Iš Dnipro apskrities pabėgusi slaugytoja tikino, kad traukdamasi pasiėmė tai, kas brangiausia. Tai – jos penkiolikametė dukra Snežana ir aštuonmetis sūnus Igoris.
Mintis, kad reikia trauktis, Svetlanai kilo grįžtant taksi namo iš poliklinikos, kur ji dirbo. Buvo vakaras. Laimė, kad tuo metu namie buvo jos vaikai.
Kovo 4-ąją moteris pasiėmė dokumentus, pinigus, šiek tiek maisto ir užrakino buto duris. Ji turėjo vos penkiolika minučių susiruošti į kelionę, sunkiausia buvo paaiškinti vaikams, kada galės grįžti namo. Medikei ne tik trūko žodžių, ji skubinosi kuo greičiau išvykti.
„Viskas vyko kaip sapne, neturėjau laiko aiškinti vaikams, kad likti Ukrainoje pavojinga. Pasiėmėme tik būtiniausius daiktus, kurie tilpo į du krepšius“, – pasakojo ukrainietė.
Ukrainoje liko Svetlanos tėvai ir buvęs sutuoktinis, apie kurio likimą neturi žinių.
Kelionė į laisvę buvo varginanti, moteris neturėjo nė vieno pažįstamo, kuriuo galėtų pasikliauti, bet neprapuolė.
Vietovė, kurioje moteris gyveno, nuo Charkovo nutolusi per kelis šimtus kilometrų. Išvykimo dieną nuolat kaukė sirenos. Kai slaugytoja atvyko su vaikais į geležinkelio stotį, teko šešias valandas laukti traukinio.
Tiesa, vienas traukinys buvo anksčiau sustojęs, bet neatidarė durų, todėl pabėgėliai negalėjo į jį patekti. Nebuvo jokio tvarkaraščio, vargino laukimas ir nerimas, ar atvažiuos kitas traukinys, vykstantis į Lvovą.
Geležinkelio stotyje buvo sumaištis. Kai pagaliau pasirodė traukinys, norinčiųjų išvykti buvo gerokai daugiau nei vietų vagonuose. Kupė, kuri skirta šešiems keleiviams, glaudėsi net dvylika, o tiems, kuriems trūko vietų, sėdėjo arba gulėjo ant grindų.
Svetlana su vaikais taip pat miegojo ant grindų. Nors traukinys sustodavo įvairiuose miestuose, niekas neatidarydavo vagono durų. Svetlana matė, kaip perone įtūžusi minia mėtė į traukinio langus akmenis stengdamasi juos išmušti, kad galėtų į jį įsibrauti.
Tik kartą traukinys, kuriuo vyko Svetlana, atidarė duris, ir į jį pateko jaunos moterys, ant rankų laikančios kūdikius. Vyrams durys neatsidarė.
Kai pasigirsdavo sprogimai, traukinys sulėtindavo greitį, pabėgėliai krisdavo ant grindų, nes bijojo, kad pro langą gali įskrieti sprogmuo ar jo skeveldros. Artėjant prie Lvovo pavojų skelbiančių sirenų nebuvo girdėti, buvo tylu kaip prieš audrą.
Šiame mieste moterį su vaikais priglaudė savanorių šeima. Kitą rytą tęsėsi kelionė autobusu į pasienį. Kad greičiau kirstų sieną, ji su vaikais žygiavo dar penkis kilometrus.
„Perėjus sieną mus pavalgydino – davė sriubos, arbatos, kad sušiltume. Tada Lenkijoje vėl sėdome į autobusą ir pasiekėme Alytų. Keturias paras nesiprausėme, neturime pasikeisti drabužių, o labiausiai norisi pailsėti“, – prisipažino Svetlana.
Ne tik Alytaus pabėgėlių registravimo centro specialistai kraupsta nuo įvykių, apie kuriuos pasakoja ukrainiečiai. Verslininkas Dainius Venckūnas iš Kauno atvyko į Alytų su dviem ukrainietėmis, kurioms suteikė prieglobstį. Lietuvis padėjo moterims susitvarkyti dokumentus.
