Net ir sulaukęs garbaus amžiaus įžvalgusis mokslininkas nesėdi sudėjęs rankų. Šiuo metu savo bute Vilniuje vieną laikrodį jis yra nustatęs pagal Grenlandijos laiką. Dėl laiko juostų skirtumo rytas profesoriui prasideda penkiomis valandomis vėliau.
Grenlandijos laiku jis eina ir miegoti. Lietuvos laiku tai būna gerokai po vidurnakčio – apie antrą valandą. Pereiti prie Grenlandijos laiko profesoriui atrodė geriau, nes pagal miego įpročius jis yra vadinamoji pelėda.
Kiek ilgai gyvens tokiu ritmu, profesorius dar nėra apsisprendęs, bet jam taip patogu, daug ką galima išspręsti per atstumą ir palaikyti ryšį su užsienio kolegomis universitetuose ir kitose įstaigose.
– Per ilgą savo karjerą kūrėte ne tik elektronines skaičiavimo mašinas. Dirbote prie išmaniosios širdies ritmo stebėsenos sistemos, kūrėte lietuvių šnekos atpažinimo, sintezavimo sistemas. Kodėl susidomėjote robotais?
– Tai yra svarbu. Lietuva sensta. Norinčių dirbti trūksta. Jaunimas mokytis tiksliųjų ir technikos mokslų vengia. Nekvalifikuoti darbuotojai nepaklausūs. Senyvi žmonės lieka vieniši. O robotai gali padėti, nes yra klusnūs, kantrūs, bendraujantys, nestreikuojantys ir nepavargstantys.
Robotas taip pat yra skaičiavimo mašina. Bet nuo kompiuterio jis skiriasi tuo, kad jame yra 25 varikliai – ne tik galva, bet ir visos judančios dalys. Su doktorantu Linu Aidoku stengiamės, kad su tokiu robotu būtų galima pasikalbėti lietuviškai.
Turime jau sukūrę du tokius robotus, vienam davėme Ąžuolo vardą, o kitą pavadinome Liepa. Ąžuolas bendrauja vyrišku balsu, Liepa – moterišku. Tai naujos kartos išmaniosios mašinos.
Jei komandas galėsime perduoti ne spaudydami klavišus, o žodžiu, kalbėtis su robotais lietuviškai, jie taps mūsų kasdieniais palydovais. Vadinasi, turime vaikus mokyti ne kompiuterinio, o robotinio raštingumo.
Tačiau robotika yra kur kas sudėtingesnė, nes ją sudaro ne tik elektronika, bet ir mechanika, komunikacija. Dabartiniai kompiuteriai tarpusavyje nebendrauja – tai blogai, nes spaudydamas klavišus žmogus tik bukina savo smegenis. Turime kurti tokias technologijas, kurios lavintų smegenis.
– Ar internetas nesusargdins nauja priklausomybės liga?
– Jei internetą naudojate tik žaidimams, kur šaudo ir gaudo, ar žiūrite į judančius spalvotus vaizdus, tai nieko gero. Reikia lavinti kūrybiškumą. Svarbu suprasti, kad mūsų turtas yra smegenys, ir puoselėti jas.
– Praėjusių metų spalį sukako 30 metų, kai Lietuvoje buvo įvestas nepriklausomas internetas. Kodėl jūs vadinamas lietuviško interneto krikštatėviu?
– 1991 metais Lietuva dar neturėjo su pasauliu savarankiško ryšio. Bet Matematikos ir informatikos institute veikė galingas skaičiavimo centras. Tuo metu Lietuvoje buvo atliekami moksliniai tyrimai bandant sukurti ryšių kanalais sujungtų kompiuterių sistemas.
Ryšys buvo sukurtas per tris mėnesius. Mums padėjo Skandinavijos šalių, JAV universitetai, bendrovės, Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO. Visiems darniai dirbant 1991-ųjų spalio 10-ąją atvertas ryšys su Lietuva – tai ir buvo internetas.
– Kuo save įvardijate – kibernetiku, inžinieriumi, atradėju ar mokslininku?
– Esu mokslininkas, tiriantis atsitiktinius procesus, jų valdymo problemas. Esu Kauno politechnikos instituto auklėtinis, inžinierius elektrikas, kurio specialybė yra elektros stotys, tinklai ir sistemos. Mokslinę veiklą pradėjau studentų moksliniame būrelyje tirdamas reiškinius, vykstančius degant metalinei vielai, kuri galėtų būti naudojama elektros sistemų saugikliams.
