– Ar galite papasakoti apie jūsų santykį su savo kūnu? Kada supratote, kad esate translytis? – pasiteiravau Klaido.
– Sunku pasakyti, koks vis dėlto yra mano santykis su savo kūnu, nes jo iš esmės net nėra. Jeigu žiūriu į jį žemiau pečių veidrodyje, kyla disociacija, tarsi žiūrėčiau į kažkieno kito kūną, bet ne savo. Aš žinau, kad tai aš, bet nesijaučiu taip, susidaro jausmas, lyg mano smegenys ir kūnas yra atskiri dalykai, kurie tarpusavy neturi jokio ryšio.
Tai itin vargina ir kelia problemų kasdieniniame gyvenime atliekant elementarias veiklas, pavyzdžiui, prausiantis. Toks ryšio trūkumas ir disociacija žiūrint į veidrodį buvo nuo pat vaikystės, tačiau aš nežinojau, kas, kaip ir kodėl, todėl tiesiog maniau, jog šie jausmai ir mintys savaime praeis. Deja, nepraėjo, tačiau atsakymo į tai neieškojau.
– Papasakokite apie tą gyvenimo etapą, kai supratote savo transeksualumą ir pradėjote keistis? Kaip į tai reagavo jūsų aplinka? Ar jums pačiam ir kitiems žmonėms nebuvo sunku prie to prisitaikyti?
– Maždaug 10–11 metų bendraudamas su žmonėmis, taip pat internete sužinojau, kas yra LGBTQ+, tačiau tais laikais visuomenė ir mano aplinka buvo kupina LGBTQ+ fobijos, todėl ir aš, norėdamas prisitaikyti, turėjau tokias pažiūras, nors ir nesupratau, kodėl tai yra laikoma blogu dalyku. Dėl to sužinojęs, kas yra translytiškumas, vis bandžiau neigti, kad aš esu translytis, nes tuo metu man buvo įskiepyta, kad tai yra nenormalu.
Nenorėjau būti „nenormaliu“, todėl stengiausi ignoruoti visa tai ir įrodyti sau, kad aš toks nesu.
Maždaug po 2 metų, kai man buvo apie 13-ka, leidau sau bent jau pabandyti prisistatyti kitu vardu ir naudoti kitus įvardžius, įsisąmoninti, kaip jaučiuosi. Mano požiūrį į LGBTQ+ žmones pakeitė tiesiog bendravimas su kitais LGBTQ+ asmenimis. Mano asmenybė formavosi ir kai pradėjau gebėti mąstyti už save, tuomet kitų požiūris ir nuomonė nebedarė įtakos mano požiūriui.
Iš pradžių viskas vyko labai lėtai. Vieną dieną ėjau namo iš mokyklos ir iš niekur nieko šovė mintis – mano vardas turi būti kitoks. Jis man patiko ir jaučiau, kad jis man labai tinka.
Grįžęs namo paprašiau tuometinės mano geriausios draugės, kad mane vadintų Klaidu ir naudotų vyriškos giminės įvardžius, nes norėjau išmėginti, ar man tinka ir kaip jaučiuosi. Ji ilgą laiką buvo vienintelė, kuri žinojo apie tai už interneto ribų, niekas daugiau apie tai nenutuokė.
Kalbant apie išvaizdą, visuomet atrodžiau labiau kaip berniukas. Bent pagal visuomenės nustatytus standartus. Taigi, mokykloje tai buvo viena iš patyčių priežasčių. Nepaisant to, vis labiau keičiau savo išvaizdą. Daug labiau pradėjau eksperimentuoti su stiliumi, dėl to iš manęs dar labiau pradėjo tyčiotis. Kadangi mano mama yra alternatyvaus stiliaus, ji nesipriešino mano itin trumpėjantiems plaukams, „vyriškesniam“ stiliui, nors dar nežinojo, kad esu translytis. Tačiau sulaukdavau neigiamų replikų iš tėčio, kuris iki šiol nepalaiko ir nepriima manęs.
