Stebina ir moters karjeros vingiai: iš paprastos valytojos ji tapo buhaltere, paskui dirbo kalėjimo prižiūrėtoja, o dabar stengiasi pradėti savo su rankdarbiais susijusį verslą.
Lietuvoje Kristina studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete ekonomikos specialybę ir dirbo administratore vienoje įmonėje. Po studijų ji nusprendė išmėginti laimę svetur. Dauguma jos bendraamžių tuo metu rinkdavosi Angliją ar Airiją, o ji pasirinko Norvegiją, nes labai traukė kalnai.
Pirmą kartą išvykusi į Bergeną jame teišbuvo 3 savaites, nes svetimoje šalyje jautėsi labai vieniša ir pasimetusi. Tačiau jai labai patiko gautas uždarbis: ten ji dirbo valytoja, ir atmetus visas išlaidas jai liko 2000 litų. Tai tuo metu atrodė didžiuliai pinigai, juk savo lietuviškame darbe teuždirbdavo 500 litų per mėnesį.
Taigi lietuvaitė nusiteikė emigracijai rimčiau ir 2007 m. gruodžio 17 d. išvyko į Norvegiją dar kartą. Antrą kartą sekėsi gerai, gal todėl, kad lietuviška įmonė, per kurią įsidarbino valytoja, ją apgyvendino name su keliomis kitomis lietuvėmis ir ji nebesijautė vieniša.
Tie pirmi metai Norvegijoje atrodė fantastiški – darbas buvo gerai apmokamas ir nesunkus („Aš kilusi iš kaimo ir nuo mažens turėdavau dirbti įvairius ūkio darbus, gal dėl to darbo nebijau ir man viskas atrodė paprasta“), o laisvalaikiu vis traukdavo pasivaikščioti po kalnus ir žavėjosi apylinkių vaizdais. Be to, lankė kursus ir mokėsi norvegų kalbos, mokslai jai taip pat labai patiko. Išsikėlė sau tikslą – įsigyti būstą Marijampolėje.
Po kelių metų Kristina išsinuomojo atskirą namą, o su jo šeimininke norvege susibičiuliavo. „Ir dabar mes bendraujame, ji mano vaikams – kaip močiutė“, – sakė pašnekovė.
Valytojos darbas jai pabodo, pradėjo galvoti apie kažką kito. Toji pažįstama norvegė buvo buhalterė, ir ji, žinodama apie Kristinos baigtus mokslus ir seniau turėtą darbo patirtį, pasiūlė jai taip pat tapti buhaltere toje pačioje įmonėje.
„Visko greitai pramokau, darbas neatrodė sunkus. Ir kai bendraudavau su giminaite, kuri dirba buhaltere Lietuvoje, pastebėdavau, kad jai daug sunkiau, daugiau visokios painiavos. Apskritai man šitoje srityje, moksluose ir darbe, dažniausiai ėjosi lengvai“, – pasakojo Kristina.
Na, o asmeniniame gyvenime reikalai klostėsi ne taip sklandžiai. Tuo metu ji internetu susirašinėjo su Švedijoje, maždaug už 800 km, gyvenusiu lietuviu.
„Kelis kartus susitikome, bet atstumas buvo didelis, pašnekėjome, kad reikia kažką daryti, ir jis geit nunešė pareiškimą, kad jį atleistų iš darbo. 2011 m. lapkritį jis atsikraustė pas mane, o gruodį jau sužinojau, kad laukiuosi – labai greitai viskas vyko“, – pasakojo Kristina.
Kitąmet jiedu susituokė ir susilaukė dukrytės, kuriai dabar 9 m. Mergaitę pavadino Divina – šį vardą mama susapnavo ir pasiaiškino, kad kitose šalyse toks vardas egzistuoja, nors Lietuvoje jį užregistravo pirmieji.