Darbui vadovavo inžinierius Leonas Kaulakis, stažavęsis Šveicarijoje, Ciuricho aukštojoje technikos mokykloje, ir Prancūzijoje, Paryžiaus aukščiausiojoje elektrotechnikos mokykloje.
Daktaro disertaciją apgyniau Automatikos ir telemechanikos institute Maskvoje. Mano mokslinio darbo vadovas buvo stochastinių dinaminių sistemų valdymo teorijos kūrėjas profesorius Vladimiras Pugačiovas.
Habilitacinį darbą parengiau Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute, o jį apgyniau Estijos mokslų akademijos Fizinių-techninių ir matematikos mokslų taryboje.
– Ar potraukį prie technikos jautėte nuo mažumės?
– Potraukį prie technikos pradėjo formuoti šeima. Vėliau jį stiprino geros mokyklos, puikūs mokytojai bei pokario laukuose išmėtyti ginklai, sprogmenys, laukuose paliktos mašinos, technika.
Kai sovietai bėgo iš Lietuvos, netoli mokyklos paliko radijo stotį, pasirodo, ji buvo amerikoniška. Tai mes su draugu išardėme tą aparatą – visą automobilį su stotimi iki varžtelių. Mums buvo po dešimt metų.
Namo parnešiau prietaisą, kuris sukant rankenėlę maitina radijo imtuvus. Tai buvo mano pirmas inžinerinis projektas. Karo metu nebuvo elektros maitinimo prietaisų, todėl tėvas galėjo šitą dalyką naudoti.
Mano tėvai Ona Paulėnaitė-Telksnienė ir Adolfas Telksnys buvo Saldutiškio (Utenos r.) pradžios mokyklos mokytojai. Mama buvo šeimos siela. Turėjo puikų braižą, gerą balsą, darė puikius rankdarbius ir iš mokinių reikalavo, kad gražiai rašytų. Netgi žiūrėjo, kad mokinių rankos, ausys būtų švarios, sakydavo: „Žiūrėkit, kad ausyse neaugtų grybai.“
O tėvas mokiniams rodė naujoves – kaip vandeniliu užpildyti ir skraidinti balionus. Nupirko mokyklai tų laikų naujovę šapirografą – rankraščių ir antspaudų dauginimo prietaisą, kurį naudodami mokiniai leido mokyklos laikraštį. Jis taip pat nupirko dinamo mašiną, sumeistravo vėjo jėgainę ir namuose bei mokykloje sužibo elektra, kai jos dar net miestelyje nebuvo.
Tėvas taip pat vadovavo mokyklos chorui ir styginių orkestrui. Kartu su Saldutiškio lentpjūvės savininku, miškų urėdu sutelkęs Saldutiškio šaulius, mokinių tėvus ir moksleivius be valstybės paramos per trejus metus pastatė pastatą, ant kurio buvo užrašas: ŠAULIŲ NAMAI – TAUTOS NAMAI.
Mūsų namuose veikė radijo imtuvas. Kai man sukako metai, tėvai nupirko muzikos grotuvą, tų laikų modernų patefoną „His Master’s Voice“.
– Kaip užaugęs patekote į valdžios nemalonę?
– Artėjant antrajai sovietų okupacijai tėvo draugai siūlė mūsų šeimai nuo teroro bėgti į Vakarus. Tėvas turėjo savo nuomonę. Jis pasirūpino, kad mama su trimis vaikais gautų mokytojos darbą Krakių (Kėdainių r.) pradžios mokykloje. Pats pakeitė pavardę, pasivadino Jonu Ruzgu ir pradėjo mokytojauti už keliolikos kilometrų esančioje mokykloje. Aš pradėjau mokytis Krakių gimnazijoje.
Ją baigiau 1948 metais ir parašęs anketoje, kad tėvas miręs, įstojau į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Baigiau institutą su pagyrimu. Profesorius Kazimieras Baršauskas pasiūlė stoti į aspirantūrą. Bet saugumo tarnybos tikrino stojančiųjų biografijas ir išsiaiškino, kad mano tėvas nuteistas 25 metams kalėti.
Tada kažkas susekė, kad Jonas Ruzgas yra Adolfas Telksnys. Tėvas Sibire kalėjo 15 metų.
– Bet vis tiek padarėte mokslinę karjerą?
– Po studijų dirbau Elektrifikacijos projektavimo institute Kaune. Darbai sekėsi. Važinėjau su projektais į Maskvą ir įstojau į Automatikos ir telemechanikos instituto aspirantūrą, kur mano vadovu tapo pasaulinio garso mokslininkas V.Pugačiovas.