Slaugytoja Jana Bočarnikova augina devynmetį sūnų, o pradinių klasių mokytoja Ana Maksimovič turi aštuonmetį sūnų.
Abi moterys yra iš to paties miesto Nikopolio, esančio Pietų Ukrainoje.
Jos išvyko kovo 2-ąją. Tą dieną Nikopolyje buvo paskelbta žinia apie galimą bombardavimą. Kadangi už septynių kilometrų yra Enerhodaro atominė elektrinė, norintiems evakuotis gyventojams buvo skirtas elektrinis traukinys.
Laimė, moterys gyveno netoli geležinkelio stoties, todėl spėjo laiku atvykti. Vėliau iš šio miesto niekam nepavyko ištrūkti, nes buvo sprogdinami geležinkelio bėgiai.
Kai Anai ir Janai pavyko pasiekti Zaporožę, šio miesto geležinkelio stotyje pamatė krūvas daiktų. Tai – turtas, kurį traukdamiesi paliko žmonės, nes į traukinį daiktai nebetilpo.
Atvykusios į Lvovą toliau iki Lenkijos ir Ukrainos sienos moterys su vaikais važiavo autobusu, vėliau jų laukė kitas autobusas, atvykęs iš Lietuvos.
Karas išardė Janos šeimą. Į Lietuvą ji atvyko be sutuoktinio, nes jauni vyrai Ukrainoje yra mobilizuojami. Janos vyras liko ginti tėvynės, o Anos sutuoktinis yra Lietuvoje. Vyras jau anksčiau čia susirado darbą, planavo vasario 25-ąją grįžti pas šeimą į Ukrainą, bet nespėjo, nes prasidėjo Rusijos karas Ukrainoje. Todėl Ana prašė vyro likti Kaune ir laukti jos su sūnumi.
„Mūsų šeimą karas sujungė, o mano draugės Janos – išskyrė“, – apgailestavo Ana.
Bet būdama Kaune jos draugė Jana nesijaučia vieniša. Moteris turi galimybę nemokamai skambinti telefonu kariaujančiam vyrui, taip pat ir savo tėvams, giminaičiams.
Verslininkas D.Venckūnas užleido ukrainietėms butą, esantį Kaune, ir su šeima persikėlė į Šakių rajone esančius Lekėčius, kur yra jo sodyba.
Lekėčiai nuo Kauno nutolę maždaug 35 kilometrus. Nutaręs padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms vyras tikino, kad nejaučia didelių nepatogumų, nors kiekvieną rytą tenka vežti vaikus į mokyklą, esančią Kaune.
Lietuva tapo antraisiais namais ir iki karo Zaporožės pašte dirbusiai 31 metų Tatjanai Nabokovai. Šią savaitę jai teko su motina užsukti į Dzūkijos sostine vadinamą miestą. Tylus pušynų apsuptas Alytus joms atrodė kaip iš pasaulio, kurį jos paliko.
Pabėgėlių registravimo centras ukrainietei priminė oro uostą, kur atvykstama su bagažu, tik šįkart čia buvo registruojami ne daiktai, o žmonės.
Ji prisimena, kaip kartu su motina išvyko iš namų, nors nežinojo, kur trauktis. Tai buvo vasario 25-ąją, antrąją karo dieną. Ukrainoje liko Tatjanos brolis ir seneliai.
„Mano broliui neseniai sukako 24-eri, atsisveikinau su juo ašarodama, kasdien meldžiuosi, kad jį aplenktų mirtis. Dažnai kalbu su broliu telefonu, kai girdžiu jo balsą, šiek tiek nusiraminu, nes tikrai baisu“, – prisipažino Tatjana.
Tatjana su motina Lietuvoje rado prieglobstį, čia jos atvyko kovo 6-ąją. Ukrainietei buvo netikėta, kai Lenkijos ir Lietuvos pasienyje budintys pareigūnai pasitiko jas su šypsena.
