Giedrius Drukteinis: „Pinigai daro žmones geresnius“

Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines. Šį kartą tą padarė rašytojas, lektorius ir visuomenės veikėjas Giedrius Drukteinis (52 m.).

G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
G.Drukteiniui pinigai reiškia ne tik laisvę, bet ir papildomus rūpesčius.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Mar 31, 2022, 11:33 AM

– Koks naujausias jūsų pirkinys?

– Trys kompiuteriniai „PlayStation“ žaidimai.

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Jaunystėje emocijos, be abejo, lėmė daug pasirinkimo visose srityse ir veiklose. Dabar jau aptingau, nedaug ko ir bereikia gyvenimo pilnatvei užtikrinti. Ir net vartojimas pasidarė kažkoks atsakingesnis, racionalesnis. Juk dar vokiečių filosofas Georgas Hegelis (1770–1831) mokė, kad „gyvenimas ne pagal kišenę yra pirmas amoralumo ir nelaimės šaltinis“.

Todėl su metais pradeda dominuoti šaltas ir praktiškas išskaičiavimas. Galiausiai supranti, kad emocijas geriausia reikšti kokiame nors koncerte ar kitame renginyje, o ne parduotuvėse.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Kadaise turėjau silpnybę spalvingoms etiketėms ir pakuotėms, kuriomis pasižymi japoniškos ar amerikietiškos prekės. Mane jos gerai nuteikdavo, netgi jose esantys produktai atrodė skanesni ir praktiškesni. Bet galiausiai juk pradedi nuo tų daiktų gausos dusti, kad ir kokio smagaus dizaino jie būtų, be to, ir atsibodo.

Turbūt teisus buvo senovės graikų filosofas Sokratas, teigęs, kad „kuo mažiau turi, tuo arčiau dievų esi“.

Tai buvo jo atsakymas į žmonos priekaištą: „Jei toks protingas, tai kodėl nesi turtingas?“

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Tik Mokesčių inspekcijai.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Pabandykime į tai ir atsakyti filosofiškai. Antikos išminčius Demokritas teigė, kad „laimingas tas, kuris turi proto ir turto“.

Taigi jaunystėje mums visiems atrodė, kad turime proto, ir atrodė, kad iki visiškos laimės trūksta tik turto. Ir išties, manau, kiekvienas netruko įsitikinti, kad ten, kur pinigai ir turtas, visada atsiranda vietos gražioms moterims, skaniam maistui, prašmatniai aprangai ir egzotiškiems žaisliukams, na, o tiems, kuriems nepavyko to turto kaip nors užgyventi, liko guostis banaliu priežodžiu „ne pinigai yra laimė“.

Tačiau su metais galiausiai vis tiek paaiškėjo, kad turtingesnis dar nereiškia protingesnis, kaip ir skurdesnis dar nereiškia kvailesnis, ir klaidinga žmones rūšiuoti pagal turtą. Todėl dabar, pradėjęs šeštąją savo gyvenimo dešimtį, manau, kad geriausias nusisekusio gyvenimo indikatorius – vidinės ramybės lygis ir harmonija su aplinkiniu pasauliu bei savo darbu.

Kas turi tikslą gyvenime ir gerą žmoną – tas turi viską. Pinigai šiuo metu – tik kažkuris iš daugelio elementų stabilumui užtikrinti.

Svarbus, reikalingas, bet tikrai ne pagrindinis.

– Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų požiūriui į pinigus?

– Manau, kad vaikiškos pasakos. Jos aiškiai mokė, kad neišgalint išmaitinti savo vaikus reikia paklaidinti miške žvėrims sudraskyti, pasenusius tėvus reikia išvežti rogutėmis į girią tiems patiems žvėrims, o didžiausia žmogaus siekiamybė – skrynia su auksu ir brangakmeniais, kurie išsprendžia visas likusias problemas.

Pavyzdžiui, gyvenimas tūkstančius kartų tik patvirtino tai, ką jau seniausiai teigė pasaka apie Batuotą Katiną: nesvarbu, koks tas palikimas, svarbiausia, kas ir kaip jį paskirsto.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo okupacijoje. Mes gyvenome kaip tradicinė inteligentiška Vilniaus šeima su aiškia finansinės gerovės struktūra – butas, automobilis, kolektyvinis sodas, atostogos pajūryje, enciklopedijos tomai. Tikėtis ko nors daugiau buvo tiesiog neįmanoma.

Todėl tėvams ir atrodė, kad tokio stabilaus gyvenimo garantijos – tai saugus išsilavinimas, geras darbas, paklusnumas įstatymams. Bet man jau nuo vaikystės į širdį smelkėsi įtarimas, kad labiausiai bet kurį žmogų demoralizuoja mažos, bet pastovios pajamos! Todėl po revoliucijos atsivėrus naujoms galimybėms visi išlaisvinome savo finansinę vaizduotę ir tik pažiūrėkite, kokių aukštumų pasiekėme!

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie turi patys užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Manau, kad tai tik mitas, graži legenda, sukurta varguoliams nuraminti. Tokį derinį – patys turi pradėti dirbti ir užsidirbti, tada išmoks vertinti pinigus – mėgsta Holivudas ir visi pasaulio nelaimėliai.

Tačiau tikrame gyvenime taip niekada nebuvo, nebūna ir, tikiuosi, nebus. Tikrasis didelių turtų paveldėjimas ir judėjimas – lietuviams tolima ir sunkiai suprantama tema.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Anaiptol ne. Netgi atvirkščiai. Pinigai daro žmones geresnius. Pinigai saugo mūsų vaikų gyvybę, pinigai iškelia juos iš tamsos. Kas nėra verkęs dėl pinigų trūkumo? Kas nėra verkęs prašydamas pinigų? Kas visada pasirodo, kai pašaukia pinigas? Gydytojai, dvasininkai, paklusnūs sūnūs, politikai.