Dar po poros metų susilaukė berniuko Rojaus, kuriam dabar 7 m. „Aš buvau nusiteikusi, kad vaikai turi augti dviese, mat mes su broliu augome kartu ir visą laiką turėjome apie ką pasišnekėti ir ką veikti. Toks sprendimas tikrai pasiteisino – dabar mano vaikai yra nereali komanda, viską daranti drauge“, – pasidžiaugė Kristina.
Nuo darbo pradėjo pykinti
Dukrelę namie mama augino 7 mėnesius, vėliau dar kelis mėnesius ją prižiūrėjo tėtis, o tada nė metukų neturintį vaiką išleido į darželį. Panašiai buvo ir auginant sūnų.
Tie metai, kai rūpinosi dviem mažais vaikais, dirbo buhaltere ir dar rūpinosi savo su vyru įsigyto namo remontu, Kristinai buvo labai įtempti.
„Gal aš per daug visko sau užsikroviau – ir neatlaikiau. Tiesa, kai laukiausi, pradėjau užsiimti rankdarbiais, man tai labai patiko, tačiau tam reikia nemažai laiko. Labai norėjosi imtis su tuo susijusios savo veiklos, o buhalterės darbas ėmė atrodyti nykus ir nuobodus, visai manęs nebetraukė. Visgi darbo mesti nesinorėjo – juk atrodė, kad pareigos neblogos, geresnės, nei kokios valytojos, tai negi imsi ir išeisi. Galiausiai į darbą nebesinorėjo iki tokio lygio, kad, kai susiruošdavau į jį važiuoti, mane pradėdavo pykinti“, – pasakojo Kristina.
Netekusi gyvenimo džiaugsmo ji lankėsi pas gydytojus, psichologus, jai buvo diagnozuota depresija ir skirti antidepresantai. Pradžioje nuotaika truputį pagerėjo, vėliau vėl tapo prasta – tuomet išgirdo, kad telieka didinti vaistų dozę.
Ir santykiai su vyru nebuvo idealūs, moteriai stigo jo palaikymo ir supratimo. „Jis buvo uždaro būdo, būdavo, aš kažką kalbu, aiškinu, o jis tik paklausia: „Ar jau viską pasakei?“. Jis nebuvo blogas žmogus, bet, kai dabar pagalvoju, mes per mažai vienas kitą pažinome, šeimą kurti paskubėjome ir tiesiog netikome vienas kitam“, – sakė pašnekovė.
O jos savijauta vis blogėjo, tiesiog būdavo sunku prisiversti keltis iš lovos ir kažką veikti. „Galiausiai vieną dieną darbe pagalvojau, kad man taip negera, kad tikrai daugiau čia negrįšiu. Nuėjau pas gydytoją ir pasakiau – viskas, daugiau taip negaliu. Jis dėl depresijos man skyrė nedarbingumą, ir šis tęsėsi visus metus“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip pasveikti nuo savigailos
Turėdama nedarbingumą Kristina nuolat lankėsi pas psichologą ir pati domėjosi psichologija, skaitė daug su tuo susijusių knygų (tiksliau, labiau mėgo klausytis audio knygų, nes tada laisvos rankos ir gali užsiimti rankdarbiais). Kasdien bent valandai išeidavo pasportuoti ar pasivaikščioti po apylinkes – nors ir labai to nesinorėjo, sau primindavo, kad depresija sergantiems žmonėms aktyvi veikla labai naudinga.
Po truputį pavyko iš depresijos išsikapstyti. Beje, aktyvų laisvalaikį Kristina taip pamėgo, kad net ėmė propaguoti maudynes šaltame vandenyje ir Naujuosius 2022 metus sutiko, besimaudydama Šiaurės jūroje.