Aspirantūroje sukūriau skaičiavimo mašiną atmosferoje skraidančių aparatų savybėms skaičiuoti.
Mašina buvo demonstruojama parodos Kosmoso paviljone.
Vėliau pakvietė mane būti specialaus konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. Su kūrybingais jaunais specialistais sukūrėme mašiną, atpažįstančią grafikuose įrašytą informaciją ir ją pateikiančią skaičiavimo mašinoms suprantamais kodais.
Sukūrėme pirmąją lietuvišką skaičiavimo mašiną procesų grafinių ir magnetinių įrašų spektrinėms ir koreliacinėms savybėms skaičiuoti. Darbai buvo apdovanoti Prietaisų pramonės premijomis.
Rašto ženklus atpažįstanti mašina „RŪTA 701“ buvo pirmoji Europoje rašto ženklus skaitanti ir pramonėje gaminama mašina, tarptautinėje Leipcigo mugėje apdovanota aukso medaliu.
Nuo 1965 metų pradėjau dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute.
– Esate minėjęs, kad jūsų pomėgiai yra muzika ir antenų konstravimas.
– Gyvenau dar tais laikais, kai Lietuvoje Vakarų radijo stotys buvo trukdomos triukšmais. Tad įrengiau tokias radijo imtuvų antenas, kad puikiausiai klausiausi naujausią muziką iš „Radio Luxembourg“, Vokietijos, Anglijos radijo stočių.
Su žinių klausymu buvo sudėtingiau. Teko kurti specialius radijo imtuvus ir ypatingas kryptines antenas. Tačiau skleidžiamus trukdžius, triukšmus pavyko nuslopinti. Užsienio žinias buvo galima girdėti. Antenų konstravimo patirtis vėliau padėjo namuose įsirengti palydovinę televiziją dar tuomet, kai valdžia to daryti neleido.
Mano galva visada buvo užimta technikos naujienomis. Buvau susikūręs ir tokį kibernetinį automatą: iš ryto, dar man miegant, jis užkaisdavo vandenį arbatai, pabudindavo mano pasirinkta muzika, kurią grojo mano paties pasidarytas magnetofonas. Tuo laiku magnetofonai dar nebuvo parduodami.
– Esate auksinių rankų meistras.
– Taip negalėčiau sakyti. Kad galėtum ką nors vertinga padaryti, privalai turėti gerą galvą. Mūsų kūno organus valdo smegenys. Man svarbu išsiaiškinti, kaip smegenyse atsiranda signalai, kokiu būdu jie valdo kūno judesius, kurie ir padaro žmogų auksinių rankų meistru.
– O ar turite paaiškinimą, kaip tapote žmogumi, tiksliai nuspėjusiu ateities technologijas? Net skaičiuodamas dešimtąjį savo amžiaus dešimtmetį aktyviai užsiimate moksline veikla.
– Žmogaus smegeninė suformuojama vaikystėje. Smalsumas, matyt, man buvo tiesiog įdėtas į galvą. Turiu vieną vaikystės nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip klausausi, kas tiksi žadintuve. Man buvo neaišku, kas viduje vyksta, tai aš jį išardžiau. Bet kai sudėjau iš naujo, viena detalė liko – ir žadintuvas nebėjo.
Tačiau svarbiausia – tėvai dėl to nieko nesakė. Matyt, suprato, kad tai buvo smalsumo tenkinimas, kuris ugdo žmogaus gebėjimus – būti ne tik vartotoju, bet ir kūrėju.
Aš tikrinau, ar išmestas iš kelių metrų aukščio katinas visada nukrinta ant kojų ir nubėga. Pasirodo, nubėga.
Norėdamas įsitikinti, koks yra distiliuoto vandens skonis, ragavau akumuliatoriui paruoštos sieros rūgšties. Rezultatas – buvo ištraukti dėl neaiškių priežasčių, dantų gydytojos nuostabai, vaikui išgedę šeši krūminiai dantys.
Svarbiausias dalykas turbūt yra tas, kad nereikia slopinti vaikų smalsumo. Jį būtina skatinti. O dabar tėveliai išsidirbinėja – iš mokytojų reikalauja vaikus motyvuoti. Vaikai turi patys galvoti, ko jie nori. Būtinai reikia sukramtyti viską ir įkišti? Ne, būtent tokių dalykų ir nereikia.
