Jie keliavo 1 200 kilometrų, bėgdami nuo karo. Apšaudyti drono, išsekę, išsigandę. Dabar glaudžiasi pačioje taikiausioje pasaulyje vietoje – Kuršių nerijoje, Juodkrantėje. Ukrainiečių karo pabėgėlių šeimą priėmė juodkrantiškis Reginijus Raškevičius: leido nemokamai apsigyventi dviejų kambarių bute. Tiek, kiek reikės, sakė jis.
Skaitytojų dėmesiui – išskirtinis „Vakarų ekspreso“ interviu su šios savaitės pradžioje pusiasalyje prieglobstį radusia Anna Khomenko. Pokalbis nebuvo lengvas. Moteriai dar kartą išgyventi patirtą košmarą reikėjo didžiulės valios: sakiniai tai strigo gerklėje, tai veržėsi nelygu krioklys, tarsi ji norėtų kuo greičiau atsikratyti prisiminimų. Nes dabar reikia lipdyti gyvenimą iš naujo. Susirasti darbą, išleisti vaikus į mokyklą.
A. Khomenko su vyru Dmitrijumi ir dviem vaikais į Juodkrantę atvyko iš Ukrainos Irpinės miesto, esančio vos už 20 km nuo Kijevo centro, Maidano aikštės. Visiškai šalia Irpinės – Gostomelio gyvenvietė su strateginiu kariniu oro uostu, kurį pirmosiomis karo dienomis buvo užėmę Rusijos armijos desantininkai, bet greitai objektą atsikovojo Ukrainos kariai.
Juodojo kranto kurortą pabėgėliai pasiekė praėjusį pirmadienį, vėlai vakare.
Bijojo susprogti
– Jei atsuktumėte laiką atgal: tiesiog jaukiai sėdėjote namie su šeima, nuėjote miegoti, kaip įprastą dieną. Ir tada?
– Dabar net nepamenu, kokią dieną tai buvo, gal praėjusį ketvirtadienį. Mes atsibudome 6 val. ryto. Kartu nakvojo mano mama. Paskambino dėdė jai ir pasakė: „Prasidėjo karas! Kijevą apšaudo!“ Mes atsikėlėme, spėjome pasiimti tik dokumentus, dvi antklodes... Nežinojau, ką daryti. Galvojau, kad čia – kažkoks nevykęs pokštas.
Išlėkėme į lauką, sėdome į mašiną ir išvykome į netoliese buvusius mamos namus. Ten mūsų jau laukė mano sesuo, tėtis. Brolis – futbolininkas, jis buvo Kijeve. Reikėjo išvykti iš jo, visur – kamščiai. Laukėme, kol jis atvažiuos. Sprendėme, ką toliau daryti, kur vykti.
Pradėjome ruošti namo rūsį: pagalvėmis uždengėme langus, užgriozdinome juos visokiais gelžgaliais iš lauko, vidaus. Rūsyje sudėjome čiužinius, išsivirėme labai daug sriubos, nes nežinojome, kiek laiko teks slėptis. Apie ketvirtą vakaro tolumoje girdėjosi sprogimai, skraidė lėktuvai.
Tada mano dėdė pasakė, jog būtina iš čia išvežti vaikus, nes bus labai žiauru. Dėdė – medžiotojas, jis pasiliko Irpinėje su mano svainiu. Abu mano tėvai, aš su vaikais, seserys, teta, sūnėnas dviem mašinomis palikome miestelį.
Vykome į Teterevo pusę, pas gimines į vieną kaimelį Žitomyro apskrityje. Ten, pasirodo, apie 3 km nuo minėto kaimelio, yra slapta karinė bazė. Kairėje – Ivankivo gyvenvietė, Pripetė, kurias bombarduoja. Teko vieną dieną pabūti šioje vietoje.
Buvo baisu, nes išsilaipinus desantui kariai pradėtų vaikščioti tiesiog po kaimelį. Vėl mąstėme, kur slėptis, nes kariai gali pradėti plėšikauti. Maža, ko galima iš jų tikėtis.
– Kaip planavote pabėgimą?
