– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?
– Naujausiais ir svarbiausias, kuriuo labiausiai džiaugiamės, yra visai šeimai – elektrinė skalbinių džiovyklė. Ilgai galvojome, reikia ar ne, bet dabar ji labai palengvino buitį. Ypač kai reikia skalbti daug mažų vaikiškų rūbelių. Mano dukrelei Vytenei ką tik suėjo dveji metai.
– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?
– Emocijomis nesivadovauju, perku labiau tai, kas būtina, bet ir tai neskubu. Pasitaiko, kad per daug prisiperku maisto skyriuje. Paskui kartais reikia nuvežti tėvams, kad nesugestų. O jei renkuosi rūbus, daiktas turi būti be jokio trūkumo. Jei nors viena mažiausia dalelytė nepatinka, jei dvejoju, neperku, nes žinau, kad paskui rūbas nebepatiks.
– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?
– Kaip ir daugelis kitų, kažkiek jaučiu silpnybę batams. Atrodo, ir tų norėčiau, ir anų. Bet nepasakyčiau, kad juos labai perku ar turėčiau itin daug porų.
Gal didžiausia silpnybė vis dėlto yra maistas. Norisi išbandyti, kas skaniau, gražiau, net jei kartais kaina būna neverta produkto. Kalėdoms su žmona Vilda pirkome krevečių, gaminome patys ir išėjo labai skaniai.
Be galo mėgstu saldumynus, bet stengiuosi riboti jų kiekį. Geriau jau perku paragauti mažiau brangesnių ir įdomesnių nei daug pigių.
– Privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?
– Ne, žmona tikrai nekontroliuoja, bet aš ir nepiktnaudžiauju, perku tik tai, kas reikalinga. O paskui jau pasidaliju naujienomis su žmona.
Mes gyvename Anykščiuose, čia būtiniausių prekių užtektinai, bet įvairesnių nedaug, o rūbų visai nėra, todėl pinigų tikrai susitaupo. Drabužių dažniausiai užsisakome internetu arba važiuojame apsipirkti į Vilnių.
– Kokia jūsų pinigų filosofija?
– Jei nebūsi šykštus, tai ir pats turėsi. Reikia turėti ribas, stengiuosi pinigų nemėtyti ir pataupyti. Tačiau, kita vertus, viskam gailėti irgi nenoriu. Gera nupirkti kitam žmogui ką nors malonaus, nepagailėti, padaryti ką nors gražaus. Jaučiu, kad kitam išleisti pinigai kažkokiu būdu grįžta.
– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?
– Augau Anykščiuose, bet atostogas leisdavau mamos gimtinėje Vietiškėse. Ten eidavau pas ūkininką užsidirbti, kitokių darbų rasdavau, todėl žinojau nuo mažens, kas yra pinigai, kaip juos taupyti ir kaip uždirbti. Visa tai padarė gerą įtaką.
– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?
– Pinigus leisti protingai! Mama neduodavo pinigų nereikalingiems dalykams ir išmokė, kas būtina, o kas ne, kada geriau daugiau išleisti vienam būtinam daiktui nei prisipirkti daug, bet nereikalingų.
Mano tėtis visada dirbo su medžiu, buvo stalius, o mama daug metų dirbo Anykščių vyno gamykloje. Jų skiepytus principus, pinigų vertės supratimą norėčiau perduoti ir dukrai, ir būsimiems savo vaikams.
– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?
– Vertinu teigiamai, nes aš turbūt panašiai elgčiausi. Netrūksta pavyzdžių, kai vaikai piktnaudžiauja tėvų turtais ir nevertina brangių dalykų, jiems atrodo, kad viskas savaime ateina. Geriau, kai gyvenime viskas nėra padėta ant lėkštutės.
– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?
– Dviprasmiškas dalykas. Yra pavyzdžių, kai pinigai daro neigiamą įtaką, kita vertus, turint pinigų galima nuveikti daug gero, padėti kitiems. Svarbu suvokti jų vertę.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?
– Atsimenu, kaip pas ūkininką su pusbroliais 20 litų gavome. Buvau gal pirmoje ar antroje klasėje. Man atrodė, kai tai – didžiulė suma, labai džiaugiausi. Atrodo, kad už juos nusipirkau drabužių ar batų mokyklai, nes ruošiausi Rugsėjo 1-ajai.
– Kas jus skatina uždirbti pinigų?
– Biatlone nėra lengva jaustis finansiškai užtikrintai, nes finansavimas nėra pastovus, viskas priklauso nuo rezultatų. Mano didžiausia motyvacija yra aprūpinti žmoną ir dukrą, kad ji augtų turėdama viską, ko reikia. Kad galėtume važiuoti atostogų, pakeliauti. Žmona, kuri dirba darželio auklėtoja, nėra daug keliavusi, norisi ją nudžiuginti kokia nors išvyka.