Mane anksti išleido į mokyklą – penkerių su puse metų. Kai dabar aiškinamasi, ar reikia šešerių, ar septynerių metų vaikus į mokyklą leisti, juokas ima. Pats neatsimenu nei kaip išmokau skaityti, nei kaip rašyti – kažkaip natūraliai išėjo.
– Kokie artimieji jus iki šiol supa?
– Jau neturiu brolių – Vygandas buvo kompozitorius, Gintautas – architektas. Mano jau mirusi žmona Marija Sima Jūra buvo Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos choro dirigavimo specialybės absolventė.
Dukra Audra įgijo fortepijono ir vargonų specialybę, dirba Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje. Anūkų neturiu. Mano šeimos nariai yra ir 30 mano išugdytų mokslo daktarų, kurių dalis tapo profesoriais.
– Ar pagalvojate, kaip švęsite 100-ąjį gimtadienį?
– Arba šiame pasaulyje, arba kitame. Man vienas jaunas gydytojas liepė gyventi iki šimto metų, bet dabar aš esu nuolat apimtas streso – kaip įgyvendinti jo pasiūlymą? Nors, tiesa, stresas irgi yra variklis – kuo blogiau, tuo geriau.
Kai yra blogiau, turi sugalvoti, ką padaryti, kad būtų geriau.
Išsakyta prieš 50 metų
1968 metais atsakydamas į klausimą, kas mūsų laukia po 50 metų, A.L.Telksnys laikraštyje „Tiesa“ parašė savo prognozes.
Kiekvienas žmogus, panašiai kaip dabar turi laikrodį, turės informerį – garsų, šviesos vaizdų siųstuvą ir imtuvą.
Norėdamas sužinoti arba gauti kokių nors kitų duomenų žmogus galės užklausti per individualų informerį, kas pasaulyje parašyta tuo ar kitu mokslo ar technikos klausimu, arba gauti kokių nors kitų duomenų.
Žmogus galės užklausti per individualų informerį automatinę biblioteką ir momentaliai gaus atsakymą žodžiu, raštu ar vaizdais.
Bus galima paprašyti parodyti norimą spektaklį, koncertą, kino filmą ar televizijos laidą, kurioje dalyvautų mėgstami atlikėjai. Automatinė sporto biblioteka galės parodyti nors ir seniai vykusias sporto varžybas.
Automatiniai informacijos centrai galės pateikti duomenis apie pasaulyje esančias vienos ar kitos rūšies prekes, pasakyti bet kurio pasaulio gyventojo ar įstaigos adresus, konsultuoti apie turistinius maršrutus.
Kaip Lietuva atrodys po 50 metų
Dabar, paklaustas apie ateitį, A.L.Telksnys sakė, kad per ateinančius 50 metų bus labai didelių pokyčių: bus sukurtos mašinos, kurios elgsis panašiai kaip žmonės.
Lietuvoje bus išsilavinusių žmonių ir išmaniųjų mašinų, robotų, patarnaujančių žmonėms ir su jais bendraujančių lietuviškai, visuomenė. Robotai atsakinės su emocijomis: piktai, gražiai ir dar kitaip.
Lietuvos gyventojai kurs, gamins, eksploatuos, eksportuos įvairiakalbę didelės pridėtinės vertės produkciją. Bus tvari ekonomika, gerovė, tvarka, ramybė, saugu. Galėtume išgarsėti sukūrę kai kuriuos robotus, nes jiems nereikia ypatingų resursų – reikia tik geros galvos.
Robotai žmonėms padės gyventi, tobulinti gamybos procesus. Atsiras naujų transporto priemonių. Autopilotai valdys sausumos keliais važinėjančias mašinas, vandenimis plaukiojančius laivus, ore skraidančius prietaisus. Žmonės automobilius vairuos ne iš reikalo, o tik savo malonumui, smalsumui patenkinti.
Bus sukurti labai maži, akimis nematomi nanorobotai, naudojami sveikatos priežiūrai, – švirkštu įleisti į kraujagysles jie valys nuo sienelių nuosėdas, šalins kraujo krešulius, smegenyse taisys neuroninių tinklų gedimus. Nanorobotai naudos tiek mažai elektros energijos, kad užteks tos, kurią pagamins kūno šiluma.
Vyks tyrimai, atveriantys galimybes bendrauti žmonėms tarpusavyje ir su robotais humanoidais siunčiant vieni kitiems ne žodžius, o galvoje kylančias mintis.
Reikia pasirūpinti, kad ateities visuomenėje žmonės naujoves naudoti galėtų, mokėtų, norėtų. Tokiems pokyčiams reikia ruoštis jau dabar.