– Mano brolio futbolo agentas gyvena Vengrijoje. Tos pačios dienos vakarą pavyko su juo pakalbėti telefonu: agentas pasakė, jog esant galimybei prasibrauti toliau nuo Žitomyro autotrasos, apvažiuojant ją, pajudėtumėme link Ukrainos-Lenkijos pasienio. Ten jis žadėjo suteikti pagalbą. Nusprendėme, kad būtina išvykti.
Sesuo atsisakė kartu važiuoti, nes Irpinėje liko jos vyras. Mano gi vyras Dmitrijus 6 metus tarnavo kariuomenėje. Sutartis su ja baigėsi 2021 metų spalio 31 d. Jis nusprendė užpildyti dokumentus ir rasti darbo užsienyje. Lapkričio 23 d. išvyko dirbti į Estiją. Vyras – profesionalus geriausių markių automobilių dažytojas.
Tad taip jau atsitiko, kad Rusijai užpuolus Ukrainą aš likau čia, o vyras – Estijoje, todėl pirmiausia galvojau, kaip kuo arčiau jo nuvykti.
Savo ruožtu jis irgi išvažiavo iš Estijos. Sutarėme susitikti Lenkijoje, Balstogėje (lenk. Białystok). Mama liko Ukrainoje, tad mašinoje važiavau kartu su sūnumi Timofejumi ir dukra Miroslava.
Pakeliui mačiau labai daug tankų. Ne mūsiškių: rusų. Nežinojai, ar susprogs tiltas pakeliui, ar ne. Nes labai daug tiltų buvo susprogdinta, kad rusų tankai negalėtų toliau judėti. Tiesiog važiuoji ilgu tiltu ir nežinai, ar jis sprogs, ar ne. O su tavimi – du vaikučiai... (pradeda kūkčioti – aut. past.)
Turtas – du maišeliai
– Turbūt jūs ne vieni judėjote Lenkijos kryptimi.
– Taip, taip. Daug mašinų, daug žmonių, daug tankų pakeliui. Šiaip ne taip pavyko pasiekti pasienį. Tėvui – 51-eri metai, tad jo nebūtų pro sieną praleidę dėl visuotinės mobilizacijos. Pasienio mieste Yahodynėje ėmė šaudyti rusų armijos dronas.
Mes iš pradžių nieko nesupratome, puolėme ant žemės. Ukrainiečių kariai ėmė šaudyti į jį. Po kurio laiko mums pasakė, kad viskas nurimo, galite atsikelti nuo žemės.
Tėvas grįžo atgal, o aš ir vaikai persėdome į autobusą. Eilėje prie sienos stovėjome nuo 4 ryto iki 23 val. Autobusas nuvežė iki už keliasdešimt kilometrų esantį Chelmo miestą.
Ten mus pasitiko savanoriai lenkai. Jie stovėjo ir klausinėjo, kur link pabėgėliai juda: kam iki Varšuvos, kam iki Liublino. Mus pasiėmė vyras ir žmona, kurie padėjo visiems ukrainiečiams pabėgėliams. Aš norėjau pirkti bilietus iki Balstogės ir vykti pirmu reisu, bet jie pasiūlė pernakvoti pas juos Liubline, pailsėti ir iškeliauti ryte.
Tad vieną naktį praleidome lenkų šeimos namuose Liubline. Savanorė Lena ėmė skambinėti ir klausinėti, ar nėra mašinos, vyksiančios į Balstogę, kur mes turėjome susitikti su mano vyru. Atsiliepė vienas lenkas, kuris jau dieną prieš tai vežiojo pabėgėlius į Balstogę. Jis atvyko ir sukrovė mūsų daiktus į automobilį.
Kokius ten daiktus... Du maišelius. Nuvykome pas jį į namus. Ten žmonės prikrovė mums įvairiausių daiktų, apipirko „Lidl“ parduotuvėje. Mergina, kuri ten dirbo, dar pati pripirko asmeninės higienos priemonių man, vaikams. Išvykome. Tokiu būdu susitikome su vyru Balstogėje. Iš ten mes vykome į Tauragę.
– Kaip jūs sužinojote apie galimybę prisiglausti Lietuvoje, ir dar Kuršių nerijoje?
