Širdį draskančios iš Ukrainos atvykusių šeimų istorijos: atsisveikinimas, ryžtas ginti iki mirties ir grįžimas į niekur

Valentina Ivanovka Vlasenko su marčia ir dviem anūkais atvyko iš Rovno – sūnus atvežė 7 kilometrai iki sienos su Lenkija, o pats grįžo ginti savo šalies.

„Aš labai sena ir negalvojau, kad reikės bėgti iš savo šalies, kad bombarduos gyvenamuosius rajonus, ligonines, gimdymo namus. Moterys gimdo slėptuvėse. Pragyvenau 71-erius metus ir neįsivaizdavau, kad senatvėje reikės bėgti“, – ašaras vos tramdė Valentina.

Moterį nuo pasienio pasiėmė senas šeimos draugas – alytiškis Adomas Abunevičius. Su Valentina jis palaikė ryšį internetu ir tik išgirdęs apie karą – pakvietė jos šeimą prisiglausti pas save.

„Kai jie man paskambino, sakiau, atvažiuokite, paimsiu. Aš pats esu nukentėjęs – Stalinas buvo mane, kai buvau mažas, su tėvais buvo išvežęs į Sibirą. Jie dabar gyvens su manimi – jos anūkai, kaip mano anūkai. Mano vaikai Jungtinėje karalystėje jau atsiuntė ir pinigų, ir siuntinų – jie man padeda“, – pasakojo vyras.

Šiandien jie į pabėgėlių registracijos centrą užsuko susitvarkyti dokumentų.

Miesto, kuriame gyveno, mero pavaduotoja dirbusi V.Vlasenko itin jaudinasi dėl dar vienos dukros ir anūkės likusių Ukrainoje, sūnaus, įsitraukusio į gynybą, gyvybių ir negaili piktų žodžių Rusijos prezidentui, pradėjusiam šitą kartą.

„Putinui, sakyčiau, nugaišk. Jį reikėtų ne lengvai nužudyti, o kankinti – pakabinus nudirti odą ir išbadyti akis. Tai monstas, velnias žmogaus pavidalu, jam nesvarbu ar vaikai, ar moterys, ligoniai – bombarduoja viską, – emocijų netramdė Valentina. – Mūsų žmonės optimistai – nėra panikos, nes mes ukrainiečiai, mes stojame ir kovojame iki paskutinio kraujo lašo. Ir mes savo žemės neatiduosim, tegu nesitiki – geriau mirsim.“

Jera Petrovna iš Kijevo pabėgo su dviem toiterjerų veislės šuniukais Pipa ir Liolia ant rankų – moteris keliavo traukiniu iki Lvovo, vėliau ją žmonės pavežė automobiliu iki pasienio, nuo ten irgi keliavo automobiliais, kol pasiekė Alytų.

Jera nemato viena akimi – trys dienos iki karo jai darė operaciją, bet vėliau net nepavyko pasikonsultuoti, nes gydytojai nebedirbo.

„Ukrainoje liko mano vyresnė dukra, kuri serga krūties vėžiu. Ji turi du anūkus. Jaunesnė dukra atvažiavo su manimi. Nežinojome, kad prasidės karas – nesiruošėme jam. Norime kuo greičiau laimėti ir važiuoti namo. Norime, kad greičiau baigtųsi ta beprotybė“, – sunkiai žodžius rinko Jera.

Ji turi tolimus giminaičius Lietuvoje – tvarkėsi dokumentus ir ruošėsi važiuoti pas juos. Moteris džiaugiasi, kad aplinkiniai labai myli šunis, tad jai nebuvo sunku keliauti su jais ant rankų.

Vitalijus Dirkaš Nikolejevič jau kelerius metus dirba statybose ir gyvena Kaune, dažnai grįžta pas žmoną ir keturis vaikus į Ukrainą. Kai išgirdo apie prasidėjusį karą, jis buvo Lietuvoje.

„Ištraukiau juos – teko įtikinėti, net šaukti, kad išvažiuotų, nes jie labai bijojo. Prasidėjus karui sėdėjo namo rūsy su mano tėvais. Mama liko Ukrainoje, tėtis ir brolis pašaukti į karinę tarnybą – jau eina į apmokymus. Aš irgi apgyvendinu šeimą ir grįžtu į gimtinę – savų nepaliksim. Visi mano draugai dirba statybininkais Lietuvoje, palaikome su jais ryšį ir grįšim, kai tik galėsime. Jūs padėsite mūsų šeimoms, o mes jį sustabdysim“, – tvirtai kalba vyras.

Vitalijus rodo telefone nuotraukas, kas liko iš išpuoselėto tėvų namo Kijevo priemestyje: vien degėsiai ir griuvenos.

„Mes ne kareiviai, bet jei šovinis atnešim – jau gerai. Esu šoke“, – emocingai kalbėjo vyras.

Pabėgėlių registravimo centro administratoriumi paskirtas Altaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Mantas Struckas.

„Skaičiai nuolat auga, galima sakyti, dvigubėja. Užvakar į centrą kreipėsi 55, vakar 124, o šiandien iki 12 val. 92 asmenys“, – lrytas.lt teigė M.Struckas.

Daugiausiai atvykstančių atvažiuoja susitvarkyti migracinių dokumentų ir tik dalis ieško būsto.

„Vieni pageidauja tam tikrame mieste, kiti – su tam tikrais patogumais. Kiekvienas atvejis sprendžiamas individualiai ir stengiamės surasti tai, kas atitiktų jų poreikius“, – kalbėjo administratorius.

Didžiausia problema dėl atvykstančių didesnėmis grupėmis, ištisomis giminėmis, kurie nori gyventi kartu. Daugybė žmonių gali užleisti kambarį, mažą butuką, bet didesnių būstų, kur tilptų 8-10 žmonių, trūksta, o ukrainiečiai nenori atsiskirti.

Vidutiniškai dienos metu centre sukasi apie 30 savanorių, koordinatorių, savivaldybės darbuotojų.

Jei pabėgėliai atvyksta vakare ar naktį, centre yra įrengta poilsio zona su sulankstomomis lovomis, patalynėmis, kurie jie gali pailsėti, veikia dušai, virtuvė, kur galima pavalgyti, atsigerti kavos. Vaikams įrengtos net kelios žaidimų zonos – batutas, čiuožynės, įvairūs kūrybiniai užsiėmimai, o visą parą dirbantys savanoriai prižiūri ir užima vaikus.

Šiuo metu lovose besiilsinčių vos vienas kitas, nes daugelis atvykstančių jau turi kur gyventi. Šiąnakt čia nakvojo 8 ukrainieičiai, bet ryte jie rado būstą ir persikraustė.

„Be abejonės, tikimės ir ruošiamės, kad srautai didės“, – neslėpė M.Struckas.

Nuo pirmadienio pabėgėlių registracijos centras įsteigtas ir Marijampolėje.

Taip pat atvykusiems labai neramu dėl ateities – ne tik, kas laukia jų šalies, bet ir jų pačių. Leidimas gyventi išduodamas per mėnesį, o per tą laiką negalima nei dirbti, nei gauti gydytojo pagalbos ar socialinių išmokų. Daugelis pabėgėlių bėgo su tuo, ką tuo metu galėjo greitai pasiimti, bet ne visi turi piniginius išteklius, kurie patenkins šeimos poreikius ilgesnį laiką. Kol kas nutarimų dėl jų socialinių garantijų – nėra.