„Jie visus pabėgėlius sveikino ukrainietiškai, pasiteiravo, ar žinome, kur kreiptis, ar norime valgyti, įteikė mobiliojo telefono kortelę, kad galėtume nemokamai skambinti į Ukrainą. Tokio draugiškumo su mama buvome labai pasiilgusios“, – tikino Tatjana.
Karas Ukrainoje ne tik pražudė daug žmonių, iš nepilnamečių jis pavogė vaikystę. Tai pažymėjo visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ savanorė Jūratė Kundrotienė, padedanti atvykusioms į Alytų ukrainiečių šeimoms. Kol tvarkomi dokumentai, savanorė globoja mažamečius, prižiūri juos žaidimų kambaryje.
Alytaus lėlių teatro aktorė J.Kundrotienė žino kelią į vaiko širdį. Moteris užaugino keturis sūnus ir dukrą, sulaukė keturių anūkų, dar turi du globotinius, kurie jau suaugę.
Aktorė pradėjo savanoriauti daugiau kaip prieš dvidešimt metų, tuo metu veikė Alytaus globos namai. Per Kalėdas ir Kūčias ji kviesdavo šių namų auklėtinius pas save, todėl užsimezgęs ryšys išliko iki šių dienų.
Alytaus pabėgėlių registravimo centre įrengtas žaidimų kambarys, kuriame vaikai gali pailsėti. Visi žaislai, kuriais nukrauta palangė ir lentynos, paaukoti geros valios žmonių. J.Kundrotienė pastebėjo, kad išsigandę vaikai neima jų į rankas, nevilioja net traukinukas ir ant grindų išvingiuoti bėgiai, nes ilgoje kelionėje jie matė kitokius vaizdus.
Degantys šarvuočiai, sunaikinti tankai, apgriuvę namai – Ukrainoje tai matė ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Iš Charkovo, Vinycios atvykę vaikai jau supranta, kas yra karas.
„Vienas paauglys man rodė savo telefono ekrane nuotrauką, kurioje įamžintas Rusijos kariuomenės paleistas sviedinys, įstrigęs jo močiutės darže. Iš degančių namų ištrūkęs kitas aštuonmetis buvo susižalojęs ranką ir ją reikėjo perrišti. Su tokiais vaikais sunku kalbėti apie gyvenimą, nes jie regėjo siaubą“, – pasakojo Lėlių teatro aktorė.
Jos širdį labiausiai suvirpino jaunos mamos, atvykusios į Lietuvą su kūdikiais ant rankų. Jauniausiam vaikui, kuris pateko į Alytaus pabėgėlių registravimo centrą, nebuvo nė mėnesio. Dar keli kūdikiai buvo vos kelių mėnesių.
Jaunoms mamoms nuo streso dingo pienas, kūdikiai neramūs, dažnai verkia, kai kurie išberti, nuo prakaito iššutusios mažylių pažastys, kirkšnys, pleiskanojanti ir paraudusi oda rodo, kad prasidėjo uždegimas.
Padėti kūdikiams ir jų motinoms į centrą buvo kviečiami medikai.
Centre savanoriaujanti psichologė-psichoterapeutė Laima Matutienė priminė, kad nelaimės ištiktiems žmonėms svarbu parodyti užuojautą, emocinę paramą.
„Ne visi jų sugeba atvirai kalbėti, ką patyrė, ką jautė, nes karas – sunkus išbandymas. Svarbu, kad jie jaustųsi saugūs, žinotų, kad galės pailsėti, turės kur pernakvoti“, – tikino psichologė.
Daug dvasinių ir fizinių kančių patyrusiems žmonėms laikas yra geriausias gydytojas. Tačiau turi praeiti nemažai laiko, kol iš savo šalies pasitraukę ukrainiečiai nekrūpčios išgirdę petardas ar greitosios pagalbos automobilio sireną, nejaus kaltės dėl to, kad liko gyvi, bet negalėjo padėti savo artimiesiems.
