Štai kaip savo kelionę pats Žilvinas nupasakojo feisbuko paskyroje: „DEŠIMT. Šiandien karas man ne vien skaičiai – tai dešimt moterų ir vaikų, kurie dabar saugūs Lietuvoje. Pastarąsias dvi paras keliavau iki UA/PL pasienio padėti šeimoms, kurioms karas prasidėjo ir tęsiasi ne naujienų portaluose, o vakarieniaujant namuose...
Nataša su mama ir dviem vaikais, dukra bei sūnumi Artiomu, gyveno Charkovo prieigose, devintame daugiabučio aukšte. Kruvino ketvirtadienio popietę kamuojami nežinios dar mėgino susirinkti daiktus, paskutinį kartą pavalgyti savo namuose – aplinkinius gyvenamuosius pastatus bei vaikų mokyklas jau bombardavo, aplink degė gaisrai.
„Laikai šaukštą ir galvoji – sprogs mūsų ar gretimas namas“, – tokiomis nuotaikomis šeima persikėlė į savo daugiabučio rūsį. Jame praleido tris paras, kai dingo elektra, vanduo, šildymas – nutarė bėgti prie Lenkijos sienos. Vaikų tėvas liko kariauti, o mama su vaikais ir jų močiute savaitę boginosi pergrūstais traukiniais. Be miego, normalaus maisto, palikę viską mieste, kuris, anot likusio vyro, yra visiškai suniokotas karo.
15 metų Artiomas 11 metų žaidė ledo ritulio komandoje, treniravosi profesionaliai (2 kart per dieną). Turėjome apsčiai laiko kelionėje... Klausiau jo pasakojimo apie sportines lazdas, apie paliktus draugus ir komandą. Dabar mėgins gyventi ir treniruotis Lietuvoje. Tėvas kažkur Charkovo rūsiuose...
Ši šeima 2022 kovo 5 d. 3 valandą ryto apsigyveno Vilniuje.
Diana iš Dnepro su dviem mažamečiais vaikais: sūnui aštuoneri, dukrai – vos treji. Keliauja traukiniais ir pėsčiomis jau savaitę: traukinyje vienoje kajutėje 17 žmonių 3 paras, sėdėjo pakaitomis, nes tiesiog nebuvo kur prisėsti. Rankose vienas nedidelis krepšys. Veide – šypsena. Kai susitikome ir įsitaisė autobusiuke, paklausiau, ar gali šiek tiek palaukti (nuėjau paieškoti daugiau keliaujančių į LT), ji nusišypsojo ir atsakė: „Sėdėjimas su vaikais šioje mašinoje yra geriausia, kas mums nutiko per visą savaitę – galime čia ramiai sėdėti labai ilgai“.
Ši šeima 2022 kovo 5 d. 1 val. ryto apsigyveno Kaune.
Purvini, be miego, praradę artimuosius, rankose nešdami savo vaikus, jie tiesiogine to žodžio prasme bėga nuo karo... Ir čia labai šalia savo gyvenimus gyvenam mes.“
Portalui Lrytas.lt Žilvinas sutiko plačiau papasakoti apie tai, viskas vyko – galbūt tai ir kitus paskatins pereiti nuo kalbų prie darbų.
Karui prasidėjus vyras kurį laiką bandė kalbėtis su draugais apie tai, kad reikia kažką daryti, bet nieko konkretaus nesutarė, nors keli draugai norėjo prie pagalbos Ukrainai prisidėti finansiškai. O tada per televiziją išgirdęs žodžius, kad reikia tiesiog eiti ir daryti, pasiryžo neatidėlioti ir vienas pats imtis veiklos.
Sumanė į Ukrainą nuvežti kuro atsargų, nes žinojo, kad jų trūksta, o atgal atsivežti karo pabėgėlių. Netrukus susirado ir įmonę, kuri nemokamai davė „kanistrų“ kuro pervežimui. Išsinuomoti nedidelį autobusiuką nebuvo lengva – daug jų pasirodė užimti – bet galiausiai viena įmonė, UAB „Autopartis“, suteikė transportą už itin žemą kainą.
Susikrovęs kuro (pirkto už savus bei prisidėjusių draugų pinigus) bakelius į autobusiuką, Žilvinas vienas pats leidosi prie į kelią link Lenkijos-Ukrainos sienos. Paanalizavęs žemėlapį pasirinko Peremyšlio (Przemyśl) pasienio punktą, kuris yra pakeliui link Lvovo, o jo link veda geležinkelis.
Išvyko ketvirtadienio vakarą ir kitą rytą, maždaug po 12 val., jau buvo netoli pasienio. Ten trumpai pamiegojo automobilyje.
Pasieniečiai abejojo, ar jį įleis į šalį, nes paso jis neturėjo, tik asmens kortelę, tad atvežto kuro bakelius galiausiai perdavė kitiems savanoriams, kurie vyko į Ukrainą. „Autobusiukų su savanoriais, kurie veža ten reikalingus daiktus, netrūksta – jie gabena ir maistą, ir sauskelnes, ir karinę įrangą“, – pasakojo Žilvinas.
