Vytautas su žmona gyvena nuosavame name Miklusėnų kaime, besiribojančiame su Alytaus miesto teritorija. Jo namas kraštinis, ir dėl netinkamai sutvarkyto nuotekų šulinio bei į jį einančio vamzdžio sutuoktiniams tenka nuolat nerimauti, namuose naudojant ar nuleidinėjat vandenį.
„Jei vandens naudojame nedaug, tai dar nieko, jis kažkaip nubėga (bet jis gerai nenuteka, tikriausiai sunkiasi į gruntą ir kenkia aplinkai), o kai, pavyzdžiui, savaitgalį namie žmona paleidžia skalbimo mašiną ar tiesiog vandens panaudojame daugiau, jis pradeda trykšti pusrūsyje pro vamzdžius, nors ir visaip mėginu juos užsandarinti, ir nuotekos pradeda semti patalpą. Visas tirštimas kaupiasi šulinėlyje ir vamzdžiu nenuteka“, – aiškino neregys.
Pridūrė, kad nuotekų šulinys ir vamzdynas jų gyvenvietėje įrengtas apie 1990 m., kai keitėsi santvarka ir statytojai norėjo kuo greičiau darbus baigti, dėl to ir atliko nekokybiškai, trūksta nuolydžio.
Seniau problemą spręsti padėdavo „Dzūkijos vandenų“ atstovai – atvažiuodavo gal kas pusmetį ir specialia įranga vamzdžius „prapūsdavo“ – po to kurį laiką nuotekos pasišalindavo geriau. Prieš kelis metus susigriebta, kad „Dzūkijos vandenys“ aptarnauja tik Alytaus miesto, o ne rajono gyventojus, ir nuo tada Vytautui, tegu ir gyvenančiam visai ties miesto riba, pagalba nebeteikiama.
Tuomet jis ėmėsi aiškintis, kaip sutvarkyti rajono savivaldybei priklausantį šulinį, bet per trejus metus problemos išspręsti taip ir nepavyko.
Pasak pašnekovo, pirmiausia jis kreipėsi į apylinkės pirmininką, tas – į Alytaus rajono savivaldybės Komunalinį skyrių, bet išgirdo, kad trūksta lėšų ir nieko padaryti neišeina.
Kai savivaldybėje sprendimo rasti nepavyko, Vytautas kreipėsi į Seimo narį Justą Džiugelį, į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl netinkamai suteikiamos paslaugos, į Seimo kontrolierių įstaigą, į Aplinkos apsaugos ministeriją. Pastaroji patikino, kad, jei nuotekos nubėga į gruntinius vandenis, problemą reikia spręsti, kontrolierių įstaiga tvirtino tą patį, Seimo narys susirūpino ir davė patarimų, bet niekas taip ir nepasikeitė, tik dumblas iš šulinio buvo išvalytas.
„Aš pats kompiuteriu nesinaudoju, žmona juo naudojasi taip pat minimaliai, tad visokius raštus rašyti ir reikalus tvarkyti man labai padėjo Alytaus aklųjų ir silpnaregių draugija ir jos vadovė. Tačiau, deja, tais raštais nieko išspręsti nepavyko“, – pasakojo Vytautas.
Jo nuomone, seniūnija nelinkusi išlaidauti dėl to, kas aktualu tik jam su žmona (kitiems kaimo gyventojams panašių problemų lyg ir nekyla).
Vyras netgi svarstė galimybę įsirengti savo nuotekų šalinimo sistemą, bet išgirdo, kad leidimo tam tikrai negaus, nes gyvenvietėje yra įrengta centralizuota sistema, kuria ir reikia naudotis.
„Seniūnijos atstovai neneigia, kad šulinį sutvarkyti turėtų, bet to niekaip nesiima. Vienas valdininkas man netgi pasakė, kad verčiau pasistatyčiau lauke būdelę – tada bent prasivaikščiočiau, užuot sėdėjęs namie. Šie žodžiai mane ypač įskaudino“, – sakė Vytautas.
Tamsoje labai sunku
Regėjimo vyras galutinai neteko prieš dešimtį metų, o dėl to kalti paauglystės įvykiai. „Gyvenome kaime ūkiškai, tėvas statė šiltnamius – virindavo geležinį karkasą, manęs prašydavo prilaikyti metalą, ir aš, kad būčiau įsitikinęs, jog viską darau gerai, žiūrėdavau į ugnį. Paaiškėjo, kad tai pakenkė, gydytojas tėvui ir pasakė: „Jūs gi sudeginot jam akių tinklainę“. Buvo paaiškinta, kad, pakilus kraujospūdžiui, tinklainė sutrūkinės ir nieko nebematysiu, o nieko pakeisti nebeišeina“, – prisiminė Vytautas.
Jis dar daug metų matė neblogai, dirbo įvairius darbus, bet po 2012 m. vasarį patirto infarkto regėjimas ėmė blogėti tiesiog kasdien ir greitai jo visai nebeliko.
