.
Griša Izraelyje pradžioje dirbo Nacionalinėje fizikos laboratorijoje, o vėliau iki pat pensijos – Pramonės ir prekybos ministerijoje, kur užėmė standartizacijos komisaro pareigas. Su ministerijos delegacijomis nuolat vykdavo į įvairiais užsienio šalis, tarp jų – ir į Lietuvą.
Su žmona Aviva jis susilaukė sūnaus Roneno ir dukros Iris, turi keturis anūkus.
Dabar Griša pensininkas ir Išeivių iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko pavaduotojas. Kartu su tautiečiu Zalmanu Tzibeliu (jo senelis Gafanovičius buvo pirmosios benzino kolonėlės Zarasuose šeimininkas) jie, bendradarbiaudami su miesto savivaldybe ir kartu surinkę reikiamas lėšas, pasiekė, kad miesto centre skvere šalia bažnyčios būtų pastatytas paminklas žuvusiems Zarasų ir apylinkių žydams atminti.
Į paminklo atidengimo ceremoniją 2019 m. rudenį Griša buvo atvykęs – jis į tėviškę mielai užsuka, kai tik pasitaiko proga.
Kaip gyventi su tokia našta?
Klausiu Grišos, ar jis nuo mažens žinojo, kokia skaudi jo tautos istorija, kiek daug jo artimųjų žuvę? „Taip, žinojau, pas senelius Fišerius į Zarasus vasarą iš Vilniaus ir Kauno vis atvykdavo senų pažįstamų, jie pasivaišindavo, pasišnekučiuodavo, o tada kažkaip susiorganizavę autobusą važiuodavome į Krakynės mišką pagerbti ten nužudytų artimųjų. Tačiau nors tą faktą žinojau, vaikystėje aiškiai nesuvokiau, kaip visa tai buvo siaubinga.
Tik gerokai vėliau, jau būdamas suaugęs, pradėjau įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Kai mano tėvo tėvai kartu su jo sese ir broliukais (jai buvo 15-a, berniukai jaunesni) buvo vežami į Krakynę, pradžioje jiems sakyta, kad juos veža darbams kažkur į Rokiškį, bet paskui jie jau turėjo suprasti, kad viskas baigsis tragiškai. Ir ką jie tada turėjo sakyti savo vaikams, kaip juos nuraminti?..“, – svarstė Griša.
Jo tėvas apie savo išgyvenimus gete, IX forte ir miškuose su partizanais seniau beveik nieko nepasakojo, tik senatvėje šį tą prasitardavo. Tačiau tai buvo jo paties pasirinkimas, o ne paslaptis, kuros negalėjo išduoti. „Tėvo draugas Pinchas Krakinovskis, kartu su juo patyręs tą patį, man paauglystėje apie tai pasakojo, dar ir po IX fortą apvedžiojo ir viską aprodė“, – prisiminė pašnekovas.
Griša atsiminė ir vieną įvykį iš praeities, parodantį, koks nevienareikšmiškas dalykas gali būti praeities vertinimas. „Kai jau gyvenome Izraelyje, daugelis žydų nemėgo vokiečių ir nepirkdavo jų prekių. O mano tėvas kažkodėl nusipirko vokišką automobilį „Opel“. Paklausiau jo, kodėl jo toks pasirinkimas, ir jis atsakė, kad ne visi vokiečiai buvo vienodi. Buvo SS, Gestapas, bet buvo ir Vermachtas – paprasti kareiviai, turėję atlikti tarnybą“, – atsiminė pašnekovas.
Ir pridūrė, kad nepaisant itin sudėtingų jaunystės išgyvenimų, jo tėvas iki pat mirties buvo fiziškai ir dvasiškai stiprus, sąžiningas ir doras žmogus.