Kelionė buvo liūdna
Perdavus krovinį atėjo keleivių eilė. Dėl vienos šeimos atvežimo į Lietuvą vyras buvo sutaręs iš anksto, kitų dar laukė. Pabėgėlius jis rado per feisbuko grupę „Lietuva padeda Ukrainai“ – su grupės savanore koordinatore Ligita susirašinėjo ir naktį.
Paėmęs į autobusiuką pirmąją šeimą, Žilvinas išėjo pasidairyti keleivių į traukinių stotį. „Ten vaizdas graudus, žmonės miega tiesiog ant grindų. Tiesa, yra ir savanorių, siūlančių jiems vykti į vieną ar kitą šalį“, – sakė vyras. Kai jis grįžo į autobusiuką, pajuto viduje tvyrantį valerijonų kvapą.
Netrukus paėmė dar vieną mamą su vaikais ir močiute, o trečia šeima prisijungė Varšuvoje (iki jos vyksta evakuacinis transportas, bet trūksta gyvenamųjų patalpų, o autobusų bilietai į Lietuvą išpirkti kelioms dienoms į priekį).
„Varšuvoje prisijungusi mama buvo su dviem mažais vaikais, bet ji turėjo tik vieną kelioninį krepšį, ir viskas – vaizdas buvo liūdnas“, – pasakojo Žilvinas.
Ir visa kelionė buvo gana liūdna. Šalia vairuotojo sėdėjęs penkiolikmetis Artiomas kalbėjo, kad nežinia, ar pamatys Ukrainoje likusį savo tėtį. Berniuko nuotaiką praskaidrindavo kalbos apie jo pomėgį – ledo ritulį. Vos prieš dvi savaites jis buvo gavęs naują ritulio lazdą, tačiau ją aikštelėje spėjo išbandyti tik vieną kartą.
Išlaipinęs Lietuvoje keleivius (vieni apsistojo pas visai nepažįstamus juos priėmusius žmones, kiti – pas tolimus pažįstamus), pašnekovas Artiomo neužmiršo. „Pavyko sutarti su ledo ritulio komanda „Hockey Punks“, kad dovanos Artiomui visą reikiamą įrangą, viską jam aprodys ir paaiškins – pirmoji jo treniruotė turėtų vykti jau pirmadienio popietę“, – sakė pašnekovas.
Be to, Žilvino vadovaujama įmonė „Force Field Digital“, padedama programuotojų įmonės „505 HQ“, praėjusį savaitgalį dirbo: kūrė naują įrankį, programėlę, padedančią susitikti Ukrainos pabėgėliams ir juos pervežti galintiems savanoriams; jau vyksta programėlės testavimas. Savo kelionės metu pašnekovas įsitikino, kad toks dalykas tikrai reikalingas.
Lietuviai padeda nemokamai
Feisbuko grupės „Lietuva padeda Ukrainai“ savanorė Ligita dieną dirba slaugytoja ligoninėje, o po darbo sėda prie kompiuterio ir stengiasi padėti ukrainiečiams pasiekti saugią vietą Lietuvoje.
„Kaip viskas vyksta? Tiesiog mes, savanorės, esame prisijungę prie ukrainiečio feisbuko grupių, kur jie ieško, kas galėtų pavežti. Siūlome jiems pagalbą, taip pat atsiranda tokių, kurių patys į mus kreipiasi – galbūt jiems pažįstami jau būna papasakoję, kad pavyko įsikurti Lietuvoje. Taip pat į mus kreipiasi lietuviai, tiesiog nusiteikę nuvažiuoti į pasienį ir paimti tuos, kuriems reikia pagalbos“, – pasakojo Ligita.
Ji pasakojo, kad šioje veikloje būna ir sunkių momentų, kai sutariama, kad vairuotojas paims kažkokius žmones, jis nuvykęs jų laukia ir nesulaukia, o susisiekti nepavyksta (galbūt tiesiog išsikrovė žmogaus telefonas). Tokiu atveju randami kiti keleiviai, bet lieka labai neramu dėl tų, kurie kažkur prapuolė.
„Kai kas stebisi, kad lietuviai nusiteikę padėti visiškai nemokamai – kai kurie kiti pavežėjai už tai prašo pinigų. Mūsiškiai mielai aukoja savo laiką ir degina kurą. Pavyzdžiui, vienas vaikinukas iš Klaipėdos parašė, kad gali nuvažiuot ir paimti žmonių iš pasienio. Šeima, kuriai reikėjo pagalbos, atsirado jau vakare – jis nieko nelaukęs apie 23 val. sėdo į automobilį ir išvyko“, – pasakojo Ligita.
Ir pridūrė: „Ukrainiečiai tikri ne vieni, mes – širdimi su jais.“
