Gimtadienio išvakarėse Ukrainoje žuvusio jaunuolio iš Rusijos šeima springsta ašaromis: neturi net ką laidoti

Eilinis Maksimas Chanyginas iš Rusijos Saratovo srities Oziornoje kaimo žuvo per karinius veiksmus Ukrainoje vasario 24 d. Pranešimą apie mirtį šeima gavo jau kitą dieną. Bet sūnaus palaidoti iki šiol negali – niekas neatsako, kur žuvusiojo kūnas, rašo fn-volga.ru.

 Maksimas (dešinėje su baltais marškinėliais) su broliais Fiodoru (kairėje) ir Stanislavu (viduryje).<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Maksimas (dešinėje su baltais marškinėliais) su broliais Fiodoru (kairėje) ir Stanislavu (viduryje).<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Mar 2, 2022, 9:47 PM

Nesulaukė 22 gimtadienio

Vasario 23 d. M.Chanyginas paskutinį kartą paskambino namo. Pasakė motinai, kad jie važiuoja į mokymus, po to paims jo telefoną ir kurį laiką ryšio nebus. Žadėjo, kad paskambins, kai tik ryšys atsiras.

„Aš galvojau, kad per gimtadienį jis tikrai paskambins, – verkė Liudmila Chanygina. – Jo gimtadienis vasario 25 d. Tiktai tą dieną, antrą valandą dienos, mums paskambino iš karinio komisariato. Pasakė: „Jūsų sūnus žuvo per karinius veiksmus 24 dieną“. O pranešimą apie mirtį atsiuntė per „WhatsApp“. Ir niekas nieko daugiau neaiškina“.

Pirmiausia Liudmila paskambino į Belgorodą, į dalinį, kur tarnavo Maksimas. Paklausė budinčiojo „Kur mano vaikas?“ Jai atsakė, kad jis mokymuose. „O tada kodėl man atėjo pranešimas apie mirtį?“ – „Koks pranešimas apie mirtį? Tokių duomenų mes neturime“.

Nuo vasario 25 d. motina bando išsiaiškinti, kur Maksimo kūnas ir kada jį parveš namo. Bet atsimuša į sieną. Šeima kreipėsi ne tik į dalinį. Jie bandė surasti žuvusįjį per karinį komisariatą, Belgorodo prokuratūrą, Saratovo srities prokuratūrą, skambino net į Rusijos Federacijos federalinę saugumo tarnybą. Visur atsako vienodai: informacijos mes neturime.

Karių motinų komitetas padėti moteriai taip pat niekuo negali.

Kovo 1 d. pas šeimą atvyko Tatiščevo karinio komisariato ir patikino motinai, kad padarys viską, kas įmanoma, kad sugrąžintų vaikino kūną artimiesiems. Bet jų galimybės, esą, taip pat nedidelės.

Du kartus laikė automatą

Chanyginų namas Oziornoje kaime – pats didžiausias. Gražus, tvarkingas. Skirtas didelei šeimai. Statė patys: vyras kiekvieną žiemą važiavo į šiaurę uždarbiauti. Padėjo trys Liudmilos sūnūs – Maksimas, Stasas ir Fedia. Cementą maišė, blokus klojo, stogą dengė – viską patys. Maksimas su savo sužadėtine Daša kartu rinko savo naujam kambariui tapetus, kartu klijavo. Galvojo, Daša baigs institutą, Maksimas grįš iš armijos. Atšoks vestuves. Atsiras vaikai. Namą ir statė dėl vaikų.

Liudmilai dar nėra nė keturiasdešimties. Maksimą ji pagimdė jauna. Pamena, koks jis buvo mielas. Visada besišypsantis, norintis bendrauti. Kaip jis augo, mokėsi mokykloje. Kaip per atestatų įteikimą būtent Maksimui garsiau už kitus plojo mokytojai, tėvai, bendraklasiai.

„Jis nebijojo jokio darbo, – pasakojo Maksimo močiutė Natalija. – Jie pradėjo statyti namą, kai jam buvo 14 m. Ir jis padėjo. Ir ūkyje padėjo. Visame kaime techniką taisė: kam motociklą, kam mopedą, kam mašiną. Amžinai kieme būdavo betvarkė. Aš vis bardavau dėl tos kiaulidės, o jis tik juokdavosi“.

Baigęs mokyklą Maksimas įstojo į kolegiją kaimyniniame Oktiabrsko miestelyje. Baigė mechaniko specialybę. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo namo: atvyksta traukiniu iki posūkio į kaimą ir eina 36 km pėsčiomis. Susisiekimo autobusais su kaimu nėra. Tik geležinkeliu.

Baigęs kolegiją dirbo: važinėjo į Maskvą dirbto apsaugininku, kurį laiką tinkavo butus Saratove. Pasak močiutės, nebijojo jokio darbo.

„Kam duobę iškasti, kam padėti perdengti stogą, kam kieme žolę nupjauti – mano žoliapjove! – pro ašaras šiek tiek pyktelėjo močiutė. – Viską padarys, visada ras, kaip uždirbti“.

