Romoje gimusi istorikė D.Lozoraitis, stebėdama karinei Rusijos agresijai atkakliai besipriešinančią Ukrainą, mintimis nuklysta į praeitį. Jos seneliai Stasys ir Vincentina Lozoraičiai kartu su dviem mažamečiais sūnumis Stasiu ir Kaziu iš Lietuvos išvyko prieš pat Antrąjį pasaulinį karą.
1939-aisiais nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje paskirtas diplomatas S.Lozoraitis šias pareigas ėjo kiek daugiau nei metus, iki Lietuvos pasiuntinybės Romoje „Villa Lituania“ uždarymo 1940-aisiais. Tuomet Rusija okupavo garsiąją „Villa Lituania“ – ne tik lietuvių bet ir Italijos aristokratų traukos centrą Romoje.
Lietuvybės simboliu tapusią vilą S.Lozoraitis stengėsi išsaugoti visais būdais, tačiau Lietuva savo atstovybės neteko.
Ilgai ji vadinta paskutine okupuota Lietuvos teritorija, čia iki šiol veikia Rusijos konsulatas.
Diplomatų, intelektualų, Romos aristokratų ir visuomenės veikėjų rate augusi Daina nuo mažens matė senelių, o vėliau ir tėvų ryžtingą darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Šios misijos svarbą ji ypač prisimena šiomis dienomis, kai dėl laisvės Europos pakraštyje vėl liejasi kraujas Rusijai užpuolus Ukrainą.
„Šių dienų įvykiai, neteisybė, smurtas, priespauda, daromi nusikaltimai, melas, nuolatinis bandymas iš Rusijos pusės sugriauti tikrųjų įvykių realybę – visai tai man iš karto priminė senelių, tėvo, dėdės (Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis jaunesnysis. – Aut.), jų draugų, gyvenusių Italijoje ar kitose šalyse, gyvenimo misiją.
Jie niekada nenustojo dirbti dėl nepriklausomos Lietuvos. Niekada nenustojo apie tai galvoti, tikėjo tuo, liudijo, priminė kitiems tai, kas įvyko, kad buvo šalis, turinti apibrėžtą istoriją ir tapatybę, kuri tenorėjo atgauti nepriklausomybę, – pasakojo D.Lozoraitis. – Manau, kad dabar mūsų, lietuvių emigrantų vaikų, patirtis yra esminė.
Šalyse, kuriose gyvename, Europoje ar už jos ribų, galime paaiškinti, kaip baisu tai, kas vyksta, kokie pavojai laukia ir kas pastatyta ant kortos. Juk tikslesnis istorijos išmanymas padeda geriau suvokti, kaip tautos mato save ir savo likimą ir ką yra pasirengusios padaryti, kad šį savo likimą apgintų.“
Daina mielai dalijasi prisiminimais apie savo šviesaus atminimo tėvus. Jos motina – iš garsios italų didikų Pignatelli giminės kilusi Giovanna Pignatelli su Kaziu Lozoraičiu susipažino Romoje. Nors jie buvo tarsi iš skirtingų pasaulių – aristokratė romietė ir į Romą nublokštas, tuomet neegzistuojančios šalies pilietis, kurio likimas buvo visiškai nenuspėjamas, – meilė įsiplieskė labai greitai.
Susituokti Italijoje Giovanna ir Kazys negalėjo, todėl tai padarė Vatikane. Pamilusi lietuvį kilminga italė pamilo ir Lietuvą, o savo dukrai išrinko anytos pasiūlytą lietuvišką vardą, tariamą vienodai tiek lietuvių, tiek italų kalbomis. 1966-aisiais gimusi vienturtė Lozoraičių dukra Daina prisipažino apie tėvų pažintį žinanti nedaug, nes abu jie buvo labai atsargūs ir santūrūs.
„Žinau, kad jie susitiko Romoje, nes turėjo bendrų italų draugų. Jie buvo labai skirtingi charakterio ir šeimos patirties požiūriu, bet tikrai turėjo daug bendrų dalykų, tokių kaip atvirumas ir domėjimasis sutiktais žmonėmis, smalsumas, meilė grožiui, gražiems dalykams, noras padėti kitiems. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – ironija“, – pasakojo Lozoraičių dukra.
Jaukūs Lozoraičių namai Romoje visada buvo vienas lietuvių išeivių traukos centrų, kuriuose lietuvybės puoselėjimas užėmė ypatingą vietą. Restauratorė Giovanna net ir po vyro Kazio mirties 2007-aisiais neatitrūko nuo Lietuvos.
Už reikšmingus darbus 2017 metais įvertinta ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ji ne tik darė viską, kad padėtų Lietuvai įveikti nelengvus istorijos išbandymus, bet ir puoselėjo vyro šeimos tradicijas.
Gaminti itin mėgusi italė per šventes sugebėdavo ant stalo padėti gausybę lietuviškų patiekalų. Tik paskutinės Kalėdos Lozoraičių namuose nebebuvo tokios, kaip įprasta. Praėjusių metų vasarą mirus Giovannai šventinės atmosferos kūrimą teko perimti dukrai Dainai.