Aš visą laiką turiu važinėti po treniruočių stovyklas, mes daug laiko praleidžiame atskirai. Prieš Naujuosius metus į Čekiją kartu galėjo važiuoti ir šeima, žmona galėjo pailsėti nuo darbų. Su mažu vaiku keliauti sunku, bet vis tiek mums įdomiausia kartu. Pavasarį planuojame gal į Turkiją nuskristi, Vilda ten dar nėra buvusi.
– Ar praveriate savo piniginę labdarai?
– Kartais praveriu. Bus ketveri metai, kai kiekvieną mėnesį paaukoju organizacijai „SOS vaikų kaimas“. Kad ir nedidele suma, bet kodėl nepadėti vaikams, kuriems tikrai reikia pagalbos. Paaukojame ir vykstant labdaros koncertams. Tik savanoriauti laiko kol kas nėra. Aš per metus tik porą mėnesių namie praleidžiu, tai grįžęs noriu pabūti su šeima.
– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?
– Tokių dalykų nebuvo. Kol kas mano finansai pamažu didėja, nes gerėja komandos rezultatai. Pažiūrėjus į praeitį biatlono finansavimas nebuvo toks geras kaip dabar. Sportininkai negalėdavo pragyventi, turėdavo ir kitų darbų imtis.
Bet man biatlonas yra kaip darbas visu etatu, neturėčiau laiko dar kur nors uždarbiauti. Visą save atiduodu sportui ir tikiuosi, kad pinigai ateis. Jei rezultatai geri, gauni stipendiją iš Olimpinio komiteto, iš valstybės, padeda ir federacija. Gauname finansavimą treniruočių stovykloms užsienyje. Jei tobulėji, kyli aukštyn, ir finansiškai viskas turėtų eiti geryn.
– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?
– Šioje srityje nesu patyręs, bet sporto pasaulio pavasarį laukia finansavimo tvarkos reforma, ir niekas nežinome, kaip tai palies kiekvieną sportininką.
Iki šiol gaudavome finansavimą iš valstybės ir iš Olimpinio komiteto, o po reformos visi pinigai keliaus iš valstybės biudžeto, bet kaip tai atrodys, sunku pasakyti.
Dažniausiai žadama, kad viskas bus gražu ir gerai, bet realybėje būna kitaip.
– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?
– Nėra taip, kad atsidėčiau kokią nors sumą. Tiesiog neišleidžiu visų pinigų ir taip jie po truputį kaupiasi.
– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?
– Perku dovanas vadovaudamasis sveiku protu, bet stengiuosi dovanoti tai, ką norėčiau gauti pats. Man tikrai negaila artimiesiems nupirkti ką nors brangesnio. Čia vėl galioja mano taisyklė: nešykštėk, ateis ir tau.
– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?
– Aš net maišelį, į kurį dovana supakuota, vertinu! Žmona iš manęs juokiasi, bet tikrai labai džiaugiuosi visomis dovanomis!
– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?
– Svajoju savo šeimai pastatyti namą. Jei tik būtų finansinė galimybė, tam nepagailėčiau.
Dabar turime butą, bet su vaiku jis darosi ankštokas, norėtųsi didesnės erdvės. Tačiau dabar galvoti apie namą dar ankstoka, galiu tik pasvajoti.
– Tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?
– Ne, tikrai ne.
– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?
– Pritariu, kad turintis pinigų žmogus pradeda jaustis laisviau. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra laimingesnis.
Lietuvos viltis Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse
– 1992-aisiais Anykščiuose gimęs V.Strolia ten augo ir dabar gyvena.
– Biatlonininką daug kas palaiko krepšininku, nes jo ūgis – 195 centimetrai.
– Su žmona Vilda Vytautas 2020 m. sausio 10 d. susilaukė pirmagimės Vytenės ir tą pačią dieną Vokietijoje vykusiose pasaulio biatlono taurės varžybose pirmą kartą prasibrovė į geriausiųjų 20-uką.
– Šių metų sausio 13 d. V.Strolia pasiekė geriausią rezultatą per visą Lietuvos biatlono istoriją, kai pasaulio taurės varžybose Rūpoldinge (Vokietija) užėmė 4 vietą sprinto rungtyje.
– Iki 2014-ųjų V.Strolia užsiėmė ne biatlonu, o slidinėjimu. Šioje sporto šakoje jis debiutavo olimpinėse žaidynėse 2014-aisiais, bet grįžęs iš Sočio nutarė pereiti į biatloną.
– V.Strolios tėvai nebuvo profesionalūs sportininkai, bet tėvo pusbrolis Vytautas Strolia buvo biatlonininkas, o jo buvusi žmona – triskart olimpinių žaidynių dalyvė biatlonininkė ir slidininkė Kazimiera Strolienė.
– Vasario 4 dieną prasidėjusios Pekino olimpinės žaidynės V.Stroliai bus jau trečiosios. 2018 m. Pjongčange aukščiausia jo užimta vieta buvo 43-ia, bet dabar tikslai gerokai aukštesni.
– Laisvalaikiu mamos tėviškėje Vietiškių kaime sportininkas užsiima bitininkyste.
– V.Strolia yra Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų savanoris.