Iš pradžių būna gan keista girdėti savo norimą vardą ir įvardžius, reikia laiko priprasti, nes visą gyvenimą į tave kreipėsi vienaip, o dabar viskas pasikeitė. Normalu, kad iš pradžių būna keista. Tiesa, ir pačiam persiorientuoti nebuvo labai lengva, ypač pačioj pradžioj, kuomet internete galėjau būti savimi, o realybėje turėjau slėptis.
Kitiems asmenims turbūt irgi iš pradžių būna sunku, keista, neįprasta.
– Ar esate susidūręs su transfobija? Jeigu taip, kaip ji pasireiškė?
Būna, kad pasako ne tą vardą ar įvardį, bet reikia suprasti, kad dažniausiai ne iš blogos valios, o tiesiog iš įpročio.
Aišku, kuomet tai yra daroma specialiai, nesvarbu, ar žmogus pasitaiso, ar ne, tuomet tai yra transfobija. Asmeniškai, daugiausiai transfobijos tenka patirti iš tėčio, tačiau kartais pasitaiko ir mokykloje. Dažniausiai tai pasireiškia įžeidimais arba nepriėmimu. Pavyzdžiui, mano tėtis iš principo atsisako priimti mane kaip savo sūnų ir iš visų jėgų stengiasi man įrodyti, jog aš nesu vaikinas, o jo dukra. Jis vartoja ne tą vardą ir įvardžius. Turiu klasioką, kuris pabrėžtinai specialiai panaudoja ne tą vardą ir įvardžius, o po to „pasitaiso“.
Mokykloje yra tekę girdėti ir transfobiškų įžeidimų. Taip pat yra mokytojas, kuris gal ir ne iš piktos valios tai daro, bet vis vien jo elgesys ir pasisakymai yra transfobiški. Mokytojams tiesiog labai trūksta švietimo ta tema, nors didžioji dalis mokytojų su manimi problemų neturi ir yra labai palaikantys.
– Yra tekę girdėti, kad kai kalbame apie LGBTQI+ bendruomenę, tai dažniausiai temos sukasi apie lesbietes, gėjus, biseksualius asmenis, o translytiškumas, deja, nustumiamas į šalį. Ar sutinkate su tokia mintimi? Ar išties translytiškumo tema net LGBQI+ bendruomenėje sulaukia prieštaringų reakcijų arba net pasipriešinimo?
– Taip, iš tiesų translytiškumas yra praktiškai ignoruojamas, kai yra kalbama apie LGBTQ+ bendruomenę. Jei reiktų paskirstyti vietomis, dažniausiai yra kalbama apie gėjus, tuomet lesbietes, tuomet galbūt trans moteris, nes tai yra „skandalinga“. Labai retai kyla diskusijos apie biseksualus (bent jau Lietuvoje didžioji dalis žmonių išvis nežino, kad tokie asmenys egzistuoja) ir beveik niekada nekalbama apie trans vyrus. Beje, apie nebinarinius (nepriskiriančius savęs jokiai lyčiai – autoriaus past.) trans asmenis išvis nėra tekę nieko girdėti Lietuvoje.
Verta paminėti ir tai, kad transfobija pačioje LGBTQ+ bendruomenėje yra taip pat gan dažna. Dažnai kalbama apie T raidės pašalinimą iš LGBTQ+ akronimo. Apmaudu. Istoriškai translyčiai asmenys yra labai daug prisidėję prie LGBTQ+ teisių siekio.
– Ar Lietuvoje yra daug translyčių asmenų? Ar ši žmonių grupė vienas kitą palaiko?
– Ar daug, ar mažai translyčių asmenų Lietuvoje, įvertinti sunku. Na, bet tikrai galiu pasakyti, kad nemažai.
Iš tiesų vienintelis būdas gauti patikimos informacijos apie tranziciją, kokia ji bebūtų, ar gauti atsakymą į iškilusį klausimą galima tik iš kitų translyčių asmenų, kurie yra lietuviai ir turi patirties. Taigi translyčių asmenų Lietuvoje ryšys gan artimas, nes mes vieni kitiems esame vienintelis informacijos apie translytiškumą ir visus procesus bei resursus šaltinis.