„Pasitinkant šiuos metus kalėdinės šventės buvo skausmingos. Tačiau esu labai laiminga, kad man pavyko šiek tiek atkurti tą atmosferą, kurią puoselėdavo mama savo organizuojamų Kūčių vakarienių metu.
Ji buvo italė, tačiau Kalėdų išvakarėse, taip pat ir per Velykas laikėsi lietuviškų tradicijų.
Mano senelių iš tėvo pusės namuose, o kai seneliai išėjo, ir mano tėvų namuose Kūčių vakarienė visada buvo atvira visiems draugams, lietuviams ir italams, katalikams ir išpažįstantiems kitas religijas.
O visi receptai ir stalas būdavo paruošti pagal lietuviškas tradicijas, žinoma, su daug silkės.
Mes svetingai priimdavome ne tik draugus, priklausančius nedidelei vietos lietuvių bendruomenei, bet ir mažiau pažįstamus lietuvius ar gyvenusius kitose šalyse. Akivaizdu, kad tai turėjo ypatingą vertę mano senelių Romoje, kur jie atvyko prieš pat karą“, – prisiminimais dalijosi D.Lozoraitis.
Garsios diplomatų giminės atstovė pripažino, kad jos ryšys su tėvais buvo ypač stiprus. Su restauratorės profesiją itin dievinusia mama ji atrado meną, o su tėčiu diplomatu – politiką. Vis dėlto, pasak Dainos, bėgant laikui į prisiminimus pradedi žvelgti kitaip, iš naujo įvertini savo ir tėvų santykį.
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad esu vienintelis vaikas, todėl manau, kad mano santykiams su tėvais, kaip ir daugelio vienturčių vaikų atveju, tai turėjo labai didelės įtakos. Mes darėme daug dalykų kartu, bet dažnai ir atskirai: turėjau visiškai kitokią veiklos sritį ir visiškai kitokį ryšį su mama ir tėčiu.
Kai jau buvau suaugusi, su mama mus siejo viskas, kas susiję su menu, muziejais, teatru, kinu, mada. Su tėvu – politinės diskusijos, taip pat vakarienės kartu, dažnai skirtos tik mums dviem.
Žinoma, pokalbiai ir susitikimai su visais Lietuvos draugais, kurie labai dažnai buvo kelių kartų, tai yra buvo mano tėvų draugai ir mano – be amžiaus skirtumų, – artimą savo santykį su tėvais šiltai prisimena D.Lozoraitis. – Prisiminiau dar vieną nuostabų dalyką, kurį darėme kartu. Kai buvau kokių 5–6 metų, kartu vykdavome į pagrindinę Terminio traukinių stotį Romoje, kad pamatytume, kaip išvyksta traukiniai.
Tai buvo žaidimas, kuris man labai patiko. Mes stebėjome traukinius, o aš įsivaizdavau, kur jie vyksta, kas jais keliauja, kodėl jie išvyko, kaip atrodė traukinys viduje. Trumpai tariant, mes kūrėme visą istoriją ir aš vis dar prisimenu šį momentą kiekvieną kartą, kai praeinu pro Terminio stotį.“
D.Lozoraitis Romoje lankė prancūzų mokyklą. Taip nusprendė tėvai, pamanę, kad tarptautiniame kontekste dukrai bus lengviau tvarkytis su savo dviguba italų ir lietuvių kilme. Ji puikiai kalba ir lietuviškai. Nors tuo metu lituanistinių mokyklėlių Romoje nebuvo, anūkę gimtosios tėčio kalbos išmokė močiutė Vincenta.
„Aš kalbu lietuviškai dėl savo močiutės įdėtų pastangų. Visuomet tik lietuviškai kalbėjau su tėvu, dėde (Stasiu jaunesniuoju), seneliais.
Dažnai praleisdavau popietes su jais, nes mano tėvai dirbo, o dalis tų popiečių buvo skirta lietuvių kalbos pamokoms, skaitėme knygas lietuvių kalba, darėme rašymo pratimus. Visa tai man suteikė gerą pagrindą.
Dabar kartais vartoju terminus italų kalba, bet mano draugai lietuviai tai supranta ir, tikiuosi, man atleidžia. Pasitaiko žodžių, šiek tiek išėjusių iš mados, bet aš tai supratau tik vėliau, kai pažinau šiuolaikinę lietuvių kalbą.
Manau, kad mano lietuvių kalba skamba kaip šiek tiek vintažinė“, – šypsojosi D.Lozoraitis.
Nors yra kilusi iš ypač gerbiamos ir Lietuvai daug nusipelniusios diplomatų dinastijos, Daina nepasirinko diplomatės kelio. Įgijusi istoriko specialybę ji sako ieškojusi individualaus kelio, todėl po universiteto pasuko į tarptautinę veiklą, susijusią su Europos Sąjunga, kurios idėja labai tiki.