„Panirti į tamsą labai sunku. Tai visai kas kita, nei pamėginti kurį laiką vaikščioti užsirišus akis – aš žinau, kad jau niekada, niekada neprašvis. Kai pasidaro labai sunku, pašneku su pažįstama psichologe, kuri mane paragina nenuleisti rankų, ir jos žodžiai tikrai man padeda, arba pabendrauju su pažįstamais neregiais. Na, bet vis tiek gyvenimas liūdnas, o dar tos buitinės problemos...“, – kalbėjo Vytautas.
Kasdienybę praskaidrina priklydę katinai
Dėl nevykusios nuotekų sistemos Vytautui teko atsisakyti ir sumanymo atidaryti nuosavą masažo saloną. Netekęs regėjimo, jis kurį laiką buvo puolęs į neviltį, bet nuvykęs į reabilitaciją sutiko šaunių žmonių, kurie įtikino, kad gyvenimas tęsiasi, ir paragino mokytis masažuotojo specialybės.
Vytautas baigė kursus ir kurį laiką dirbo masažuotoju viename Alytaus salone. Atstumą iki darbo įveikti jam padėdavo Aklųjų ir silpnaregių draugija, parūpindavusi transportą, arba vienas taksistas, talkinęs už simbolinę kainą, bet, kad nereiktų važinėti, vyras sumanė įsirengti darbo kabinetą savo namo pusrūsyje.
Atrodė, kad viskas bus gerai, reikalavimus patalpos atitiks, tačiau higienistai leidimo įsirengti kabinetą neleido dėl patalpoje juntamo specifinio kvapo, dėl kurio ir kaltas nesutvarkytas vamzdynas.
Prieš šias Kalėdas jau buvo nušvitusi viltis, kad Vytauto problemos dėl nuotekų išsispręs – buvo atvykęs rajono savivaldybės atstovas, kuris tikrai domėjosi esama situacija. Jis sakė, kad reiktų pagilinti nuolydį ir patį šulinį, vamzdžiu paleisti „kurmį“, patikrinti, ar eglės šakos nėra pažeidusios vamzdžio, ir paskaičiavo, kad darbai gali kainuoti apie 4000 Eur.
„Atrodė, kad tas žmogus tikrai nusiteikęs padėti, bet ir jis dabar prapuolė – matyt, tiesiog neturi ką man pasakyti, nes savivaldybė gaili ir neskiria šiam reikalui pinigų“, – sakė Vytautas.
Taigi jam telieka sėdėti namie ir toliau galvoti apie savo problemas – darbo masažo salone neliko per pandemiją. „Kai dirbdavau, buvo geriau, išeidavau į žmones, su jais pabendraudavau ir gyvenimas atrodė įdomesnis. Dabar per dienas būnu vienas namie – žmona darbe, vaikai užsienyje... Yra tik du priklydę katinai, kurie laukia, kol atnešiu maisto. Būna, su jais ir pasišneku – o kas man belieka“, – pasakojo pašnekovas.
Savivaldybė sprendimą siūlė?
Alytaus rajono savivaldybės administracijos pateikatame komentare teigiama: „Administracija žino šią problemą ir ne kartą įvairiais būdais stengėsi padėti V. Plytninkui, pasitelkė kitas institucijas, tačiau dėl to, kad situacija nesikeičia, iš dalies kalti ir patys gyventojai.
2013-02-27 V. Plytninkas sudarė „Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sutartį“ su UAB „Dzūkijos vandenys“. Vadovaujantis LR geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų sistemos tvarkymo įstatymo 16 str. 13 d., įmonė nurodo, kad V. Plytninkas pats yra atsakingas už naudojamo nuotekų surinkimo šulinio techninę būklę, priežiūros organizavimą bei remontą.
Nuotekų surinkimo šuliniu taip pat naudojasi ir gretimo sklypo savininkas. Taigi, susidariusią situaciją turi bendrai spręsti abiejų kaimyninių sklypų savininkai. Nuotekų infrastruktūros perkėlimas ir įrengimas galimas tik abiem savininkams priimtinoje vietoje. Tik Pareiškėjui ir gretimo sklypo savininkui sutarus dėl bendrų trasos tvarkymo darbų, savivaldybė galėtų jiems padėti. Savivaldybės specialistai ne kartą yra V. Plytninkui pasiūlę problemos sprendimo būdą ir pagalbą.
V. Plytninkui raštu ir žodžiu yra paaiškinta, kad savivaldybės parama įstatymiškai būtų galima tuo atveju, jeigu jis pateiktų prašymą ir reikalingus dokumentus dėl buitinių biologinių valymo įrenginių ar kitų būsto įrengimų pritaikymo neįgaliesiems. V. Plytninkas tokio prašymo neteikia. Pareiškėjas vienareikšmiškai nori, kad savivaldybė, nusižengdama teisės aktams, privačiuose sklypuose savo lėšomis sutvarkytų ne tik nuotekų surinkimo šulinį, bet ir privačią nuotekų sistemą, nes tokie darbai yra atliekami kompleksiškai.“