„Dabar jau aiškiai suvokiu, kad nuo depresijos pasveiksti tada, kai suvoki, kad problemos kyla ne iš tavo darbo ar vyro – jos yra tavyje. Turi ateiti sąmoningumas ir supratimas, kad reikia ne sėdėti ir verkti, jog kažkas negerai, o daryti, ką gali, kad taptų geriau. Dar man labai patiko mentoriaus Mindaugo Valickio posakis, kad sergantieji depresija žmonės yra išdidūs, jie jaučiasi labai geri ir jiems atrodo, kad aplinka to nesupranta ir juos skriaudžia – toks apibūdinimas tiko ir man“, – sakė Kristina.
Su savo vyru ji oficialiai išsiskyrė praėjusią vasarą, nors ir iki tol keletą metų negyveno kartu kaip šeima. Išsiskyrusi pajuto didelį psichologinį palengvėjimą – nors, kaip minėta, sutuoktinis nebuvo blogas, pasirodė, kad slegiančius santykius nutraukti visgi naudinga.
Vaikščiojo su daug mėlynių
Jau Kristinai beveik pasveikus, sykį ji ėjo pasportuoti kartu su norvege kaimyne ir kalba pasisuko apie šios vyro darbą. Paaiškėjo, kad jis dirba atviroje kolonijoje ir nuolat su kaliniais vyksta tai pasivaikščioti po kalnus, tai į kiną ar dar kažkur. Toji kaimynė net skundėsi, kad būna, jog ji su vyru nori nueiti į kiną, o jis sako, kad jau tą filmą matęs darbo metu.
„Pasakiau, kad jam labai pasisekė, tai tikras mano svajonių darbas – taip smagiai leidžia laiką ir už tai dar gauna pinigų“, – prisiminė Kristina.
Gal po mėnesio tas kaimynas užėjo pas ją, pasakė, kad kalėjime ieškomi pavaduojantys darbuotojai, ir pasiūlė jai pamėginti (nuolatiniais kalėjimų prižiūrėtojais gali dirbti tik specialią mokyklą baigę žmonės, o pavaduojančiais gali tapti ir kiti, kurie praeina atranką).
Kristinai teko baigti savigynos ir arešto apmokymus. Beje, per savigynos apmokymus nuolat vaikščiojo su mėlynėmis – nepadėjo nė apsaugos. Galiausiai ji buvo priimta.
Darbe, Nerbo miestelio kalėjime, per dvejus metus savigynos ar arešto įgūdžių panaudoti jai taip ir neteko – muštynių buvo kilę, bet ne šalia jos.
Norvegijoje kalėjimų prižiūrėtojai nė neturi ginklų. Turi tik specialų aliarmo mygtuką, kuri paspaudus pradeda staugti signalizacija. Tuomet visi darbuotojai privalo viską mesti ir bėgti į įvykio vietą – kai susirenka daug žmonių, muštynes pradėjęs ar dar kažką netinkamo daręs kalinys aprimsta, be to, personalas apmokytas jį sutramdyti, nutempti į vienutę.
Pasak Kristinos, tokia tvarka tikrai veiksminga ir didesnių incidentų išvengti pavyksta. Tik kartais tas aliarmo mygtukas pasispaudžia netyčia – ir jai porą kartų taip nutiko.
Tiesa, su kaliniais vaikščioti po kalnus ar kino teatrus pašnekovei neteko – kalėjimas, kuriame ji dirbo, buvo uždaras, tad kalinius nebent palydėdavo pas gydytojus ar advokatus, o paprastai reikėdavo laiku atrakinti duris, kad jie nueitų pavalgyti, žiūrėti, kad tie, kurie mokosi ar dirba (kalėjimo teritorijoje) imtųsi savos veiklos ir pan.
Kaip 3 žvaigždučių viešbutyje
Vakarienę kaliniai gaminasi patys, tad Kristina imdavosi padėti, kad vietiniai lietuviai imdavo ruošti cepelinus ar kepdavo bandeles ir jiems tai pasirodydavo pernelyg sudėtinga.