„Kas žino, galbūt būtent dėl įpareigojančio palikimo diplomatės kelio nepasirinkau. O gal dėl to, kad abu mano tėvai turėjo labai stiprų ir gerai apibrėžtą pašaukimą. Galų gale ieškojau trečio kelio, kuris galėtų būti šio šeimos sukaupto bagažo sintezė. Mano mama, kaip restauratorė, man perdavė susidomėjimą viskuo, kas susiję su kultūros paveldu, jo apsauga ir priežiūra.
Dirbu su Europos Bendrijos projektais, ypač technologijų sektoriuje, bet stengiuosi rasti tokią veiklą, kuri būtų susijusi būtent su kultūros paveldo sritimi. Mano darbas, net jei ir privačiame sektoriuje, suteikia jausmą, kad bent maža dalimi prisidedu prie didelės konstrukcijos, kuri vis dar netobula, bet man labai svarbi“, – sakė Lozoraičių dukra.
Prie pat žymiojo Romos Koliziejaus su ketveriais metais vyresniu vyru Simone Cabasino gyvenanti Daina šiam miestui jaučia išskirtinius jausmus.
Apie turistams ne visada matomas Romos paslaptis jis pasakoja ir Giedrės Jankevičiūtės bei Julijos Reklaitės knygoje „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“. Su šunimi Puka Daina kasdien vaikštinėja tarp žymiausių Romos paminklų stengdamasi išvengti turistų srautų. Ir, kaip ir kiekvienas romietis, besąlygiškai mylintis Romos didybę ir grožį, šio daugiasluoksnio Amžinojo miesto nekeistų į nieką.
„Vienas Romos gyventojų bruožų yra tas, kad jie visą laiką skundžiasi, bet galų gale niekada nekeistų miesto. Roma yra tokia: ji nuostabi, bet kartais ji jus išbando, turite ją labai mylėti, kad atleistumėte už tūkstančius kasdienių problemų, su kuriomis susiduriate, – sakė Daina. – Saulėtą dieną pakeli akis, pamatai dangaus spalvą, žinoma, mūsų nuomone, tai yra dangus, kuris skiriasi nuo visų kitų, pamatai šviesos atspalvius ant paminklo, ant pastato sienų ir supranti, kad tiesiog negali gyventi kitur.“
Daina neslepia, kad ją itin žavi ir besikeičianti, nuolat auganti Lietuva. Savo tėvo ir senelių žemę ji stengiasi aplankyti kuo dažniau, o šios kelionės jai visuomet suteikia daug džiaugsmo. D.Lozoraitis pirmą kartą čia apsilankė dar 1991-aisiais, kai rengė savo šiuolaikinės istorijos disertaciją apie partizaninį judėjimą Lietuvoje.
„Dažniausiai važiuoju į Vilnių, kurį geriausiai pažįstu, bet, žinoma, taip pat vykstu į Kauną, miestą, kuriame gyveno mano seneliai. Būtent čia palaidoti ir jie, ir mano tėvas, ir dėdė Stasys.
Kai grįžtu, negaliu nepagalvoti, koks laimingas buvo mano tėtis kiekvieną kartą, kai grįždavo į Lietuvą. Todėl šalį net matau šiek tiek jo akimis. Šios kelionės man yra nepaprastas energijos šaltinis, nes dinamiškumas, kurį regiu, pokyčiai, kuriuos mačiau per daugelį metų, yra tikrai nepaprasti, tai tarsi įkrauna, – Lietuvos virsmu džiaugėsi D.Lozoraitis. – Turiu keletą draugų italų, kurie vyko į Lietuvą turizmo ar verslo tikslais.
Grįžę jie man visada pasakoja apie tą energiją, dinamiškumą, kurį pajuto visur – nuo meno iki verslo pasaulio. Vienas iš ateities planų, kuriuos turiu ir tikiuosi kuo greičiau įgyvendinti, yra nuvežti savo vyrą Simone ir mūsų brangiausius draugus į kelionę po Lietuvą, Latviją ir Estiją.“
D.Lozoraitis neslėpė, kad gyventi su dviguba kilme ir nė vienos jų nepamiršti yra nemenkas, pastangų reikalaujantis iššūkis. Nors gimė ir augo Romoje, Lietuva visada buvo šalia jos, neatskiriama kasdienybės dalis, kurią mylėti mokė seneliai Stasys ir Vincenta Lozoraičiai, o vėliau ir abu tėvai Kazys ir italė Giovanna.
„Mano tėčio šeima į Italiją atvyko prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, kai tėtis buvo vaikas, tos aplinkybės labai skiriasi nuo dabartinės emigracijos aplinkybių. Jie turėjo išlaikyti gyvą savo tautinę priklausomybę, savo tapatybę ir būti liudininkai.
Šiuo atveju labai noriu į situaciją žvelgti teigiamai: emigracija – ne tik persikėlimo klausimas, bet ir ko nors naujo, kitokios patirties įgijimo klausimas, ji galbūt bus labai naudinga ir vertinga, kai šie žmonės grįš į savo tėvynę“, – vylėsi D.Lozoraitis.
