Agnės namuose apsistojusi Ana Gladkaja su 6 vaikais (5 vaikai jos ir vienas – jos sesers) kai kuriems lietuviams jau pažįstama iš dokumentinio režisierės Irinos Tsilyk filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“.
Bet kaip visgi ukrainiečiai atsidūrė jos namuose? „Prasidėjęs karas mane, rodos, varė iš proto, norėjosi kažką daryti. Su aktyviomis Lietuvos moterimis ėmėmės veiklos: organizavome protestus prie Rusijos ambasados, raginome pasirašyti peticijas ir pan. Bet norėjosi prisidėti realiau, o kas realesnio gali būti už konkrečios šeimos priėmimą į savo namus ir pagalbą konkretiems žmonėms“, – pasakojo Agnė.
Kai pamatė filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, moteris jo prodiuserei ir gerai savo bičiulei Giedrei Žickytei parašė, kad, jei tik reiktų, jame rodomą šeimą galėtų priimti savo šeimos namuose. Neilgai trukus toji šeima atvyko į Lietuvą.
Suprantama, planą priimti karo pabėgėlius Agnė aptarė su savo šeima, ir namiškiai, įskaitant septynmetę dukrelę, tam pritarė.
Ana su šešiais vaikais (jauniausiam 2 m., vyriausiam – 21-eri) Agnės šeimos namuose apsistojusi nuo praėjusio sekmadienio. Ar greitai pavyko rasti bendrą kalbą? „Žinoma, juk aš, kaip ir Ana, esu mama, ir turbūt kiekviena mama supras, koks košmaras, kai su savo vaikais tenka bėgti nuo karo... Tiesa, bendraudama su Ana jaučiu, kad ją slegia ir kaltė dėl to, kad pabėgo iš savo šalies – nuolat jai kartoju, kad kariauti ji sunkiai galėtų, palikusi 5 vaikus...“, – pasakojo Agnė.
Jai teko rūpintis ne tik atvykėlių apgyvendinimu, bet ir kitais reikalais, tarkim, vizitais pas gydytojus. Juk šeima iki tol gyveno Donbaso apskrityje, kur nuolat vyko kariniai veiksmai ir nebuvo net normalių sveikatos priežiūros paslaugų.
Agnė pridūrė, kad ji tikrai nėra viena – jai labai padeda geranoriški aplinkiniai. Dėl šeimos poreikių ji kreipėsi į savo pažįstamus, partnerius bei renginių agentūros klientus, ir praktiškai nė karto neišgirdo atsakymo „ne“.
Šeimą reikiamais produktais padeda aprūpinti „Lidl“ , drabužiais – „Apranga“, sveikatą prižiūrės klinikos „Pagalba mažyliui“ ir „Affidea“, stomatologinėmis paslaugomis rūpinsis Žygimanto ir Agnės Palubinskų šeimyna bei net keli geranoriai odontologai.
„Tele2“ aprūpino nemokamu ryšiu bei kartu su „Raudonuoju Kryžiumi“ parūpino mobiliuosius telefonus, atiduotus gerų žmonių – juk šeimai labai norisi palaikyti ryšį su Ukrainoje likusiais artimaisiais. „Citybee“ padės susisiekti automobiliu; prisidėjo ir daugiau žmonių.
Agnė pridūrė, kad naujieji gyventojai vis dar pasimetę ir pavargę, juk atsidūrė nepažįstamoje aplinkoje, o turi daug kur važinėti ir tvarkyti reikalus, dalyvauti susitikimuose su filmo žiūrovais ir pan.
Vėliau moteris ir vaikai nusiteikę Lietuvoje dirbti, mokytis, bet nekantrauja, kai tik padėtis normalizuosis, grįžti į gimtinę. „Apie reikalus mes su Ana kalbamės gana ramiai, bet kai kalba pakrypsta apie karą, ji vis pradeda verkti. Ir aš, su kitais pradėjusi kalbėtis apie jos šeimą, pradžioje vis apsipildavau ašaromis, bet dabar jau galiu kalbėti be jų – ašaros čia nepadės, turiu daryti tai, ką galiu“, – sakė Agnė.
Vaikai augo be žaidimų aikštelių
Kaip jau rašė portalas Lrytas.lt, nuo praėjusio savaitgalio šalies kino teatruose rodomas ukrainiečių režisierės Irinos Tsilyk filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, kurios pagrindinė herojė, vieniša mama Ana bando sukurti gyvenimą sau ir vaikams karo alinamame Donbase.
Anksčiau buvo suplanuotas moters su vaikais apsilankymas filmo pristatyme Lietuvoje, tačiau tai, kas turėjo tapti malonia kelione ir sutikimu su žiūrovais, tapo gelbėjimusi nuo karo.
Į Lietuvą Anna su trimis dukromis Miroslava, Anastasija, Jaroslava, dviem sūnumis Stanislavu ir Vladislavu bei sesers Olgos sūnumi Danilu atvyko iš nedidelio Krasnogorovkos miestelio šalia Donbaso.
Šįkart, priešingai nei prasidėjus neramumams 2014 m., ji evakuotis apsisprendė greitai. Sako nenorėjusi atimti vaikystės iš jauniausio savo vaiko – mažosios Jaroslavos. Juk visi jos vaikai augdami matė tik karą, užaugo be žaidimų aikštelių, o daugiausia laiko praleido rūsyje ar mažame koridoriuje, kur slėpdavosi nuo apšaudymų.