Taip, lietuvių Norvegijoje kalėjo nemažai, kaip ir lenkų, turkų, afroamerikiečių – kitataučiai sudarė maždaug 30-40 proc. kalinių, o likusieji buvo norvegai.
Kokios buvo gyvenimo sąlygos kalėjime? Pasak Kristinos, jos priminė 3 žvaigždučių viešbutį. Prieš pandemiją įkalintieji kartais gyvendavo po dvi ar tris, bet dėl koronaviruso visi buvo paskirstyti po į kambarius po vieną, o kiekviename kambaryje – atskiras televizorius bei tualetas (daugelis, nors ir ne visi kambariai, turėjo ir atskirus dušus).
„Visgi, nors gyvenimo sąlygos ten puikios, žmonėms jaučiasi atliekantys bausmę – tas faktas, kad jie gali iš kambario išeiti gali tik tada, kai atrakinamos durys, daugelį tikrai slegia“, – pastebėjo pašnekovė.
O jai darbas kalėjime labai patiko, bet visgi gruodį iš jo išėjo – darbas pamaininis, reikia budėti naktimis ir jai po skyrybų nepavyko jo derinti su vaikų priežiūra. Svarsto, kad gal ateityje vertėtų įstoti į kalėjimų prižiūrėtojus ruošiančią mokyklą, kad galėtų dirbti jame ne pavaduojančia, o nuolatine darbuotoja.
Pradėjo savo versliuką
Netrukus Kristina pradės dirbti viešbutyje, kur vadovaus valymo skyriui ir turės kelis pavaldinius. Tiesa, kaip ji pastebėjo, Norvegijoje požiūris į viršininkus kitoks nei Lietuvoje – ten valytojas ar kitas paprastas darbuotojas ir su rimtu viršininku bendrauja kaip su sau lygiu.
Taip pat ji kurį laiką vysto savo su rankdarbiais susijusį versliuką. Kol kas dar tenka turėti ir oficialų darbą, kuris užtiktintų pastovias pajamas, bet ir sava veikla po truputį įsisuka ir galbūt ateityje pavyks pragyventi vien iš jos.
Kristina Norvegijoje prekiauja iš Lietuvos įvežamomis nėrimui skirtomis virvutėmis; ji netgi užsitvirtino teisę, kad šią prekę į Norvegiją iš Lietuvos gali įvežti tik ji viena. Taip pat ji pardavinėja iš virvučių nertus padėkliukus, kilimėlius, vazonų apvalkalus, krepšius, rankines (vieną rankinės modelį yra užpatentavusi Norvegijoje).
Tiesa, rankdarbių gamyba, nors ir labai miela veikla, užima nemažai laiko, o ir medžiagos nepigios, tad kažin kiek iš to neuždirbsi. Dėl to Kristina atrado dar vieną su rankdarbiais susijusią veiklos sritį.
„Lietuvės, bent jau mano metų ar vyresnės, dažniausiai rankdarbius gaminti moka ir yra gabios – tarkim, pamato kokį megztinį, kuris joms patinka, ir gali pačios tokį numegzti be jokių iškarpų. Norvegės taip nesugeba, tačiau ir jas rankdarbiai žavi. Taigi aš pradėjau pardavinėti krepšių gamybai reikalingas medžiagas kartu su išsamia vaizdo instrukcija, kaip jį nusinerti, ir sulaukiu nemažo susidomėjimo“, – pasakojo pradedančioji verslininkė.
Ji sako, kad klientės patenkintos ir ji jaučiasi joms reikalinga, o jai darbe daug maloniau bendrauti su žmonėmis, o ne su skaičiais, kaip kad dirbant buhaltere.
Savo įmonę Kristina pavadino „DiRo Design“ – kai kam pirmasis žodis asocijuojasi su dizainerio Cristiano Dioro pavarde, tačiau iš tiesų jis sudarytas iš moters vaikų Divinos ir Rojaus vardų pirmųjų raidžių.
