Atsitiktinė pažintis lėmė, kad buvusi grožio studijos vadovė su šeima prieglobstį rado jachtklube

Nors čia gražu, bet buvusi grožio studijos vadovė vis prisimena, kokie vaizdai atsiverdavo pro langą jos darbe.

Studiją ji nuomavo Kijeve, 25-ame aukšte, visas miestas būdavo kaip ant delno. Bet dabar naršydama internete ir aptikdama apgriuvusio Kijevo nuotraukas, negali sulaikyti ašarų.

Irpenė dar labiau subomborduota, šiame mieste su šeima Katerina gyveno prie tilto. Ukrainos gynėjai buvo priversti susprogdinti jį, kad neįsiveržtų Rusijos tankai. Išlaikyti Irpenę savo rankose ukrainiečiams yra svarbu, nes toliau eina kelias į Kijevą.

Kartais moteris paskambina telefonu savo kaimynui, prašo susirasti po kilimėliu durų raktą ir užeiti palaisyti kambarines gėles. Katerinos sutuoktinis to padaryti negali. Išvykus žmonai su dukterimis, jis prisijungė prie teritorinės gynybos pajėgų.

Iš Irpenės iki Kijevo Katerinos vyras ėjo mišku, jis nešėsi dvi šinšilas ir jūrų kiaulytę, ukrainietis nenorėjo, kad likę bute šie gyvūnėliai padvėstų iš bado.

Karas Kateriną užklupo netikėtai. Kai vasario 24-ąją bomba nukrito Gostomelyje, ryte Kateriną pažadino triukšmas, moteris ramino save, kad galbūt sprogdinamas koks nors netoli esantis karjeras. Bet paskambinusi telefonu Katerinos mama pranešė, kad prasidėjo karas ir ragino ieškoti slėptuvės.

Apie tai, kad Ukrainoje gali kilti karas, Katerina kalbėdavo ne tik su savo sutuoktiniu, bet ir dukterimis. Grįžusios iš mokyklos į namus moksleivės vis klausdavo savo tėvų, kas yra karas.

Ne tik Katerina, bet ir daugelis Irpenės gyventojų pasitraukė. Kol nebuvo susprogdintas geležinkelis, visi vykdavo į Kijevą. Bet dabar šis atsitraukimo kelias neįmanomas.

Katerinai pasisekė, nes su dviem dukterimis, kurių vienai aštuoneri, o kitai – devyneri, spėjo išvykti automobiliu.

Tačiau tokiai kelionei reikėjo ir drąsos, nes traukdamiesi iš Ukrainos žmonės rizikavo savo gyvybe. Katerina pasakojo, kad jos draugės vyras, važiavęs dviračiu, buvo nušautas vidurį dienos, todėl Rusijos kareivius moteris vadino orkais.

Pirmas miestas, kur Katerina sustojo pailsėti, buvo Ukrainos šiaurės vakaruose esanti Voluinė. Nors atstumas nuo Irpenės iki Voluinės yra apie 600 kilometrų, bet teko keliauti visą dieną, nes visur buvo spūstys. Baugino ir Rusijos lėktuvai, kurie nuolat skraidė danguje.

„Tada pagalvojau, kad automobilių kolona yra geras taikinys, jei būtų prasidėjęs šaudymas, visi žūtume“, – prisiminė moteris.

Pasiekusi Lenkiją, Katerina dvi dienas ilsėjosi ir svarstė, ką daryti toliau. Lenkijos savanoriai jai perdavė klaipėdiečio Valerijaus Boguno telefono numerį.

Pernai teisėjaudamas Nidoje, kur pirmą kartą vyko „Platu 25“ jachtų klasės pasaulio čempionatas, V.Bogunas susipažino su ukrainiečiais buriuotojais ir žadėjo padėti, jei ko prireiktų. Jis savo žodį ištesėjo.

Nors prieš skambindama klaipėdiečiui, Katerina labai jaudinosi, bet pokalbis ją nuramino.

„Valerijus tikino, kad viskas bus gerai. Jis ragino kuo greičiau atvykti į Klaipėdą, manęs laukė daugiau kaip 750 kilometrų kelionė“, – pasakojo Katerina.

Nors iš maisto atsargų automobilio bagažinėje buvo likę raugintų agurkų, duonos ir šiek tiek lašinių, bet viso to užteko kelionei į Lietuvą.

Pasiekusi Klaipėdą, Katerina su dukterimis kurį laiką gyveno V.Boguno namuose. Klaipėdietis taip pat padėjo Katerinos seseriai, mamai ir jų giminaitei atvykti į Lietuvą.

Jis rado savanorius, kurie rūpinosi, kad moterys su vaikais saugiai pasiektų Ukrainos ir Lenkijos sieną, o Lenkijoje atsidūrusios toliau tęstų kelionę į Lietuvą.

Kai Klaipėdos autobusų stotyje Katerina išvydo savo artimuosius, ji pagaliau nusiramino.

Vėliau V.Bogunas surado trims ukrainiečių šeimoms, kur gyventi. Tai buvo jachtklubas, esantis Smiltynėje. Klaipėdietis padėjo taip pat susitvarkyti dokumentus, susirasti naujų drabužių.

V.Bogunas įsitikinęs, kad taip pasielgtų daugelis geros valios žmonių, kurie nėra abejingi Ukrainos likimui.

Katerinos dukterys jau lanko Klaipėdos Maksimo Gorkio mokyklą, kur pamokos vyksta rusų kalba.

Ukrainietė džiaugėsi, kad jos dukterys čia pritapo, susirado naujų draugų, lanko kelis būrelius, papildomai mokosi lietuvių kalbos. Katerinos dukterims yra skirtas nemokamas maitinimas, joms buvo padovanota naujų drabužių, sąsiuvinių, vadovėlių.

Moksleivės iš Ukrainos nejaučia kalbos barjero, nes puikiai kalba rusiškai, tačiau nemoka kirilicos abėcėlės. Katerinos dukterų gimtoji kalba yra ukrainiečių kalba. Todėl rusų kalba joms yra kaip dar viena užsienio kalba.

Dabar didžiausias Katerinos rūpestis, kaip susirasti darbą. Moteris imtųsi bet kokio darbo, nors labiausiai norėtų įsidarbinti kokiame nors grožio salone.

„Tikiuosi, kad prasidėjus vasarai galėsime padėti ir jachtklubo darbuotojams“, – pasakojo ukrainietė.

Lietuvoje Katerinai prasidėjo naujas gyvenimas, tačiau patirtas siaubas vis dar priverčia krūpčioti. Nors moteris stengiasi negalvoti apie liūdnus dalykus, bet būna dienų, kai gerklę tarsi užspaudžia koks gumulas ir tvenkiasi ašaros.

„Karas – tai blogiausia, kas galėjo atsitikti. Man baisu, kad kasdien Ukrainoje žūsta tiek daug žmonių. Kas šį pavasarį sės javus? Be grūdų kils badas, nes iki šiol Ukraina buvo vienas didžiausių pasaulyje grūdų aruodas“, – svarstė Katerina.

Nors karas Ukrainoje tęsiasi jau antrą mėnesį, nėra tos dienos, kad Katerina nesimelstų, neprašytų Dievo taikos ir malonės kuo greičiau grįžti į tėvynę.

„Vienintelis dalykas, apie kurį svajoju, tai – taika. Neleidžiu sau ištižti, nepasiduodu depresijai, privalau nepalūžti, nes tik taip įmanoma ištverti visus sunkumus“, – kalbėjo Katerina.