– Lietuvoje, deja, teisinė bazė tokia, kad translyčiai asmenys dokumentus pasikeičia tik per teismus, nes politikai įstatymiškai aiškios tvarkos nenustatė, todėl kyla daug nepatogumų. Kaip manote, ar tokia situacija keisis? (Pastaba: gruodžio mėnesį rengiant publikaciją Teisingumo ministrė dar nebuvo paskelbusi apie iniciatyvą pasirašyti įsakymą dėl lyties žymens pakeitimo ne teismo keliu tvarkos)
– Taip, translyčiai asmenys patiria daug nepatogumų, kai keičiasi dokumentus. Tai ilgas ir varginantis bei brangus procesas. Negaliu daug pakomentuoti, bet žinau, kad Vyriausybė kalba su translyčiais asmenimis. Teko ir man, kaip Tolerantiško Jaunimo Asociacijos atstovui, dalyvauti tokioje diskusijoje.
– Kaip vyksta pati lyties keitimo procedūra? Ką translytis asmuo turi padaryti norėdamas keisti savo lytį? Ar galėtumėte papasakoti apie medicininius niuansus – kiek laiko tai trunka, kas yra hormonų terapija?
– Lyties keitimo procedūra yra labai individualus dalykas, todėl nėra vieno atsakymo į tai, kaip ji vyksta.
Aišku, bet kokiai fizinei tranzicijai Lietuvoje reikia F64.0 diagnozės, nes Lietuva nenaudoja naujausio psichikos sutrikimų sąrašo, kuriame translytiškumo diagnozė yra pašalinta. Šią diagnozę gauti nėra lengva, nes ją išrašyti sutinka tik keli psichiatrai visoje Lietuvoje ir kiekvienas jų turi savo kainoraštį ir metodą, be to, tai nėra pigus reikalavimas.
Vėlgi, kadangi lyties keitimo procedūra yra individualus dalykas, pasakyti kiek tai trunka, yra neįmanoma. Hormonų terapija – dažna fizinės tranzicijos dalis, kurios metu asmuo vartoja arba estrogeną, arba testosteroną. Šių hormonų pagalba pasikeičia tam tikri žmogaus antriniai lyties požymiai, kurie leidžia translyčiam asmeniui jaustis labiau savimi.
– Kaip manote, ar jaunoji Lietuvos karta yra tolerantiškesnė LGBTQ+ asmenims nei ta, kuri gyveno sovietmečiu? Kur yra mūsų netolerancijos šaknys? Kodėl yra svarbu kalbėti LGBTQ+ temomis?
– Jaunoji Lietuvos karta yra daug labiau tolerantiškesnė tiek LGBTQ+ asmenims, tiek kitoms pažeidžiamoms žmonių grupėms.
Dabartinė jaunoji karta užaugo interneto laikais, todėl galima pastebėti itin didelį skirtumą tarp sovietmečiu augusios kartos ir dabartinės jaunosios kartos Lietuvoje, nes internete galima sutikti daug įvairių žmonių, sužinoti objektyvios informacijos ir panašiai. Visa tai labai praplečia žmogaus mąstymą, nes aplinka yra daug įvairesnė nei realiame gyvenime, todėl itin greitai yra išmokstama būti tolerantiškais. Todėl ir yra svarbu kalbėti LGBTQ+ temomis ne tik internete, bet ir realybėje, nes tik taip galima naikinti netoleranciją, kuri dažniausiai yra mažo žinių kiekio pasekmė, – teigė Klaidas.
Tolerantiško jaunimo asociacija 2021 metais atliko LGBTQI+ žmonių apklausą. Tyrimo rezultatai rodo, kad transfobija yra paplitusi net Lietuvos LGB bendruomenėje. Priklausomai nuo situacijos, ją paminėjo nuo 3 iki 10 procentų tyrime dalyvavusių asmenų. Tai verčia susimąstyti, nes dažnas, kuris pats patiria diskriminaciją, užgauliojimus, ribotas teises, būdamas galios pozicijoje gali mąstyti ar elgtis transfobiškai.
Plėtojant šią temą Tolerantiško Jaunimo Asociacija įgyvendindama „Rainbow Challenge“ iniciatyvas netrukus pristatys komiksą: „(Ne)naujas gyvenimas būti Jonu“. O nuo balandžio mėnesio 50 pirmųjų mūsų skaitytojų galės juos užsiprenumeruoti jarmo.net portale.