Pinigai išsprendžia daugelį daugelio žmonių problemų. Kadaise bitlai dainavo, kad, girdi, „už pinigus meilės nenusipirksi“. Deja, nusipirksi, dar ir kaip! Nes kam daugiau tarnauja varguoliai šiame pasaulyje, nejaugi idėjai? Netgi Jėzaus mokiniui Judui Iskarijotui, jau turinčiam teisingus atsakymus į visus klausimus, vis tiek reikėjo dar vieno dalyko – pinigų.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Lyg per miglą atsimenu, kad tai buvo užmokestis už pagalbinio darbininko darbą statybose. Kelios dešimtys brežnevinių rublių. Sunku net prisiminti, ką už juos buvo įmanoma nusipirkti. Greičiausiai ledų ir cigarečių.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Aš nemyliu pinigų – pripažįstu jų vertę, svarbą, kovoju dėl jų, bet nemyliu. Tačiau man, kaip ir kiekvienam žmogui, juk reikia patenkinti daug poreikių, kurių už dyką niekas patenkinti nenori.

Dėl to ir esu priverstas tuos pinigus uždirbti. Yra jų – gerai, nėra – taip pat gerai.

– Ar praveriate savo piniginę labdarai?

– Labai dažnai. Ir pats esu įsteigęs labdaros fondą „Po infarkto“.

Laikausi klasikinio amerikietiško principo – nuplauti savo nuodėmes darant gera kitiems.

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Lyg ir ne. Viskas dar ateityje.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Kaip ir dauguma mūsų, keturias. Pradėjau nuo rublių, vėliau perėjau per talonėlių – „vagnorkių“, litų eras iki eurų.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Ne. Nes nematau prasmės. Sakyčiau, tai tipiška lietuviško charakterio savybė – visada laukti karo, cunamio, maro ir bado. Ir pasiruošti tam su stiklainiu chruščiovinių rublių, užkastu kur nors sodo kampe, – ne tik nuvertėjusių, bet ir pamirštų.

Žinoma, turiu tam tikrų santaupų, sukauptų visiškai atsitiktiniais principais, tačiau tikiu, kad doram inteligentiškam žmogui Lietuvoje visos problemos išsisprendžia kažkaip savaime.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydamas ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštus?

– Pirmiausia dovanos yra širdies, o ne piniginės klausimas. Antra, originaliausios ir įspūdingiausios dovanos yra visiškai nebrangios.

Pavyzdžiui, kadaise mėgau dovanoti jubiliatams įrėmintą jo konkrečią gimimo dieną išleisto pagrindinio šalies dienraščio pirmojo puslapio kopiją, tarkime, 1959 metų spalio 12 dienos.

Argi neįdomu, apie ką laikraščiai rašė TADA, tą dieną, kai gimei? Tokia dovana beveik nieko nekainuoja, tik vizitą į Nacionalinę biblioteką. Ir yra kur kas asmeniškesnė ir vertingesnė nei kokia nors įrėminta chaltūriška teplionė, neskanaus vyno butelis ar kuponas į parduotuvę. Šiais laikais net nieko nereikia įtikinėti savo dosnumu ar paneiginėti šykštumą, nes visai mano aplinkai dovanos jau per gerklę lenda, niekas nieko nebenori.

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Atiduodu kam nors arba išmetu.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Per visą istoriją daug žmonių buvo nužudyti po šito klausimo, ypač tie, kurie į jį atsakinėjo nuoširdžiai. Todėl ir aš atsakysiu atsargiai. Turiu vienintelę svajonę – kad mano artimieji ir mylimieji gyventų gerai, saugiai ir patogiai.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Tikiu. Ir pailiustruočiau tai senu žydišku anekdotu: vieną kartą žydui prisisapnavo, kad po netoliese esančiu geležinkelio tiltu užkastas lobis. Žydas nuėjo į tą patiltę, ilgai kasinėjo, bet nieko nerado.

Praeinantis pro šalį iešmininkas nusprendė pasišaipyti iš vargšo naivaus žydo ir sumelavo, kad, girdi, jam gi prisisapnavo, kad lobis užkastas miesto parke šalia karuselės. Tuo patikėjęs žydas tuoj nubėgo į tą parką, pradėjo kasinėti apie karuselę ir iškart rado aukso puodynę! Anekdoto pabaiga.

O man – naujų galimybių pradžia. Daryk, bandyk ir tikėk – viskas įmanoma. Ir niekada nežinai, už kurio kampo laukia ta finansinė sėkmė. Taip, sakoma, tikėjimas yra kvailių motina, bet štai netikėjimas yra visų nelaimių pradžia.

Antra, šventai laikausi senovinio ritualo atsižvelgti, kur nusės kiekvienas mano išleistas centas – ar mano ideologiniams (politiniams) priešams, ar sąjungininkams? Todėl stengiuosi pirkti tik prekes, gaminamas Europos Sąjungoje bei JAV, blogiausiu atveju Japonijoje (šiais laikais labai nesunku tai sužinoti).

Kur kas prasmingiau nei dovanoti savo pinigus į kitą fronto pusę už kiniškas ar rusiškas šiukšles.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Kaip kam. Kam nors gali reikšti tik problemas. Be to, kyla ir daug papildomų klausimų.

Kokio dydžio pinigai? Kas kaip tą laisvę supranta? Juk vienas dalykas yra matyti pyragaitį, visai kas kita jį turėti, o trečia – jį valgyti. Bet kuriuo atveju, laisvė ar nelaisvė, visada maniau, kad be kilnių tikslų ir didžių darbų visi dideli turtai yra niekas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.