Romoje gimusi istorikė D.Lozoraitis, stebėdama karinei Rusijos agresijai atkakliai besipriešinančią Ukrainą, mintimis nuklysta į praeitį. Jos seneliai Stasys ir Vincentina Lozoraičiai kartu su dviem mažamečiais sūnumis Stasiu ir Kaziu iš Lietuvos išvyko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.
1939-aisiais nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje paskirtas diplomatas S.Lozoraitis šias pareigas ėjo kiek daugiau nei metus, iki Lietuvos pasiuntinybės Romoje „Villa Lituania“ uždarymo 1940-aisiais. Tuomet Rusija okupavo garsiąją „Villa Lituania“ – ne tik lietuvių bet ir Italijos aristokratų traukos centrą Romoje.
Lietuvybės simboliu tapusią vilą S.Lozoraitis stengėsi išsaugoti visais būdais, tačiau Lietuva savo atstovybės neteko.
Ilgai ji vadinta paskutine okupuota Lietuvos teritorija, čia iki šiol veikia Rusijos konsulatas.
Diplomatų, intelektualų, Romos aristokratų ir visuomenės veikėjų rate augusi Daina nuo mažens matė senelių, o vėliau ir tėvų ryžtingą darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Šios misijos svarbą ji ypač prisimena šiomis dienomis, kai dėl laisvės Europos pakraštyje vėl liejasi kraujas Rusijai užpuolus Ukrainą.
„Šių dienų įvykiai, neteisybė, smurtas, priespauda, daromi nusikaltimai, melas, nuolatinis bandymas iš Rusijos pusės sugriauti tikrųjų įvykių realybę – visai tai man iš karto priminė senelių, tėvo, dėdės (Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis jaunesnysis. – Aut.), jų draugų, gyvenusių Italijoje ar kitose šalyse, gyvenimo misiją.
Jie niekada nenustojo dirbti dėl nepriklausomos Lietuvos. Niekada nenustojo apie tai galvoti, tikėjo tuo, liudijo, priminė kitiems tai, kas įvyko, kad buvo šalis, turinti apibrėžtą istoriją ir tapatybę, kuri tenorėjo atgauti nepriklausomybę, – pasakojo D.Lozoraitis. – Manau, kad dabar mūsų, lietuvių emigrantų vaikų, patirtis yra esminė.
Šalyse, kuriose gyvename, Europoje ar už jos ribų, galime paaiškinti, kaip baisu tai, kas vyksta, kokie pavojai laukia ir kas pastatyta ant kortos. Juk tikslesnis istorijos išmanymas padeda geriau suvokti, kaip tautos mato save ir savo likimą ir ką yra pasirengusios padaryti, kad šį savo likimą apgintų.“
Daina mielai dalijasi prisiminimais apie savo šviesaus atminimo tėvus. Jos motina – iš garsios italų didikų Pignatelli giminės kilusi Giovanna Pignatelli su Kaziu Lozoraičiu susipažino Romoje. Nors jie buvo tarsi iš skirtingų pasaulių – aristokratė romietė ir į Romą nublokštas, tuomet neegzistuojančios šalies pilietis, kurio likimas buvo visiškai nenuspėjamas, – meilė įsiplieskė labai greitai.
Susituokti Italijoje Giovanna ir Kazys negalėjo, todėl tai padarė Vatikane. Pamilusi lietuvį kilminga italė pamilo ir Lietuvą, o savo dukrai išrinko anytos pasiūlytą lietuvišką vardą, tariamą vienodai tiek lietuvių, tiek italų kalbomis. 1966-aisiais gimusi vienturtė Lozoraičių dukra Daina prisipažino apie tėvų pažintį žinanti nedaug, nes abu jie buvo labai atsargūs ir santūrūs.
„Žinau, kad jie susitiko Romoje, nes turėjo bendrų italų draugų. Jie buvo labai skirtingi charakterio ir šeimos patirties požiūriu, bet tikrai turėjo daug bendrų dalykų, tokių kaip atvirumas ir domėjimasis sutiktais žmonėmis, smalsumas, meilė grožiui, gražiems dalykams, noras padėti kitiems. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – ironija“, – pasakojo Lozoraičių dukra.
Jaukūs Lozoraičių namai Romoje visada buvo vienas lietuvių išeivių traukos centrų, kuriuose lietuvybės puoselėjimas užėmė ypatingą vietą. Restauratorė Giovanna net ir po vyro Kazio mirties 2007-aisiais neatitrūko nuo Lietuvos.
Už reikšmingus darbus 2017 metais įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ji ne tik darė viską, kad padėtų Lietuvai įveikti nelengvus istorijos išbandymus, bet ir puoselėjo vyro šeimos tradicijas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.