– Mano vyras 2014 metais buvo savanoris, kai prasidėjo karas Donecke. Ten jis susipažino su Lietuvoje, Kuršių nerijoje, gyvenančiu ukrainiečiu Petro Olaru. Šis padėjo ukrainiečiams. Vyras buvo pasiėmę Petro vizitinę kortelę, kurią per tiek metų išsaugojo. Dmitrijus paskambino Petro ir paklausė, ar šis negalėtų mums padėti. Petro sutiko.
Tad mano vyrui atvykus į Balstogę, Petro šiame mieste jau buvo palikęs jam automobilį. Juo atvykome į Tauragę, kurioje Petro turi pažįstamą viešbučio savininką. Nakvojome viešbutyje. Rytą iškart nuvažiavome į Lietuvos Respublikos migracijos departamento teritorinį skyrių Klaipėdoje, užpildėme dokumentus.
Uostamiestyje mums buvo pasiūlyta apsigyventi kurortinėje saloje Kuršių nerijoje. Taip susipažinome su Reginijumi ir atsidūrėme Juodkrantėje. Prieš tai dar lankėmės Nidoje, Neringos savivaldybėje. Tarėmės, kad vaikai galėtų lankyti vietinę mokyklą.
– Ar jau pavyko atsigauti po patirto košmaro?
– Žinote, praėjo dar tik kelios dienos, dar reikia laiko, norint atsitokėti. Sunku. Matėme, kaip lietuviai Juodkrantėje protestavo prieš karą Ukrainoje. Matant tokius vaizdus, o ypač – pasakojant savo istoriją kaskart vėl gerklę užspaudžia. Vėl esi priverstas išgyventi viską iš naujo. Vėl stresas. Aš ten gimiau, ten – mano miestas, giminės, mano namai... (užsikerta žodžiai – aut. past.) Labai sudėtinga kalbėti.
Nauja pradžia
– Ar turite žinių, kaip dabar atrodo jūsų gimtasis Irpenės miestas, namai?
– Nežinau. Viskas labai greitai keičiasi. Irpenėje mes gyvename skaičiais įvardytomis linijomis. Aš gyvenau šalia penktosios, o subombardavo devintąją.
– Kaip vaikams paaiškinote, kas vyksta, ar jie dar išvys savo gimtinę ir grįš namo?
– Jie puikiai supranta, kad tai – karas. Jie girdėjo, kaip šaudo, tačiau mums pasisekė pačiu laiku pabėgti, prieš patį pragarą.
– Ar turite vilties grįžti namo?
– Aš tikiuosi. Nežinau, kada. Suprantate, mūsų miestas sugriautas. Tad reikia įsivaizduoti, kad jį dar turėsime atstatyti, laukia daugybė darbo, reikės laiko. Ypač gaila vaikų, kurie lankė būrelius. Dukra – šokių, sūnus – bokso. Labai sudėtinga dabar persiorientuoti.
– O Jūsų kokia profesija?
– Aš – kirpėja.
– Natūralu, kad kurį laiką reikės gyventi Lietuvoje. Jau ieškote darbo?
– Taip. Mums su vyru būtinai reikia dirbti. Aš norėčiau dirbti kirpykloje, tačiau visi mano profesionalūs kirpėjo įrankiai, viskas, ko reikia šiam darbui, liko Ukrainoje. Deja, pati dabar įsigyti naujų įrankių negaliu, nes jie tikrai brangiai kainuoja. Jau buvau nuvykusi į vieną kirpyklą Klaipėdoje, kurioje dirba ukrainietė moteris. Tačiau be savo instrumentų aš negaliu dirbti.
Dabar rūpinuosi vaikais, kuriuos reikės išleisti į mokyklą Nidoje. Namie aš juos pati vežiojau, o dabar vikams teks savarankiškai autobusu keliauti. Mergaitei – vos septyneri, ji to nėra dariusi. Tad jaudinuosi.
– Ar Jūsų vyras liks, ar nusprendė grįžti į Ukrainą?
– Aš nežinau... Aš nenoriu... Aš žinau, kad jei jis išvyks, daugiau niekada jo nebepamatysiu... (apsipylė ašaromis – aut. past.) Vyras dabar kartu su Petro išvyko į pasienį gelbėti kitų ukrainiečių šeimų.
– Geriausios kloties Jūsų šeimai.