Į armiją jį pašaukė spalio gale. Palydėtuvėse buvo linksma, daug žmonių. Atėjo visi draugai, iš Saratovo atvažiavo Maksimo mergina Daša. Jis visą laiką šypsojosi ir sakė motinai: „Nesijaudink, mama! Atitarnausiu ir grįšiu!“

Liudmila neturėjo priežasties jaudintis. Jos vidurinysis sūnus Stanislavas jau atitarnavo – buvo pašauktas iškart sulaukęs pilnametystės. Pradžioje juos nuvežė į Chabarovską. O po priesaikos į Sachaliną. Stasas skambino motinai kiekvieną dieną: „Nesijaudink, maitina gerai, elgiasi su mumis kaip su vaikais, vos ne šalikus užrišinėja!“ Po pusmečio tarnybos vidurinėliui pasiūlė pasirašyti kontraktą. Jis iškart apie tai pranešė motinai telefonu. Ir nebepasirašė kontrakto: pernelyg toli nuo namų būtų atsidūręs.

„Ir Maksimas jokio kontrakto nepasirašė, – tikino motina. – Jam net nesiūlė. Kitaip būtų pasakęs. Jis, priešingai, sakydavo, kad jo pulke visi kontraktininkai ir tik keturi šauktiniai. Aš negalėjau nė įtarti, kad šauktinį ten pasiųs. Kaip jį ten išsiuntė? Jis automatą du kartus laikė, kai fotografavosi. Tik sargybą ėjo ir sniegą valė toje armijoje. O į karą pasiuntė pirmą“.

Jauniausiam Liudmilos sūnui Fiodorui 18 m. suėjo spalį, dvi dienos po to, kai Maksimas išėjo tarnauti. Fiodoras, kaip ir vyresnieji broliai, svajojo atitarnauti. Laukė šaukimo. Galvojo išeiti į armiją šį pavasarį. Dabar jis beveik negali kalbėti – jį smaugia ašaros. Balsas tylus. Rankos įsitempusios spaudžia telefoną.

„Jeigu šaukimas ateis, žinoma, eisiu tarnauti“, – sako jis tyliai, bet užtikrintai.

„Jeigu jie ir Fediai šaukimą atneš, aš juos šakėmis užbadysiu! Neleisiu! Neatiduosiu sūnaus! Kad jie dar ir jį nužudytų?“ – pratrūko Liudmila.

Neįvykusios laidotuvės

Pranešimo apie kario mirtį Oziornoje kaime niekas negavo nuo Antrojo pasaulinio karo. Ką daryti, kada laidoti, ką laidoti – šeima nežino. Naujiena, kad Maksimas žuvo, greitai pasklido po kaimą. Parduotuvėse ėmė klausinėti, kuo galėtų padėti. Perveda artimiesiems pinigus. Kitą dieną po baisiosios naujienos pas Maksimo motiną atėjo kolūkio, kuriame ji dirba karvių fermos vedėja, atstovas, davė pinigų, pasakė – eime, išrinksim vietą kapinėse. Nupirko kryžių.

„Visi klausinėja: kada laidotuvės, – pasakoja močiutė Natalija. – Kaimynai klausinėja, kada. Laidojimo forma klausinėja, kada. O mes jiems – „mes nežinom. Mūsų berniuką Donbase nužudė“. tada mums viską apiformino neklausinėdami“.

Kaimo kapinėse po dideliu beržu, tarp dviejų tvorelių iškasta gili duobė. Į šį kapą atguls Maksimas Chanyginas, motorizuotų šaulių dalinio eilinis. Kai jį parveš namo. Šiuo metu duobė uždengta poiletilenu, kad žemė nesušlaptų ir nenušliaužtų – pavasaris, atodrėkis, viskas tirpsta.

Kryžius ir vainikai padėti garaže, uždengti įvairiu šlamštu.

„Aš uždengiau, – prisipažino močiutė. – Nes Liuda pamato ir šaukia. Mes ir pyragus užsakėme, ir su dvasininku susitarėme. Tik laidoti nėra ką. šeštą dieną taip ir gyvenam. Greitai į psichiatrijos ligoninę išveš“.

Saugo paslaptį

Beveik savaitę šeima gyvena visiškoje nežinioje: kur Maksimo kūnas? Ar grąžins jį namo? Ir kada? Liudmila, kai šiek tiek nusiramina, sako, kad jai atrodo, jog Maksimas vaikšto po kiemą. Kad viskas – tik blogas sapnas. Kad ji nubus – o jis namie, gyvas, šypsosi ir linksi galvą.

„Mes juk per stebuklą sužinojome, kad Maksimas žuvo, – tikino močiutė. – Juk jo mirties oficialiai niekas taip ir nepripažino. Laiko paslaptį iki paskutinio. Mums ir kariniame komisariate pasakė – pskubotai jums šitą popierių atsiuntė. Gynybos ministerija nuostolių nepripažįsta. Kažkokie gubernatoriai pripažino, kad tarp vaikinų iš regionų yra žuvusių. O mūsiškis tylės iki paskutinio. O dabar ministerija šneka, kad Donbase kariauja tik etatiniai kariškiai. Meluoja“.

„Už ką, už ką mano sūnus žuvo? – klausia Liudmila – Už ką vaiką ten pasiuntė? Ką jis kam blogo padarė? Tiek dienų niekas nieko nesako. Nužudė ir viskas. Kam? Kam jis reikalingas, šitas karas? Niekam“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.